„Į darbą eidavau su baime. Tuos kelis šimtus žingsnių iki mokyklos jaučiu, kaip skauda dešiniame šone, paskui skausmas persmelkia nugarą, pečius, ima tirtėti rankos. Giliai įkvepiu kelis kartus, mintyse sukalbu maldą, šiaip taip susivaldau ir praveriu duris“, – pasakojo vienos gimnazijos pedagogė. Jos teigimu, kelis mėnesius iki karantino beveik kasdien sulaukdavusi „siurprizų“ – tai mokinių akivaizdoje administracijos išbarama, kad ne tokiu tonu kalbėjusi su auklėtinio tėvais, tai viešai išjuokta dėl kolegei nepatikusios rankinės, pareikštas įspėjimas dėl 3 minutėmis vėliau pradėtos pamokos... Moteris svarsto išeiti iš darbo, nes girdėjusi, kad į jos vietą numatyta jauna specialistė, vienos kolegės giminaitė. Taigi ramybės nebus. O norėtųsi dar savo paskutinę auklėtinių laidą į gyvenimą palydėti.
Enciklopedijoje rašoma, kad mòbingas (angl. mob „pulti visa gauja“) – pasikartojantis psichologiniu teroru, prievarta, bauginimais, priekabėmis grįstas vadovo ar grupės elgesys pavienio asmens atžvilgiu. Kai persekiojimas, puolimas trunka ilgai, gali sutrikti mobingą patiriančio žmogaus sveikata, sumažėja savivertė, kartais toks spaudimas priveda net iki svižudybės.
Kaip atpažinti mobingą
Į kelis klausimus paprašėme atsakyti tinklalapio mobingas.lt autorę, mobingo problemas tiriančią Vytauto Didžiojo universiteto profesorę dr. Jolitą Vveinhardt.
– Mobingas darbe, psichologinis smurtas, priekabiavimas turbūt labai artimos sąvokos. Neretai šie reiškiniai vyksta įstaigose ir įmonėse, kurios vertinamos už puikius rezultatus, o tarp darbuotojų stipri konkurencija. Kaip atpažinti mobingą, kaip jį atskirti nuo vadovo griežtumo, reiklumo? Kokios ryškiausios toksiško presingo darbe formos?
– Dažnai žmonės intuityviai vartoja žodį „mobingas“ norėdami pabrėžti tai, kas su jais ar jų artimaisiais vyksta, bet ne visuomet mobingas yra tai, kas mobingu vadinama. Taip, psichologinis ir fizinis smurtas, priekabiavimas, diskriminavimas lydi šį reiškinį, tačiau reikia atkreipti dar į kelis svarbius bruožus.
Pirmiausia, mobingo atveju visuomet yra galios asimetrija. Kitais žodžiais, auka yra silpnesniojo pozicijoje: persekioja vadovas arba (ir) grupė bendradarbių. Vieni įsitraukia aktyviai, kiti palaiko nesikišdami, apsimesdami, kad nieko nemato. Antra, išryškėja tam tikra sistema. Tai yra, užpuolimai, priekaištai nuolat kartojasi ir trunka ne vieną, ne du ir ne tris mėnesius. Kai viskas užsitęsia, jau galima įtarti, kad tai ne šiaip emocinga reakcija, o bandoma įskaudinti, įbauginti, priversti išeiti iš darbo savo noru.
Pastaba ar net nuobauda turi būti pagrįsta ir pateikta nežeminant žmogaus. Jeigu įmonė ar įstaiga turi aiškias taisykles, aprašus, kas ir už ką atsako, piktnaudžiavimų galima išvengti. Pagaliau tai naudinga pačiai įmonei, nes gali apsisaugoti nuo nepagrįstų kaltinimų. Auka gali tapti ir vadovas, jeigu prieš jį susivienija pavaldiniai. Spaudimo, kaip jūs sakote, formų yra daug ir kiekvienu atveju gali skirtis. Visomis jomis siekiama sukurti grėsmingą aplinką, bauginti, izoliuoti, sukurti negatyvią nuomonę apie auką.
– Mobingo auka, net pakeitusi darbo vietą, neretai panašius dalykus patiria naujoje darbovietėje. Kodėl? Galbūt yra psichologiniai požymiai, kurie nulemia aukos vaidmenį?
