Visuomenę sukrėtė žinia apie savo gyvybės siūlą nutraukusią gydytoją – trisdešimt šešerių metų, graži, protinga, linksma, energinga, aukštos kvalifikacijos  anesteziologė-reanimatologė, bebaigianti doktorantūros studijas, kūrusi ateities planus, dar nespėjusi pajusti, kad į pasaulį beldžiasi ilgai lauktas vaikelis. Ji nuoširdžiai vykdė savo misiją – gelbėjo kitų žmonių gyvybes ir principingai priešinosi abejingumui, nekompetencijai, neteisybei. Talentingos, sąžiningos medikės netektis išjudino diskusijas, socialiniai tinklai dūsta nuo pasakojimų apie beveik visose srityse įsišaknijusį mobingą, daugybė žmonių dalijasi skaudžiais išgyvenimais. Lietuvos medikų sąjūdis reikalauja nušalinti Respublikinės Šiaulių ligoninės vadovus, galimai susijusius su mobingo veiksmais, privedusiais jauną medikę iki savižudybės.

Nesitaikstė ir tapo rakštimi
Ne vieną sunkios būklės ligonį iš mirties nagų ištraukusios anesteziologės-reanimatologės Lauros Šilinskytės buvo pasigesta gegužės 8-ąją, kai ji neatėjo į darbą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose. Ji   rasta savo namuose Kaune. Laurą pažinoję žmonės ir artimieji tvirtina, kad jauna moteris planavo ateitį ir nesiruošė trauktis iš gyvenimo. Neseniai įsigijo naują automobilį, mokėsi vokiečių kalbos, nes turėjo Vokietijoje gyvenantį draugą, svajojo susilaukti vaikučio, kurio gyvybė, kaip vėliau paaiškėjo, jau buvo užsimezgusi. Medikė rašė mokslinius darbus, skaitydavo pranešimus konferencijose. Pacientai ją prisimena linksmą garsiakalbę, nuolat besišypsančią, dėmesingai išklausančią.

Vilnietė Snieguolė Matonienė socialiniuose tinkluose paskelbė  Lauros dėstytojos LSMU Anesteziologijos klinikos profesorės Jūratės Gudaitytės atvirą laišką, kuriame su meile ir pagarba ji rašo apie savo studentę: „Įsiminė jos ori laikysena, užkrečiantis juokas, pareigingumas, domėjimasis mokslu, dar rezidentūros studijų metu parengti pranešimai. Apsidžiaugiau, kad studijuos doktorantūroje, aktuali pasirodė perioperacinio miokardo infarkto tema. Paskutinį kartą su Laura bendravau prieš kokius penketą metų Nicoje, Europos anesteziologijos draugijos kongrese, skirtame kardiologiniam pacientui. Kaip visada, buvo geros nuotaikos, pasakojo įspūdžius apie keliones.

Kolegos tvirtina, kad principinga moteris buvo apie dvejus metus persekiojama, nes drįso priešintis sistemai, ne kartą kreipėsi į ligoninės administraciją, į Valstybinę darbo inspekciją, tačiau pagalbos nesulaukė. O paskutinis lašas – netikėta žinia, kad apkaltinta šiurkščiai pažeidusi tvarką ir atleista iš darbo su įrašu, kuris sužlugdo galimybes įsidarbinti kitur.  

Namiškiams gydytoja Laura yra pasakojusi apie intrigas darbe, o užrašuose brolis rado visas jos persekiotojų pavardes. Šeima pasiryžusi kreiptis į prokuratūrą. Kol kas pavardės neviešinamos.

Yra manančių, kad pretekstu atleisti L. Šilinskytę pasitarnavo keista šiauliečio verslininko „gydymo“ istorija. Šiaulių apygardos prokuratūra, teigiama, pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, o verslininką pripažino nukentėjusiuoju. Pasakojama, kad pacientas, kelias dienas prirakintas prie lovos, buvo slopinamas  stipriais medikamentais, stipriai nusilpo, išsivystė pavojingos gyvybei komplikacijos, ruoštasi jį išgabenti į privačią psichiatrijos kliniką. L. Šilinskytė, pasak verslininko, vienintelė atidžiai išklausė ligonį, ir jos profesionalumas, atidumas išgelbėjo jam gyvybę, bet įsiutino kolegas, nes galimai apnuogino jų kompetencijos spragas. O gal ne tik kompetencijos...

Paradoksalu – gydytoja iš mirties nagų išplėšė žmogų ir buvo atleista iš darbo  apkaltinus ją šiurkščiai pažeidus darbo tvarką.

