Šiauliečių Antano ir Aldonos Visockių bendro gyvenimo, bendros kūrybinės ir pedagoginės veiklos kelias tęsiasi daugiau nei 50 metų. Pasakoja apie tai menininkų šeima vienas kitą papildydami, kartais pertraukdami, patikslindami, kiekvienas savo požiūrio pridėdamas, nes viskas drauge patirta, išgyventa, tačiau savitomis spalvomis atminties kloduose suguldyta.

Susitikimuose su mokančiais santuokoje išgyventi ilgus metus dažnai klausiama, kokia yra jų santarvės paslaptis. Klausantis Visockių šeimos istorijos atsakymas susilieja su A. de Sent Egziuperi sentencija: ,,Mylėti – tai reiškia ne žiūrėti vienam į kitą, o žiūrėti viena kryptimi.“

Baltos apykaklės ir keptos bulvės
Jaukioje svetainėje švelniai burbuliuja kava, o sienas ir visas lentynėles aptūpę paveikslai bei skulptūrėlės tarsi varžosi, kas tobuliau šeimos istoriją paliudys. Visai kaip šeimininkai. Aldonėle vadinama moteris nesyk švelniai vyrą pristabdo: ,,Palauk, tu vėl į smulkmenas nuklysti…“ Tačiau abiem knieti gražių dalykų apie vienas kitą pasakyti, todėl minčių siūlai vis neklusniai nusprūsta. Studijuodami Dailės akademijoje susipažino. Ji tikra žemaitukė iš Žarėnų, Telšių taikomosios  dailės technikumą baigusi, o jis – šiaulietis. Augo Džiuikų kaime, vėliau Šiauliuose mokslus krimto, o dailės pasaulin paniro Kauno dailės mokykloje.

Pasak Aldonos, susipažino kaip visi – šokiuose. Šauni šokėjėlė užbūrė Antaną. O šis sužavėjo panelę ,,baltais krakmolytais kalnieriukais“. Pasirodo, jaunas dabita net su dantų pasta juos gebėjo pabalinti. O Antanas tikina, kad nuotaką keptomis bulvėmis priviliojęs.

Studijas baigę 1967 m. atvyko į Šiaulius, Aldona pedagoginiame institute mokė merginas piešti, lipdyti, o Antanas įsidarbino Dailės mokykloje, o kai Dailės fakultetas atsirado – tapybos katedrą kūrė, stiprino. Garsiajame Ežero gatvės ,,Šabakštyne“ dukra Viktorija gimė, tada gavo butą centre.

Kūrybine veikla taip abu užsidegę buvo, kad molį minkydami, formuodami užmiršdavo net pavalgyti. Kaimynai ir giminės juokėsi: valgo restoranuose – nieko iš jų nebus. Nesugeba gyventi kaip žmonės.

Genuose užkoduota
Tiek Antanas, tiek Aldona nuo vaikystės jautė potraukį menui. Antanas dar kaime gyvendamas stebino kunigą savo piešiniais ant tošies. Jo tėvas buvo talentingas dainininkas, dramatinis tenoras. Gaila, per karą sužeistas, nedaug begalėjo koncertuoti. Ir Antaną muzika viliojo. Žmona sako, kad vyras, nors natų nepažįsta, groja beveik visais muzikos instrumentais. Kad buvo rekomenduotas į Kauno dailės mokyklą, nesigaili, mokėsi su būriu vėliau pripažintų dailininkų, kaip P. Repšys ir kiti. O paskui suabejojo – į konservatoriją stoti ar į dailės institutą. Pasvarstęs nusprendė esąs nepakankamai gražus ir pasirinko dailę.

Aldona Krolytė – taip pat iš auksarankių, gražiadarbių giminės. Kai Telšiuose rinkosi specialybę, perėjo visus kabinetus ir keramiką pasirinko impulsyviai. ,,Pamačiau nulipdytus paukščiukus, pajutau, kaip man jų reikėtų. Tik paskui sužinojau, kad senelis puošdavo dvaro baldus ir veidrodžius visokiais ornamentais, angelais, paukščiukais. Mama taip pat sugebėjo bet kokį rankdarbį gražiai padaryti, o tėvas buvo taip apsikrovęs knygomis, kad tik tarpelis praeiti likdavo.“ Profesorius A. Visockis įsiterpia, kad su uošviu puikiai sutardavo gal dėl to, kad abu nepraktiški. Eruditas, šviesuolis, apie žvaigždes ir kitokius dalykus kalbėdavosi.