– Priklauso nuo to, į kokią darbovietę žmogus papuola. Tai nevadinčiau vaidmeniu, tačiau didesnė rizika kyla žmogui, kuris abejoja savo verte, jaučia vidinį nerimą, stokoja tam tikrų socialinių ir emocinių kompetencijų, reikalingų megzti socialinius santykius ar suvaldyti konfliktus. Panašiai kaip ir mokykloje, taikiniu dažnai tampa tas, kuris atrodo tylesnis, silpnesnis, iš kurio nesitikima adekvataus atsako. Toks žmogus neretai nerimą bando kompensuoti daugiau už kitus dirbdamas, dažnai išsiskiria produktyvumu, sąžiningu pareigų atlikimu, ko reikalauja ir iš kitų. O tai jau sužadina nepasitenkinimą ir konkurenciją, kuri ne visuomet yra sąžininga.
– Mobingą taikantis asmuo dažniausiai save laiko geru specialistu, dirbančiu geriau už terorizuojamą auką, arba mano esąs geras vadovas, mokantis „laikyti pavaldinius ant trumpo pavadžio“. Galbūt tokiais tampama irgi dėl psichologinio nesaugumo ar patirtos prievartos, vidinės baimės ir pan. Gal mobingą taikančius asmenis ne bausti reikėtų, o teikti jiems psichologinę pagalbą?
– Taip, šiuo atveju yra dvi aukos. Priežasčių dažniausiai reikia ieškoti ankstyvoje vaikystėje, šeimoje. Neretai patyčių iniciatoriais tampa tie, iš kurių buvo tyčiojamas, nes smurtas, koks jis bebūtų, gimdo smurtą. Už nusikaltimą žmogus visuomet privalo atsakyti, nors dažnai žmogus ir ne iki galo suvokia, kad elgiasi nusikalstamai. Deja, Lietuvoje kol kas nėra net adekvačios teisinės atsakomybės už psichologinį smurtą darbe ir pagalbos aukoms sistemos, o kur jau ten dar pagalba smurtautojui...
– Atėjai į naują darbą. Iš ko atpažinti, kad kolektyve nesveika atmosfera, toksiški santykiai ir ką reikėtų daryti? Pradėti su tuo kovoti ar atsisakyti šio darbo?
– Priklauso nuo to, kas svarbiau: sveikata, šeima ar atlyginimas. Situacija Lietuvoje yra tokia, kad pats darbas ir atlyginimas – pirmoje vietoje. Reikia suvokti, kad toksiška aplinka darbovietėje susidaro dėl nusistovėjusios vadovavimo kultūros, kurios eilinis darbuotojas nepakeis. Jeigu yra galimybė, rekomenduočiau tokią darbovietę apeiti iš tolo ir dar kitus įspėti.
– Teigiama, kad mobingas dažniau pastebimas gydymo, švietimo, socialinės globos įstaigose. Gal tik dažniau šios sritys iškyla į viešumą? Ar tarp patiriančių mobingą yra kokie nors skirtumai dėl amžiaus, išsilavinimo, profesijos?
– Viena vertus, toks įspūdis gali susidaryti dėl to, kad šios profesinės sritys dažniau atsiduria tyrėjų akiratyje. Kita vertus, darbo specifika iš tiesų tokia, kad kyla daugiau rizikos veiksnių. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad patyčios ar mobingas nevyksta gamyklose, restoranuose, statutinėse organizacijose, kultūros įstaigose.
Pavyzdžiui, prieš kelerius metus pradėjome nagrinėti situaciją sporto organizacijose ir pasirodė tikrai rimtos ir įsisenėjusios problemos – daugelis smurtą patiriančių sportininkų, vėliau tampančių treneriais, tai laiko „norma“!
Taigi, dar labai daug priklauso nuo to, kaip žmonės supranta, kas yra smurtas. Žinoma, išsilavinimas suteikia daugiau žinių ir apie tai, koks elgesys yra nepriimtinas, kokias teises turi darbuotojas. Atviriau apie tai kalba moterys, o vyrai labiau linkę nutylėti, todėl kai kurie tyrimai gali sudaryti įspūdį, kad dažniau aukomis tampa moterys. Apskritai didesnė rizika patirti psichologinį smurtą gresia darbuotojams iki trisdešimties metų. Artėjant pensiniam amžiui ši kreivė vėl pakyla.