„Vidutinybės – negailestingai, nepailstamai kovoja su pranašesniais už save“, – ši Onore de Balzako mintis gana tiksliai apibūdina talentingos Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro gydytojos persekiojimą“, – telefonu sakė viena medikė, nenorėjusi skelbti pavardės. Pasak jos, net po mirties bandyta šmeižti velionę turėjus psichinių sutrikimų.

Kitos Respublikinės Šiaulių ligoninės medikės  tvirtino, kad Lauros nemalonumai prasidėjo po to, kai susikirto su Kardiologijos centro vadove. Direktorius beatodairiškai palaikė vadovės pusę. Į persekiojimą įsitraukė ir kai kurie Lauros bendraamžiai kolegos. Buvo bandoma rinkti parašus, apjuodinant gydytoją, sudarydavo nepalankų darbo grafiką ir pan. Pasak pašnekovių, tai buvo galimai iš aukščiau inicijuota  grupė, susivienijusi prieš vieną protingą žmogų.

Apie švelniai tariant keistus Kardiologijos centro vadovės darbo metodus telefonu laikraščiui prasitarė ir šioje ligoninėje nebedirbanti gydytoja Danutė Andrulienė. Buvusi skyriaus vedėja  Darbo ginčų komisijoje įrodė, kad su ja buvo elgtasi netinkamai, ir prisiteisė iš ligoninės kompensaciją. Pasak jos, dėl vadovės  „asmenybės ypatumų“  į kitas ligonines išėjo nemažai patyrusių ir jaunų specialistų.

Bijo net mirusios?
Ligoninės darbuotojus apstulbino tai, kad ligoninėje velionė nepagerbta kaip buvo įprasta – neleista uždegti žvakės, padėti velionės nuotrauką ir nekrologą centrinio korpuso fojė. Administracija motyvavo, kad tokia psichiatrų ir psichologų rekomendacija, vengiant aštrinti situaciją, siekiant išvengti galimo savižudybės romantizavimo. Toks elgesys įpykdė dalį kolektyvo – laidotuvių dieną prie ligoninės buvo surengta nebylaus protesto akcija. Ašaras braukdami medikai ir miestiečiai ėjo prie centrinio ligoninės pastato ir degė žvakutes, o po to kaip tylus priekaištas išsirikiavo aikštelėje priešais administracijos darbuotojų langus. Tiesa, išdrįso ne visi.  Pirmadienį ant ligoninės fasado visi pamatė didžiulį užrašą „Katorga“.

Spaudos konferencijoje Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius R. Mažeika  patvirtino, kad buvo gauti penki tarnybiniai pranešimai ir prašymai dėl įtampų Anesteziologijos-intensyvios terapijos centre, sakė siekęs objektyviai išsiaiškinti nesutarimus. Vadovo nuomone, įtampa kolektyve yra susijusi ir su prieš keletą metų prasidėjusiais pokyčiais, kurie nuo 2019 metų palietė daugelį darbuotojų, tačiau buvo neišvengiami. Jis teigė, kad pateikė visą tyrimui reikalingą informaciją ir nemato reikalo atsistatydinti, kol turi vadovybės pasitikėjimą.  

Klasikinis mobingo pavyzdys
Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, socialinių mokslų daktarė Jolita Vveinhardt tokius siužetus pavadino  klasikiniais mobingo pavyzdžiais.

„Pirmiausia, mobingo atveju visuomet yra galios asimetrija, –  komentavo specialistė. – Kitais žodžiais, auka yra silpnesniojo pozicijoje: persekioja vadovas arba (ir) grupė bendradarbių, kitaip sakant, vieną auką puola gauja. Vieni įsitraukia aktyviai, kiti palaiko nesikišdami, apsimesdami, kad nieko nemato. Antra, išryškėja tam tikra sistema. Tai yra užpuolimai, priekaištai nuolat kartojasi ir trunka ne vieną, ne du ir ne tris mėnesius. Bandoma įskaudinti, įbauginti, sudaryti nepalankias darbo sąlygas, priversti išeiti iš darbo savo noru.“

Profesorės teigimu, šiuo metu Lietuvoje mobingo problema sunkiai įveikiama. „Reikia suvokti, kad toksiška aplinka darbovietėje susidaro dėl nusistovėjusios vadovavimo kultūros, kurios eilinis darbuotojas nepakeis. Jeigu yra galimybė, rekomenduočiau tokią darbovietę apeiti iš tolo ir dar kitus įspėti, – patarė profesorė. – Padėtis nesikeis, kol iš vienos pusės, darbdaviai nesuvoks sveiko psichologinio klimato reikšmės ir neišmoks jį sukurti, o iš kitos – kol Lietuvoje nebus stiprių profesinių sąjungų.“

