Atsitiktinai atsiverčiu tinklalapį „čia dabar“ ir nebegaliu atsitraukti. Kelionių nuotraukos, įspūdžiai, vaikų filosofiškos išvados apie kasdienybės atradimus, mintys apie meną, apie tai kas šiuo metu rūpi ar džiugina. Profesionaliai, estetiškai, nuoširdžiai, su valiūkiška humoro gaidele. Neiškenčiu nepacitavusi minties apie įkvėpimą: „ĮKVĖPTI pilnus plaučius nuolat besimainančio pasaulio ir gyvenimo stebuklų ir savaip tai ištransliuoti kitiems, kad ir jie būtų ĮKVĖPTI atradimams.“ Štai kaip savo misiją supranta gegužės pradžioje tikrąja Šiaulių dailės galerijos direktore tapusi menotyrininkė Ernesta Šimkienė. Ji sutiko atsakyti į kelis „Šiaulių naujienų“ klausimus.

– Menas jus lydėjo nuo vaikystės, turbūt renkantis profesiją abejonių nekilo?
– Taip, nuo pat vaikystės šalia meno. Mano mama keramikė, dailininkė ir pedagogė Irena Ambrazienė ilgus metus dirbo Šiaulių universiteto Dailės fakultete, brandesniame gyvenime keramika nebeužsiima, grįžo prie savo pomėgio piešti, kuria paveikslus pieštuku. Nuo mažumės sukinėdavausi Dailės galerijoje, čia viskas sava ir patrauklu. Mokiausi puikiai mokykloje, buvo visokių pasvarstymų: 1990-ieji, lūžio laikmetis, kai vertybės keitėsi, menininko profesija atrodė nesąmonė, neperspektyvu, dauguma suko į verslus. Nesigailiu pasirinkusi dailės studijas Šiauliuose, baigiau meno istorijos magistrantūrą. Matau, kad pasirinkau universalų išsilavinimą. Galiu ir maketuoti, ir rašyti – prisitaikyti prie poreikių. Liko sentimentai Zubovų rūmams. Tai buvo stiprus kultūros židinys, daug kūrybingų žmonių. Gaila, kad šis fenomenas sunaikintas negrįžtamai. Dabar dėl to liūdna.

– Jūsų mama pirmenybę atidavė ne kūrybai, o pedagogikai. Atrodo, kad jūsų prioritetai panašūs. Kaip kilo mintis imtis atsakomybės ir tapti Dailės galerijos direktore?
– Mokykloje vaikus mokiau dar studijuodama universitete. Širdies darbas, galėčiau taip pavadinti, buvo Šiaulių universiteto Dailės galerija. Tik kūrėmės, nieko dar neturėjome, sėdėdami ant plikų grindų vieninteliu telefonu skambinėjome, kad sukviestume žmones į parodas. Tai nepamirštama patirtis. Šiaulių vaikų dailės mokykloje dirbu neseniai – 5 ar 6 metai. O čia, Dailės galerijoje, kaip sakiau – viskas sava. Daug metų buvau galerijos kultūros renginių ir parodų kuratorė, pusantrų – laikinoji direktorė. Kadangi man ši institucija labai svarbi, pasvarsčiau ir ėmiausi atsakomybės. Manau, nesuklydau.  

– Kadangi esate galerijos senbuvė, turbūt „nauja šluota“ nelabai prasminga švaistytis?
– Mūsų kolektyvas nedidelis – tik 9 žmonės. Esame kaip kumštis. Mes visąlaik pakankamai demokratiškai dirbome, esame įsitraukę į strategijos formavimą. Nemanau, kad nauja šluota reikalinga. Kam griauti, kas jau gerai padaryta? Tobulinti, žinoma, yra ką. Naujų formų ieškoti,  reaguoti į pasikeitusią situaciją. Ji pasikeitė pirmiausia dėl to, kad neliko menų fakulteto. Nebus iš ko atsinaujinti meninei bendruomenei. Kuriančių meną jaunų žmonių bus vis mažiau ir mažiau. Duok Dieve, kad atvažiuotų, kad būtų. Mūsų misija palaikyti esančius, pritrauktti menininkus iš kitų miestų, iš kitų šalių bent trumpalaikėms injekcijoms, kad būtų palaikomas pulsas.

Šiaulių dailės galerija visą laiką buvo modernaus meno skleidėja, nors atvira ir tradiciniam menui. Jos savitumas – šiuolaikinio meno festivaliai. Pozityvu, kai mieste yra pasidalijimas – lauko, krypties. Nekonkuruojame, kuo daugiau atsiras to savitumo, tuo daugiau laimės žiūrovas, atsirinks pagal savo reikmes, patirtis, norus.

Laikmetis pasikeitęs, žmonės nori būti įsitraukę dalyviai, nebenori būti pasyvūs stebėtojai. Labai reikalingas dialogas. Norėčiau, kad galerija būtų atvira, mezganti dialogą su kiekvienu lankytoju. Kažkokių radikalių dalykų daryti nereikia. Kryptis yra. Galerija pakankamai gerai vertinama Lietuvoje, bet visada galima daryti dar geriau.