– Kiek tiesos manyme, kad mobingo šaknys yra patyčių kultūroje, kuri aiškiai atsiskleidžia socialinių tinklų komentaruose? Dalis visuomenės leidžia sau tyčiotis iš vyriausybės ir iš visko aplinkui, valstybėje nesukuriami saugikliai žmogui nuo patyčių apginti. Patyčios vis dar klesti mokykloje tarp mokinių, mokiniai (ir jų tėvai) leidžia sau tyčiotis iš mokytojų, mokytojas bijo netekti darbo, nėra tikras dėl ugdymo rezultatų ir kenčia mobingą iš vadovo pusės (neretai ir iš kolegų). Gal dėl to iš mokyklos išeina didelė dalis jau psichologiškai sužalotų asmenybių – vienos su aukos sindromu, kitos (nugalėtojai, su polinkiu žeminti kitus)?
– Žinoma, tai, ką matome viešai, ypač popkultūros atstovų elgsena, veikia „užkrečiančiai“, tačiau priežastys yra daug gilesnės ir jos nepakankamai įvertinamos. Tai susiję ir su traumomis, kurias per pastarąjį šimtmetį patyrė net kelios kartos. Nesaugumas, nerimas perduodamas iš kartos į kartą. Galima to nesuvokti, bet jeigu nesaugūs jaučiasi tėvai, savo nerimą jie perduoda ir vaikams. Todėl nėra labai veiksminga su patyčiomis ar plintančiomis sąmokslo teorijomis kovoti vien tik pasmerkimais, teisinėmis priemonėmis, nes dažniausiai tai yra iš gilaus sužeistumo kylančios gynybinės reakcijos.
– Akivaizdu, kad reikalinga plėsti mokymus, kaip išvengti mobingo ir kitų toksiškų santykių darbe bei privačioje aplinkoje. Kokiu keliu eidami galėtume sumažinti mobingo apraiškas Lietuvoje? Kokios teisinės bazės trūksta ir pan.?
– Darbuotojų mokymai – svarbūs, tačiau tai yra tik viena medalio pusė. Dabartinės kai kurių politikų iniciatyvos „palopyti“ Darbo kodeksą apčiuopiamų rezultatų neduos, nes nėra numatoma reali atsakomybė tiek darbdaviui, tiek darbuotojui, paliekama nukentėjusiųjų atstovavimo spraga. Tačiau ir šiuos dalykus sutvarkius reikšmingų pokyčių negalima tikėtis, kol, iš vienos pusės, darbdaviai nesuvoks sveiko psichologinio klimato reikšmės ir neišmoks jį sukurti, o iš kitos – kol Lietuvoje nebus stiprių profesinių sąjungų.
Ko turėtume išmokti
Mums iš tiesų dar reikia daug mokytis iš kaimynų skandinavų, lenkų. Ne tik sutvarkyti teisinę bazę, kad nukentėjęs asmuo nebūtų paliekamas vienas, kad už psichologinės ir fizinės sveikatos sutrikdymą jam priklausytų kompensacija, kad dėl mobingo taktikos darbdavys neišvengtų atsakomybės. Turime išmokti bendrauti, diskutuoti, įrodinėti, konkuruoti nepamindami savo ir kitų žmonių orumo. Kai kas sako, kad tam prireiks ne vienos kartos pastangų.
Vilčių teikia, kad vis dažniau atsiranda asmenų, kurie dėl mobingo kreipiasi į darbo ginčų komisiją ar kitais būdais ieško išeičių iš, atrodytų, beviltiškos padėties.
Teko girdėti, kaip vienoje vienos ugdymo įstaigoje vadovas, tarsi inovatyviai, pamėgdžiodamas švedišką modelį, mokslo metų pabaigoje kviesdavo darbuotojus pokalbiui, klausinėjo apie pasiekimus, savijautą kolektyve ir kitų metų planus, o po to išgirsti dalykai sklandė kaip apkalbos, buvo panaudojami patyčioms prieš paatviravusį asmenį ir kitų žmonių persekiojimui. Vienai aukai „savo noru“ išėjus iš darbo atsirasdavo nauja auka. Bendradarbiai nesipriešino, tylėjo – bijodami tapti „kraštiniu“. Po daugybės baimėje išgyventų metų pūlinys pratrūko: atsirado stiprūs lyderiai, įkurta profsąjunga, pasitelkta spauda, išjudintos „užnugarį“ teikusios institucijos. Vadovui teko su postu atsisveikinti.
