Netrukus Tėvo diena, Lietuvoje švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį. Laimingas vaikas, kuris tiki, kad jo tėtis viską žino, gali rasti išeitį iš bet kokios bėdos, o prireikus padės ir apgins. Dažniausiai tėčiai turi tvirtą nuomonę visais klausimais, ypač sporto ir politikos, o jų atmintis prikimšta linksmų istorijų bei nutikimų. Tėčiai dėl savo šeimos gali labai daug padaryti, todėl puiku, kad yra diena, kai mes dovanojame Jam pačių nupieštą širdelę, apkabiname kartu su klegančiais anūkais ar pastovime prie amžinybėn išėjusio Tėvo kapo.

Šį kartą apie Tėvo įspaudus gyvenimo kelyje pasakoja daugeliui pažįstamas šiaulietis, Lieporių gimnazijos fizikos, matematikos, inžinerijos mokytojas, Lietuvos skautijos Šiaulių krašto Šiaulių tunto tuntininkas, dviejų sūnų tėvas Remigijus Pozniakovas.

Kalbamės prisėdę ant Skautų suolelio Beržynėlyje, kur pamažu tvirtėja prieš ketverius metus pasodinti vardiniai skautų ąžuoliukai. Akimis glostydamas jų vainikus, mokytojas apgailestauja, kad vis atsitinka – tai sodinuko šaka nulaužta, tai lentelė su pagerbto skauto vardu sugadinta.

„Iš neturėjimo kur savo energiją dėti, iš nesupratimo, – su rūpesčiu, bet  nepiktai sako vyras, nes pats irgi pašėlęs vaikigalis kažkada buvęs. – Jei ne mano tėčio begalinė kantrybė ir tikėjimas, nežinau, kokiais keliais nuėjęs būčiau.“

– Kokie tėčio auklėjimo metodai buvo veiksmingiausi?
– Augau Kėdainiuose. Nevėžio žaliose apylinkėse nerasi medžio, iš kurio nebūčiau iškritęs, nė vieno sodo, į kurį nebūčiau užsukęs paragauti obuolių.

Žmonių likimai visaip susidėlioja. Biologinio tėvo beveik nepažinojau, santykiai nesusiklostė, ir senokai  pasaulyje jo nebėra.

Tikrasis tėvas yra mamos vyras Vytautas, Tėčiu jį vadinu. Tai – žmogus, kuris manimi rūpinosi ir labai tikėjo. Išleido į mokslus, padėjo įsikabinti į gyvenimą čia, Šiauliuose. Kiekvienais metais per Tėvo dieną būtinai važiuoju aplankyti. Kartais pamirštu Mamos dieną, skambinu, kad darbais apsivertęs, nespėju,  bet Tėčio diena – šventa. Jis laukia manęs grįžtančio. Anūkus irgi be proto myli, laukia. Vytautas gyvena su mama Kėdainiuose, aš – jo vienintelis vaikas. Man jis buvo ir tebėra autoritetas.

Jis be galo ramus, santūrus, nesu matęs supykusio. Pagal horoskopą – Avinas, kalba lėtai, užtikrintai,  visada žino, ko nori. Jam nėra jokio neįveikiamo darbo. Padaro minimaliomis sąnaudomis – auksinių rankų ir labai sumanus žmogus. Mokiausi iš jo, norėjau būti panašus. Stebėdavau, bandžiau kopijuoti.

Jis visada  laikėsi savo žodžio. Jei pasakė – bus. Tarkim, bausmė už kokius nors „reikalus“. Dvi paros bausmės – į lauką neišeisi. Pasakė – tėvo žodis šventas, neišeisi tikrai. Ir mama nuolaidų neišprašydavo.

– Kokias savybes tėvo pavyzdžiu išsiugdėte?
– Sektinas pavyzdys – pati geriausia metodika. Svarbiausi jo auklėjimo principai – pokalbis ir darbas. Sunku pasakyti, kiek panašumų išsiugdyta. Kantrybė – taip. Jei ko reikalavo iš manęs – tai labiausiai – pareigingumo. Jei pasakei – būk malonus, ištesėk. Niekada nepriimdavo nebaigto darbo. Pagyrimo „šaunuolis“ už skubotą darbelį neteko išgirsti. Turi baigti viską iki galo.

Savo pavyzdžiu tą rodė. Kantrybę ir pareigingumą įdiegė.

Nesu iš tų žmonių, kurie mėto žodį į kairę ir į dešinę. Jeigu tariuosi, tai ir padarau. Uošvė sako – nėra to darbo, ko nesugebėčiau. Remontai ar kokie ūkiški darbeliai – viską pats. Meistrų į namus kol kas neįsileidžiu. Aiškinimai, kad įrankių neturiu, man netinka.  Skautiškas principas – peilį turi, išgyvensi, viską gali pasidaryti.