– Ar teisingai suprantu, kad ir toliau Šiaulius drebins medijų meno festivalis „Enter“ bei tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Virus”?
– Šie festivaliai yra galerijos veidas. Tokie renginiai įtraukia labai daug meno sričių, nedidelei mūsų komandai yra nemažas iššūkis. Kartais pagalvojame, kad reikėtų nebedaryti, galėtume ramiai tik vizualųjį meną reprezentuoti.

Tačiau šiuolaikinis menas turi tarpdiscipliniškumą, sąsąjų su viskuo, kas mieste darosi, ko čia trūksta. „Virus“ pristato pačius naujausius šiuolaikinio meno projektus vaizduojamojo meno, mados, teatro, literatūros, medijų, edukacijos, kino ir muzikos srityse. Per festivalius vyksta pažintis su įvairiomis meno formomis. Pavyzdžiui, šiuolaikinio šokio spektaklių niekas daugiau mieste nerodo. Publika nedidelė, ją reikia nuolat auginti.

Kiekvienas festivalis kitoks, nekartoja savęs. Ir erdvės vis kitos ieškomos. Prieš dešimtmetį rengdavome mokslines konferencijas, po to transformavome į viešas paskaitas su populiariajame pasaulyje garsiais žmonėmis. Negali vadovautis vien kažkada išsikeltais tikslais, nes atsitiks, kad tu eini viena kryptimi, o pasaulis kažkur kitur nuėjęs. Labai svarbu reaguoti. Rudenį pandemija užklupo, bet „Virusas“ iš dalies įvyko, darėme viešųjų erdvių parodą, kad žmonės nesijaustų visai uždaryti tarp keturių sienų.

Festivalyje „Enter“ pristatome svarbiausias medijų kultūros idėjas, skaitmeninio meno kūrinius, skatiname naujausių technologijų panaudojimą meninėje kūryboje.

Šiemet negalime burtis į didelius renginius, todėl festivalio programa išskaidoma. Parodos vyks ir kitose salėse – Fotografijos muziejuje, LDS Šiaulių dailininkų organizacijos meno projektų erdvėje. Nedarysime performansų. Vasaros pabaigoje bandysime savo sieną išnaudoti instaliacijai. Būtų smagu, jei miestiečiui einant iš darbo ar į turgų pasąmoningai užkliūtų akis ne už rožinių plytelių, o už vaizdų ant sienos. Gal vienam kitam sukels pasipiktinimą, tačiau norisi išjudinti ir išprovokuoti –su kritiškumu turėtų ateiti klausimas kodėl?

Negalime renginių daryti, tai daugiau bus parodų. Parodų tinklelis įvairus, keisime jas pakankamai intensyviai. Pamatysime garsios šiuolaikinio meno kūrėjos Eglės Rakauskaitės, jaunos dailininkės Jolantos Kizikaitės darbų parodas. Vasaros pabaigoje galerijoje viešės 4-oji Kauno tarptautinė grafikos bienalė „Šviesos prigimtis“.  Festivalis prasidės jau baigiantis gegužei.

– Ar dar gyva kasmetinė šiauliečių menininkų paroda?
– Kasmetinė šiauliečių menininkų paroda jau 60-oji. Kaip reiškinys – unikalus. Visur išnyko, o Šiauliuose gyva 60 metų. Dabar jau iš principo reikėtų tęsti tradiciją.  Organizatoriai yra Dailininkų sąjunga, Šiaulių skyrius. Mes – tik partneriai, erdvė. Tik patariamąjį balsą turime. Idėjos nešėjai yra jie. Pas juos irgi yra pokyčių, pasikeitė pirmininkas, galbūt paroda irgi šiek tiek keisis. Išgyveno ji visokias formas, įvairias koncepcijas, buvo teminių  eksperimentų, buvo bandymų pritraukti kitų miestų, kitų šalių dailininkus. Šią parodą traktuoju kaip socialinį reiškinį – suburia miesto menininkus. Daug kas pastebi, kad jai reikia stipresnio kuravimo, stuburo – su tuo sutinku. Manau, negalima daryti tik suneštinių parodų. Reikėtų apmąstyti temą, idėją. Pirmiausia reikėtų galvoti apie žiūrovą, ką jis pamatys, ką patirs.

Man svarbu, kad galerijoje vyktų kokybiškos parodos, ne atsitiktinės, kad turėtų įvairumo aspektą. Kad būtų įdomūs, aktualūs, šiuolaikiški kūriniai. Turime mąstyti globaliai, bet veikti lokaliai. Ypač svarbu mūsų miesto menininkų bendruomenės lūkesčius atliepti. Galerija turi išlikti jų parodų, susibūrimo, bendravimo vieta.