Ar Pokyčių grupė inicijuos realius pokyčius?
Ligoninės darbuotojai paviešino raštą, skirtą Prezidentūrai, Valstybinei darbo inspekcijai, Socialinių reikalų ir darbo ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui, Lietuvos medikų sąjūdžiui, Lietuvos gydytojų sąjungai, kuriame rašoma: ,,Labai tikimės supratimo ir šio psichologinio teroro nutraukimo kuo skubiau. Jaučiamės nesaugūs, nes su gyd. Lauros žūtimi galimai susiję asmenys toliau dirba savo postuose, aktyviai bandydami kiršinti ir paveikti ligoninės darbuotojus, išsiaiškinti palaikančius protestus. Sunerimę, pikti ir nesaugūs, nes RŠL vyksta slapti, maži susirinkimai ir gąsdinamas personalas, kad jei susiję su įvykiu vadovai bus atleisti, darbuotojai neteksią darbo.“

Redakcijos pakalbintos medikės sakė vengiančios bendrauti su spauda, nes bijo atsidurti žuvusios kolegės vietoje: „Šiandien nekalbu. Stebiu, kas vyksta. Administracija elgiasi negražiai.“

Ministras A. Dulkys viešojoje erdvėje kalbėjo, kad siekia ne skubotų sprendimų ir greitų kaltinimų, o gilios  analizės. Pirmiausia ligoninės personalui suteikta psichologinė pagalba, o dabar sudaryta Pokyčių grupė, kurios  tikslas – išnagrinėti, suprasti ir vertinti vykstančius procesus, identifikuoti sistemines problemas, vertinti visas aplinkybes ir iki rugpjūčio 1 d. pateikti siūlymus. Tačiau jei bus anksčiau gauta reikšminga informacija, pagal kurią galėtume pradėti ar kitą tyrimą, ar kreiptis į teisėsaugą, tai bus daroma nelaukiant rugpjūčio pirmos“, – tikino A. Dulkys. Pasak jo, vienoj vietoj sumesta labai daug temų: ir darbo krūvio, ir darbo užmokesčio problema, reorganizavimo problema, savižudybė, mobingo tema, ir dar visa tai vyksta pandemijos metu, kai apskritai visa medikų bendruomenė yra įelektrinta. Jo manymu, būtina atsiriboti nuo emocijų ir priimti tinkamus sprendimus.  

Ministro teigimu, Pokyčių iniciavimo grupė sudarys sąlygas kiekvienam bendruomenės nariui būti išklausytam, užtikrinant anonimiškumą, neatskleidžiant informacijos šaltinių. Atsižvelgus į gautą medikų pranešimą dėl galimo šališkumo, nuo Pokyčių iniciavimo grupės vadovo pareigų nusišalino sveikatos apsaugos ministerijos viceministras Aurimas Pečkauskas, grupei vadovauti paskirta sveikatos apsaugos ministro patarėja dr. Simona Bieliūnė. Tačiau ministerijos neįtikino, kad ligoninės administracija, likusi savo postuose, galėtų trukdyti tyrimui. Ligoninės direktoriaus nušalinimui kol kas teisinio pagrindo nesą.

Ar ši auka paskutinė?
Prieš porą metų nusižudė vilnietis gydytojas. Pasak J. Vveinhardt, dėl mobingo įvykusių savižudybių gausu ne tik medicinos srityje. Ar vėl matysime nusitęsusį tyrimą, kol nutils aistros ir gyvensime tokioje pat baimėje?

Profesorė J. Gudaitytė minėtame laiške atvirai prisipažįsta ir pati patyrusi mobingą, jaučianti kaltę, kad jos karta nesugebėjo šios blogybės įveikti: „Mes savo rezidentus, net ir baigusius prieš daugelį metų, laikome beveik kaip savo vaikais. Dabar jaučiamės taip, lyg būtume netekę savo vaiko. Ir kalti, kad nesugebėjome jos apginti. Lauros bendradarbiai Šiauliuose taip pat daugelis baigę rezidentūrą Kaune, taigi taip pat mūsų vaikai. Kaip paguosti juos? Jaučiuosi kalta, kad nemokėme jų kaip ištverti pažeminimą, kaip atpažinti tuos, kurie gali padėti tokiose situacijose. Antra vertus, tie, įvardijami nelaimės kaltininkais, juk taip pat baigė mokslus Kaune arba Vilniuje. Jie irgi buvo kažkieno iš mūsų mokiniai. Kaip dabar jaučiasi jų mokytojai?

Laura švietė ryškiai, tik nepaprastai gaila, kad taip trumpai. Gindama savo garbę ji paaukojo gyvybę. Kartais taip būna, kad garbė svarbesnė už gyvybę. Net šiais laikais.“