– Abu su žmona Vaida esate pedagogai. Mokytojų vaikams dažnai keliami nemaži iššūkiai, jie visur turi būti geriausi. Kaip jūsų šeimoje?

– Mūsų šeimoje yra du sūnūs. Dičkis jau ketvirtojo kurso studentas, mažasis devintokas Juliaus  Janonio gimnazijoje. Tėvams iš tikrųjų į vaikų mokslus nereikėtų kištis. Pagelbėti, jeigu prašo, taip.  Dėl mokslų man tėvai nesakė nieko. Aš irgi nespaudžiu. Vaikeli, ką išmoksi, tai tavo ateitis. Jei reikia  pagalbos, plataus profilio mokytojų ras namuose: žmona Vaida – matematikė, aš – fizikas, dėstau matematiką, inžineriją, informacines technologijas.

Man tėvai neduodavo pylos už dvejetą. Paklausdavo, kodėl gavau, ir laukdavo gerėjimo, kol kitą kartą gausiu penketuką, pagal penkiabalę sistemą. Saviškiams irgi nieko nesakau. Jie abu  –tiksliukai. Su kalbom kiek prasčiau važiuoja, ypač su lietuvių kalba. Stengiuosi būti reiklus, bet  supratingas.

Pripažįstu, kartais norisi pasidžiaugti mažais jų laimėjimais, bet nedarau to – nelepinu. Ko iš manęs reikalaudavo mano tėtis, aš reikalauju iš savo vaikų. Norisi užauginti tvirtus, sąžiningus, kad nebūtų gėda pasakyti – čia mano sūnus praėjo. Kai dičkis baigė mokyklą, klausėme, kur nori studijuoti, atsakymas buvo – tik Lietuvoje. Taigi pavyko pilietiškumo sėklą įdiegti.

Esu ir būsiu už tradicinę šeimą: gera mama ir blogas tėtis. Mama švelnesnė, o tėtis neperkalbamas. Tą patį turbūt pasakytų ir mano vaikai, ir mokiniai.

– Esate vienas iš inovatyviausių mokytojų šalyje, parengėte daugybę modernių mokymo priemonių, dalyvaujate įvairiuose projektuose, dalijatės metodine patirtimi, stalčiuose krūvos apdovanojimų. Būti mokytoju – tik darbas ar gyvenimo būdas?
– Kažkada mokytoju dirbti pradėjau laikinai. 2005 metais žengiau drastišką žingsnį ir išėjau iš progimnazijos, pasirinkau Lieporių gimnaziją. Labai tuo džiaugiuosi. Mane, dar jauną mokytoją, tuo metu daug mokyklų kvietė.

Manau, kad Lieporių gimnazija yra ta vieta, kur vertinamas kiekvienas. Absoliučiai. Tiek mokytojas, tiek mokinys. Lieporių mokytojai laisvi rinktis metodus, kaip dirbti, daug jų ieškojimuose.

Mokykloje dirba 14 mokytojų vyrų. Įspūdingas skaičius. Vyrai mokykloje įneša stabilumo, griežtesnio mąstymo, ne vien jausmais vadovaujasi. Pačiame kolektyve sveikesnė atmosfera. Kada vyrai vaikšto mokykloje, ir mokiniai truputėlį pasitempia.

Man dar iš tarptautinių projektų laikų įstrigo vienos bulgarų mokytojos teiginys: „Kiekvienas mokinys yra plastilino gabalas, gali nulipdyti, ką nori.“ Bendrauju su pagarba, bet  reikalauju daugiau negu parašyta programoje iš kiekvieno mokinio. Atsiranda sveika konkurencija su pačiu savimi. Nelyginu mokinių tarpusavyje, iššūkiai kiekvienam asmeniškai.

To išmokau skautuose. Tam, kuris moka surišti 5 mazgus, iškelk užduotį, kad surištų septynis.  Tas, kuris mokėjo tik vieną, išmoks dar du, ir bus pažanga padaryta. Abu paaugo vienodai.

Siekiu mokiniams būti kaip tėvas – griežtas, reiklus, pagiriantis ir užjaučiantis. Kiekvienas turėtų patirti sėkmę – tas faktorius labai svarbus, kad pažadintum ir pasitikėjimą savimi, ir norą išmokti daugiau. Jie tobulėja eksperimentuodami, nebijodami suklysti ir per dažnai negiriami.  

Auklėtinių likimus stebiu, renku žinias, domiuosi, kur nuveda gyvenimas. Lieporių gimnazijoje yra toks reiškinys, buvusių abiturientų susirinkimas. Grįžta, susitinkame. Be to, socialiniai tinklai lengvina bendravimą, žinau apie 80 proc., kas jau su šeima, kas dar ne, kas išvykę.