– Galerija garsėja edukacinėmis programomis vaikams ir jaunimui „Menopolis“, kurios  įtrauktos į Šiaulių miesto kultūros paslaugų krepšelį. Kaip šias veiklas paveikė karantinas? Ar bepavyks susigrąžinti jaunimą į parodų sales?
– Džiaugdavomės vaikų zujimu, maloniu šurmuliu dar tais laikais, kai Lietuvos muziejuose, galerijose būdavo įprasta tyla. Vieni pirmųjų pradėjome vesti edukacijas. Smagu, kai vaikai diskutuoja prie kūrinių, bandome drauge atverti prasmes. Nusižiūrėjau tai lankydamasi užsienyje. Edukacinė kryptis labai svarbi, būtina. Norime, kad vaikai ugdytųsi ne tik gebėjimą nupiešti ką nors, bet ir gebėjimą mąstyti. Menas gali išmokyti mus žiūrėti į pasaulį, pastebėti detales, vertinti ne tik iš pozicijos gražu – negražu, bet argumentais. Šiuolaikinis menas nėra lengvai perskaitomas, bet tai geras įrankis kritiniam mąstymui, atvirumo vystymui, gebėjimui suprasti, priimti kitą.

Veiklos karantino metu nenutrūko, persikėlė į elektroninę erdvę. Supažindiname su kūriniais, kas vyksta mieste, kokios menininkų parodos galerijoje. Apžvelgiame spalvų evoliuciją,  miesto meno objektus, analizuodami kurinius tampame meno detektyvais. Tačiau gyvo ryšio gerokai sumažėjo.  Pandemija atitolino nuo meno vaikus, studentijos ypač humanitarinio profilio sumažėjo, bet vilčių dedu į gimnazistus, kurie noriai dalyvauja edukacijose. Esu optimistė.

Iššūkiai lauks dideli, vis dėlto manau, kad susigrąžinsim vaikus, jaunimą. Manau, kad žmogus yra kūniškas, jam labai reikia socialinio kontakto. Tikiu, kad baimės praeis, didžiosios bėdos nuslinks. Tikiu.

Vasarą planuojame stovyklas vaikams, yra projektas, turime finansavimą, įdirbį, ieškosim tinkamo formato.

Svarbu kultūros ir švietimo sinergija, kad tie vaikai, kurių tėvai toli nuo kultūros, bent mokykloje galėtų visa tai patirti. Kultūra, menas yra tai, kas esame mes. Tai atspindys. Mūsų misija ir yra patraukti žmogų į meno, kultūros, mąstymo pasaulį, kad mažiau kiltų piktų minčių, kad įprastų kelti klausimą kodėl?, kad per meną gebėtų pažvelgti į save.

– Turite labai daug pareigų: gausi šeima, pedagoginis darbas, vadovo atsakomybės. Ar lieka laiko pasidžiaugti gyvenimu?
– Atsakomybės išvengti nemoku. Tai gyvenimo būdas. Mano darbas nėra biuras, kur popierius sudėjai į stalčių ir pamiršai. Nuolatinis procesas, nuolatinis stebėjimas ir vyksmas. Net keliaudama stebiu, kas vyksta užsienyje, apmąstau, ką galėtume čia padaryti. Jau sunku atskirti, kur namai, o kur darbas. Gerai, kad šeima palaiko. Jie ir patys įsitraukia. Niekada sąmoningai netampiau po renginius ar parodas, o vyresnysis, abiturientas, jau pats ateina su draugais. Ir vyras atrado muziejus, spektaklius.

Mėgstu fotografuoti, tekstus rašyti, pieštuku piešti, bet kūrybai laiko beveik nelieka, visas jis labiau skirtas organizacinei veiklai. Savo kūrybos parodų nerengiu, nes mano akcentai šiuo metu kitoje srityje. Gal kada nors grįšiu. Antra vertus, svarbiau yra kitus paskatinti kurti. Tai suteikia ne mažiau džiaugsmo.

Man patinka keliauti, aplankytose vietose atrasti naujus kultūros ir meno dalykus. Nemažai skaitau.  Ir mama, ir aš gaminame pakankamai skaniai, nors nesame virtuvės fanės. Jeigu darome, tai darome, kad būtų skanu ir iš širdies. Dabar vis dažniau skanėstais palepina sūnus. Jo kulinariniai gebėjimai neretai nustebina. Turiu tris sūnus, netrukdau daryti, kas jiems patinka. Manau, kad vaikams reikia duoti išbandyti viską kuo plačiau, paskui atsirinks. Kai augo vidurinysis, filosofuojantis vaikas, išsakydavo įdomių minčių. Pradėjau užrašinėti, matau, išsibarsto. Nusprendžiau susikurti tinklaraštį „čia dabar“. Į jį sukeliu kelionių nuotraukas, kai kurias savo ir vaikų mintis. Tai pasaulio stebėjimas, tokia mano gyvenimo esencija.

Dailės galerijos kolektyvas – kaip kumštis.
Asmeninio archyvo nuotr.

„Virus“ festivalyje.
Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

E. Šimkienė Menų bendradarbiavimo forume Kinijoje.
Asmeninio archyvo nuotr.

E. Šimkienė: ,,Esu optimistė. Tikiu, kad baimės praeis, didžiosios bėdos nuslinks. Tikiu – žiūrovas sugrįš.“
Asmeninio archyvo nuotr.