Telšių taikomosios dailės technikumą daug iškilių menininkų baigė, nepaprastai atsidavęs mokytojas Liukpetris ne tik specialybės mokė, bet ir inteligentiškų manierų, šokių. Labai tvirtus piešimo, kompozicijos pamatus sudėjo.

Akvarelės šviesa
,,Dailininkas prof. Antanas Visockis kuria erdvines kompozicijas, kurios turi prasminį gylį. Jo darbuose daug erdvės ir šviesos. Akvarelinių kūrybinių darbų lengvumą kuria tinkamai palikti balto popieriaus plotai, o jų forma ir išdėstymas primena saulės ar kitų abstrakčių šviesos šaltinių srautą, padeda pajusti akvarelių filosofinį tapybinį mąstymą. Tad dailininkas Antanas Visockis ne lieja, o kuria daugiasluoksnes kompozicijas, naudodamasis puantilizmo įtaka“, – taip šiauliečio kūrybą apibūdina dailininkė Vija Tarabildienė.

Profesorius Antanas Visockis, Dailės katedros Šiauliuose įkūrėjas, ilgametis vedėjas, kurį laiką vadovavo Šiaulių dailininkų skyriui. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, kūrybinių grupių ,,Aqua“, ,,Individualistai“ narys, Šv. Kazimiero ordino narys. Parodose dalyvauja nuo 1968 metų. Vargu ar visas suskaičiuotų, apie 20 – personalinių. Jam labai svarbios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“, Pasaulio žemaičių dailės parodos. Dažna A. Visockio kelionių kryptis – Italija. Penkis kartus dalyvavo Fabriano mieste vykstančiame akvarelės festivalyje: 76 šalys, 2 500 dalyvių iš viso pasaulio, o Antanas Visockis – reprezentantas, jo  akvarelė „Vikingų istorija“ turėjo didelį pasisekimą. Didžiuliame festivalio kataloge dar du šiauliečiai – dailininko dukra Viktorija Visockytė  ir Algirdas Zibalis.  Profesorius sklaido šūsnis tarptautinių parodų sertifikatų, solidžius katalogus, dailės albumus. Per metus 12 konkursinių parodų užsienio šalyse, ir dabar tebevyksta paroda Prancūzijoje.Antano ir Aldonos Visockių kūryba pristatoma įspūdingame R. Dichavičiaus albume ,,Laisvės paženklinti“. Tai nemažas įvertinimas.

„Dėl sveikatos nebegaliu tapyti aliejumi, bet pamilau akvarelę. Man akvarelė – tai spalvos ir šviesos muzika, išraiškos priemonė, labai artima mano charakteriui, tokia aristokratiška.  Pamėgau impresinį daugiasluoksnio paveikslo modeliavimą, vaizdus režisuoju, perteikiu filosofinę mintį. Tai labai lanksti ir patogi akvarelės technika, kurioje išgaunamas spalvų ir šviesos skaidrumas, simboliški šviesos srautai“, – sako dailininkas A. Visockis, vartydamas autorinį albumą ,,Akvarelės šviesa“. Jis atkreipia dėmesį į paveikslus ,,Paskutinė vakarienė“, ,,Didieji Grįžulo ratai“, ,,Palangos tiltas“. Mistika dvelkia Šiaulių vandens bokšto, Kryžių kalno interpretacijos, impresijos jūros ir saulės tema. ,,Šešėlyje būna įdomesnių dalykų, negu oficialioje šviesoje. Man svarbus šviesos matymas, simbolika, kur susijungia mistika ir tikrovė“, – komentuoja autorius. Aldona Visockienė įsiterpia: ,,Tai vyksta dėl to, kad muzikantas. Muzikiniai ritmai kuriasi, šviesos jungtys sukuria savitą kosmosą – kaip Čiurlionio paveiksluose.“

Panašiai dailininko kūrybą vertino menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus: ,,A. Visockis – ne tik šiaulietis dailininkas, bet ir plačios erudicijos, įsiliejęs į tarptautinius vandenis kūrėjas. Polinkis ir jautrumas kitoms kūrybos sritims susiejo dailininką su itin pamėgtu improvizaciniu muzikavimu. Pajausti, pamatyti ir atskleisti paprastų, kasdienių daiktų ir reiškinių prasmę ir kartu jų sudėtingumą bei nekasdieniškumą – tokia Antano Visockio gyvenimo ir kūrybos nuostata.“

Antano ir Aldonos Visockių nuomone, pasaulis dabar pamišęs dėl akvarelės. Be galo daug festivalių, parodų dalyvauta. Malonu konkuruoti su pasaulio meistrais. Duoda viltį, kad netuščiai darbuojiesi.