Kaip tėčio išmokytas,  iš savęs ir iš kitų siekiu maksimumo. Esu reiklus sau be proto ir manau, mokykloje kas nors turi būti toks griežtas, kad moksleivis pajustų, kaip gera sugrįžti pas mamą.

– O kaip jūsų gyvenime atsirado skautavimas?
– Mokytojo profesija reikalauja dalyvauti visur, kur tik gali ką nors naujo pamatyti, sužinoti, patirti. Buvo toks laikas – anksčiau  „Comenius“, paskui „Erazmus“ projektai. Važinėdavau į susitikimus įvairiose Europos šalyse.

Atsibodo.Vienąsyk oro uoste ant lagamino prisėdęs pagalvojau – pavargau, nebenoriu daugiau. Kokius metus niekur nevažiavau ir pamačiau, kad turiu daug laisvo laiko, galiu jį kur nors panaudoti. Ir žmona, ir aš aktyviai sportuodavome, turistaudavome mokyklos laikais. Vaida turi net atskyrį. Pradėjome tartis, kur galime prisidėti. Be to, norėjosi veiklos, kuri padėtų vaikus ugdyti taip, kad bent viena ranka jų būtų dešinė.  

Patiko skautų ideologija – Dievui, Tėvynei, artimui. Po pusės metų daviau įžadus, paskui atsirado draugovė, būrelis vaikų. Pradėjome mokytis būti skautais, gyventi pagal skautiškas vertybes. Visa šeima esame skautai, nors žygiuose, stovyklose kartais nesusitinkame vieni su kitais, kiekvienas už savo kampą atsakingas, turime ką paskui aptarti. Tiesa, dičkis sūnus šiek tiek dėl studijų skautavimą yra apleidęs.

– Ar pandemija neišblaškė veiklos?  
– Nuotoliu taip pat galima mokytis. Medžių rūšis, vaistažoles, orientavimosi. Po truputėklį judame, lendame iš pogrindžio. Savaitgalį turėjome žygį – beveik 24 km Kurtuvėnų regioniniame parke su mažaisiais skautukais nukeliavome...

Apmažėjimas jaučiamas, bet ko gero, nesiečiau su pandemijos laikotarpiu. Tačiau sėdėjimas prie kompiuterio kartais veda į neviltį. Per pamokas sėdi, per konsultacijas, paskui su skautais dar mokaisi. Kartais norėdavosi viską mesti. Tik vidinis tėčio įdėtas pareigingumas sulaiko: jei tarei žodį, tark ir sakinį. Be to, pamatai, kad dega vaikų akelės, kai pasakoji apie vaistažoles,  matai, kaip klausosi, užsirašo, įsiminti nori, paskui  žaidimais pagilini tas žinias, užveda. Matai prasmę.

– Gana žinomam žmogui, turinčiam nemenkos vadybos patirties, gal jau metas  pasukti į politiką?
– Į politiką kol kas nenoriu, nors kvietimų buvo. Kai kada mano įsitikinimai nesutampa su partijų nuostatomis, o aš niekada nieko nedarau prieš savo sąžinę. Nebijau pasakyti nei  prezidentui, nei valgyklos vedėjai, nei merui, kad tai yra blogai.

Bet nekritikuoju tuščiai, visuomet duodu pasiūlymą, ką būtų galima padaryti geriau. Jei pasiūlymo neturiu, tyliu. O partijoms dažniausiai nereikia nuomonę turinčių. Yra kokie penki, kurie žino, kaip turi būti, kiti tik balsuoja, kaip reikia.

Kol kas prioritetus kitiems dalykams susidėlioju. Skautauju, žaidžiu protų mūšiuose, su šeima daug keliaujame. Automobiliu apsukome kone visą Europą. Praėjusią vasarą buvome susiplanavę visus Lietuvos regioninius parkus apvažiuoti. Aplankėme 52, tik dar ne visus maršrutus spėjome aprašyti.

Randu laiko žvejybai, esu išrinktas  asociacijos „Žvejų klubas „Tironas“ prezidentu. Prieš pusmetį tapau Žemaitijos sportinės žūklės lygos prezidentu. Organizuojame žūklės varžybas Žemaitijos klubų žvejams. Mėgstu posakį, kurį savo facebook‘o paskyroje esu užsirašęs: „Nereikia  įkyriai domėtis mano gyvenimu, jis gali pasirodyti toks įdomus, kad  nusivilsite savuoju.“

Šitaip gyvenu ir už daug ką esu dėkingas savo šeimai, ypač tėčiui.

Žvejų varžybos – Remigijaus laisvalaikis.
Autorės nuotr.

Poilsio minutė Skautų alėjoje.
Autorės nuotr.

Šeimyninės išvykos momentas: žmona, mama, tėtis ir Remigijus Pozniakovas.
Autorės nuotr.

R. Pozniakovas su sūnumis Beržynėlyje, prie Skautų suolelio.
Autorės nuotr.