Subtiliųjų formų tikrumas
Aldona Visockienė, žinoma Lietuvos keramikė, įspūdingų monumentaliosios keramikos pano bei mažosios skulptūros kūrinių autorė, buvusio Šiaulių universiteto docentė. Drauge su vyru ir atskirai dalyvavo parodose Latvijoje, Rusijoje, Olandijoje, Švedijoje, Belgijoje. Visur pastebėti svarbiausi kūrybos bruožai: monumentalumas ir lyrizmas, linijos išraiškingumas.

Apie sutuoktinius dažnai sakoma, kad pūdą druskos kartu suvalgė. Visockiai drauge suminkė tonas molio. Iš pradžių neturėjo studijos, dirbo Antano motinos kieme naktimis, slėpdamiesi. Daug teko mokytis: kaip medžiagą paruošti, kaip nuo lietaus apsaugoti, kaip paskui sumontuoti. Išdegti veždavo į Kušėnus. Sumontavimui taip pat daug žinių reikia, sunkaus, kruopštaus darbo. Matinė glazūra gerai atrodo, bet paruošti sudėtinga.

Taigi daugumos įspūdingų figūrinių kompozicijų  bendraautoriai abudu Visockiai: ,,Saulės mūšis“ buvusiame ,,Žemaičio“ restorane,  ,,Vanduo“ Vandentiekio bokšte, ,,Muzika“, ,,Vandens gyviai“, dekoratyvinė sienelė ,,Geluvos“ restorane, masyvus dekoratyvinis  pano Kuršėnų mokykloje, figūrinė kompozicija viešbutyje ,,Turnė“ ir t. t.  

Labai subtilūs mažosios keramikos A. Visockienės kūriniai, eksponuoti Lietuvoje ir užsienyje, nesunkiai suranda naujus namus. Dailininkė piešia ir portretus. Juose siekia kuo ryškesnio panašumo, charakterio autentiškumo. Tai artimieji, žinomi miesto žmonės, rašytojai, menininkai. Sukūrė net kelis I. Simonaitytės portretus, K. Donelaičio bareljefas puošia buvusio Šiaulių universiteto auditoriją. Nemažai portretų autorė išdovanoja. Jau yra paruošusi dovaną vyskupui E. Bartuliui.

Spalvų virpesiai
Viktorija Visockytė Šiauliuose baigė Dailės fakultetą, paskui magistrantūrą pas garsųjį profesorių Vincentą Gečą. Dukra jau suaugusi, kuria savo gyvenimą Vilniuje. Viktorijai teko pedagoginio darbo paragauti Jovaro mokykloje, šiek tiek dirbo Dailės fakultete asistente, 25 metus moko vaikus Šiaulių  dailės mokykloje. Nuo 2013 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Piešia pastele, tapo akvarele. Viktorija pripažįsta, kad tėvo įtakos neišvengė. Galbūt lemia kažkokios įgimtos savybės, pavyzdžiui, muzikalumas.

A. Visockis pažymi, kad jų stiliai skirtingi, Viktorijos akvarelė laisvesnė, o jo kompozicijos režisūrinės, puantalistinės. Be to, Viktorija – stipri spalvininkė. Viktorija Visockytė yra surengusi autorinių parodų Vilniuje, Šiauliuose, bet mieliau dalyvauja grupinėse parodose su tėveliais ar studijų draugais, tokiose kaip ,,Trečioji karta“ ir pan. Nemažai laiko ir jėgų atima pedagoginė veikla, kuri ypač sudėtinga karantino metu.

Iš savo tėvelių Viktorija Visockytė mokosi tarpusavio paramos, supratingumo. Tėtis yra didysis organizatorius, visą šeimą išjudina, neleidžia apsnūsti, kaip kūrybos vertintojas labia tolerantiškas, puikus pedagogas. Mama – darbštumo pavyzdys. Pasak V. Visockytės, tėvai ir kiti jų kartos žmonės gyvena turėdami tikslą, įkvėpti savotiško idealizmo ir tikėjimo, kurio kartais jauniems pritrūksta.
   
Pervartų kirviai
Nemažai brandžiausių monumentaliosios keramikos kūrinių, puošusių Šiaulių įmonių interjerus, pražuvo. Atkūrus nepriklausomybę, keitėsi pastatų savininkai, kai kuriems meno kūriniai pasirodė beverčiai, pertvarkant patalpas buvo brutaliai sunaikinti, dažniausiai be autorių žinios. Neblogai išsilaikė A. Visockienės kūriniai Kuršėnuose, Šiaulių ,,Gubernijoje“. Tačiau be galo skaudu buvo išgirsti, kad kirviais išdaužyta jos keramika buvusiame ,,Geluvos” restorane. Puošnusis salės pano buvo nufilmuotas, galbūt išliko kokiuose nors archyvuose. Buvusio restorano ,,Žemaitis“ Vilniaus g. patalpų savininkas teigė, kad pano išlikęs, bet neįleido autorių savo kūrinio nusifotografuoti. Šiaulių viešbutyje figūrinė kompozicija buvo išsprogdinta. Koks nusivylimas apėmė autorę, kai pamatė, jog ,,Turnė“ viešbutyje jos kurta matinė balta glazūra uždažyta sieniniais dažais. Figūriniai reljefai ryškūs, tačiau kūrinys sugadintas.

Tokie praradimai yra visos Lietuvos problema. Kultūros paveldo registras nesutvarkytas, pražudyti Z. Vilutytės, V. Trušio, A. Kmieliausko bei kitų menininkų sukurti interjerai.

Liūdna dailės pedagogams dėl sunaikintų dailės studijų Šiauliuose, skaudu prisiminti, kad ilgai kauptas studentų geriausių darbų fondas išvežtas į šiukšlyną. A. Visockienė prisimena, su kokiu entuziazmu buvo kuriamasi Zubovų rūmuose, o dabar nebeaiški jų paskirtis.

Jausmų ir patirčių paletė
Kai nueitas ilgokas gyvenimo kelias, nepiktai pasišaipyti iš vienas kito nebaisu: ,,Aldonėlė – monumentalistė, o aš niuansų – menininkas. Ji mielai pasinaudoja mano idėja, bet vykdymas priklauso nuo jos entuziazmo, – sako profesorius Antanas Visockis ir dar prideda, kad ilgai pykti nemoka, tačiau širsta, kai reikia kur nors susiruošti: – Aš mėgstu tiksliai, o jos laikas žemaitiškas – dvi valandos šen ar ten.“

O Aldona atšauna, kad vyras nemoka esmės atrinkti, neretai ,,reikalauja tokių smulkių spreciziškų dalykų – kurie man nė motais“. Kad būtų labia rimtai susipykę, neatvirauja, tačiau prasprūsta prisipažinimas, kad jaunystėje paslydimų neišvengta: moteriai – kaip įprasta, namai, dukrelė maža, o vyrui – plenerai, simpoziumai, išvykos. Bohemiško gyvenimo kerai žinomi… Abu sutaria, kad kai kurių bendraamžių, į bohemiškas linksmybes panirusių, jau nebėra, deja.  

Jau kelerius metus Aldona ir Antanas Visockiai vadovauja kūrybinei studijai ,,Paletė“. Tai gražus kuriančių bendraminčių būrelis, savita pedagoginės veiklos tąsa. Menininkų šeima visada dalyvauja Šiaulių dailininkų parodose. A. Visockis neatsisako surengti edukacines veiklas savo gimtinėje, mielai dalyvauja pleneruose Šaukėnuose, Klaipėdoje ar kitose Lietuvos vietose. Abu turi draugų, pažįstamų įvairiuose pasaulio kampeliuose, todėl visai naudingas Aldonos smalsumas. Docentė savarankiškai išmoko vokiečių kalbos, baigė anglų kalbos kursus. Rudenį, spalio mėnesį, šeimos ir kūrybinės veiklos sukaktis Visockiai pažymės tradiciškai – pakvies į jubiliejinę parodą. Surinks, kas gražiausia per tiek metų sukurta, kas po pasaulį dar neišsibarstė.

„Dabartinis menas mums ne visada suvokiamas. Esame kitaip išugdyti, ir skulptūros principai kiti, ir tapybos“, – prasitaria docentė A. Visockienė. „Negalime visko aprėpti ir visko suprasti, – ramina profesorius A. Visockis. – Kas manosi viską suprantąs, nesupranta nieko. O begalinis pasaulio lėkimas, nuolatinė kaita mūsų jau neturėtų stebinti. Giliosios prasmės šviesa – kaip Čiurlionio kelias į begalybę driekiasi.“

V. Vicockytė tėvų namuose.
Autorės nuotr.

A. Visockio jubiliejus. 2017-12-10.
Vytauto ŽVIGAIČIO nuotr.

Studentų darbų peržiūra 1982 m.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.