Lietuva –viena iš piratavimo ir nelegalaus turinio peržiūrų lyderių Europoje. Užuot susimokėję lietuviai mieliau pasirenka savotiškai vogti ir tame dažniausiai neįžvelgia nieko blogo. Dėl to nukenčia ne tik kūrėjai, bet ir visi kiti, kurie kuria turinį ar bet kokį kitą intelektinį produktą.

Turi savų interesų
Tai kodėl taip sunku įgyvendinti kovą su neteisėtu turiniu internete? Mindaugas Civilka, advokatų kontoros „TGS Baltic“ partneris, technologijų industrijos grupes vadovas, vykusioje nuotolinėje konferencijoje „Legalaus turinio iššūkiai kovoje su piratiniu verslu“ atsakė, kad priežasčių yra ne viena.

Pirmoji iš jų yra ta, kad internete prieinamas audiovizualinis turinys technologiškai neturi ribų, todėl vienos valstybės pastangos kovoti su tuo yra bergždžios. Kitaip tariant, bausmė galioja tik tam tikros valstybės teritorijoje ir pagal aplinkybes jos negalima įgyvendinti visame pasaulyje.

Antroji priežastis – yra labai daug skirtingų turinio platformų, kanalų ir būdų keistis turiniu.

Blogiausia tai, kad autorių teisių apsaugos režimas yra pagrįstas beveik 200 metų skaičiuojančiu teisiniu karkasu, kuris buvo pagrįstas popierine, daiktine, materialia autorinio kūrinio samprata ir tokie dalykai, kaip vien autoriaus teisių vardijimas, kūrinio panaudojimo vardijimas, jau rodo, kad tai nieko bendro neturi su tuo, kaip realiai turinys plinta internete. Pavyzdžiui, viešas kūrinio atgaminimas, viešas kūrinio paskelbimas, padarymas kūriniu viešai prieinamu ir pan. – visi šie dalykai išvardijami autorių teisių įstatymuose, kaip atskiros teisės ir atskiri veiksmai, kuriems skiriamas didelis dėmesys, tačiau visi šie veiksmai internete atliekami vieno mygtuko paspaudimu, nes skaitmeną labai lengva kopijuoti, platinti ir iš principo tai nėra veiksmai, kuriems reikia didelių pastangų.

Trečioji priežastis – daug skirtingų interesų grupių. Mes kalbame apie autorius, turinio naudotojus, ryšio / tinklo tiekėjus, IVP teikėjus. Ši „ekosistema“ yra tokia sudėtinga, kad neįmanoma teisines, ekonomines, socialines priemones nukreipti tik į vieną iš tų interesų grupių, nes kiekvienas iš šių žaidėjų turi savo interesus. Autoriai turi interesą gauti teisingą atlygį už savo kūrinio naudojimą ir užtikrinti, kad jų kūriniai nebūtų vagiami. Naudotojas nori, kad kuo įvairesnis ir kokybiškesnis būtų pasiekiamas už prieinamą kainą. Paslaugų teikėjų interesas – turėti daug ir įvairaus turinio bei uždirbti pinigus. Jeigu kiekviena iš šių intereso grupių pradeda stengtis savo interesą įgyvendinti neatsižvelgdama į likusias interesų grupes, interesą pasiekti sunkiau, jo yra mažiau ir galų gale nukenčia visi.

Įpročius pakeisti sunku
„Paprastas pavyzdys: lengvesnis turinio prieinamumas, mažesnis barjeras teisių įgyvendinimui, atrodo, prieštarauja teisių turėtojų interesams, tačiau aukštesnis barjeras teisėto turinio patekimo į platformą ir atitinkamai patekimą pas vartotoją lemia tai, kad jo ilgainiui yra mažiau, nes paslaugų teikėjai, užversti įvairia administracine našta, mažina turinio prieinamumą, o kai turinio yra mažiau, vartotojams platforma tampa mažiau įdomi, rečiau ja naudojasi ir taip pasiekiamas mažesnis ekonominis efektas pačiam teisių turėtojui“, – paradoksą atskleidė M. Civilka.

Anot jo, piratavimo šaknys ir piratavimo kovos priemonės negali būti vienpusės ir nukreiptos tik į vieną iš intereso grupių. Turime suprasti, kad visos „ekosistemos“ gero gyvenimo prielaidos yra teisinės, ekonominės, socialinės ir tam tikra prasme kultūrinės.

„Yra visa eilė posovietinių visuomenių, kurios užaugo ant neteisėto audiovizualinio turinio. Tuomet teisėto prieinamo turinio nebuvo, vienintelis turinys, kurį mes galėjome vartoti tam, kad susikalbėtumėme su savo bendraamžiais užsienyje, buvo neteisėtas. Tokių visuomenių yra labai daug, Lietuva – ne išimtis“, – prisiminė pašnekovas.

Tam, kad ši socialinė paradigma, audiovizualinio turinio trauma pasikeistų, reikia stiprinti socialinės priemones, kurios būtų nukreiptos į visuomenės, šeimos švietimą, nes vien tik teisinės – čia nepadės, bet tam tikriausiai dar reikės ne vienerių metų.  

Laukia daug darbo
Stasys Drazdauskas, „Sorainen“ advokatas, technologijų, žiniasklaidos ir telekomunikacijų komandos vadovas Lietuvoje, patvirtino, kad kova su piratais, ypač teismuose, nėra labai sėkminga. Nepaisant to, pasitaiko ir pavienių sėkmės atvejų. Norėdamas įnešti šiek tiek daugiau optimizmo, jis papasakojo, kaip atrodo kova prieš piratus verslininkus. Kaip pavyzdį advokatas pateikė pergalę prieš piratinio vaizdo turinio svetainę „Filmai.in“.

„Įsivaizduokime, norime pradėti kovą prieš šią svetainę. Pradėję žygį pirmiausia turime suprasti, kokie asmenys yra tie piratai, kas slepiasi už tos svetainės. Galbūt tai verslininkai, kilę iš Lietuvos, o gal fiziniai asmenys ar net ūkio subjektai iš Lietuvos“, – pirmuosius žingsnius atskleidė S. Drazdauskas.

Vis dėlto realybėje identifikuoti tuos asmenis yra labai sunku ar net neįmanoma. Pavyzdžiui, domeno vardas „Filmai.in“ yra registruotas Indijos aukščiausiojo lygio domeno vardo registratoriuje. Kreipusis į jį sulaukta atsakymo, kad jis nėra susijęs su jokia panašia svetaine ir jos turiniu, o domeno vardo turėtojo negali atskleisti dėl konfidencialumo apsaugos.

Kitas žingsnis – išsiaiškinti, kas yra prieglobos paslaugų teikėjas, kitaip tariant, kas talpina svetainės turinį ir pateikia jį vartotojams. „Tuo metu, kai teko imtis tokių žingsnių ir bandymų tiesiogiai kovoti prieš piratų verslininkus, bent jau buvo matomas prieglobos paslaugų teikėjas, tai buvo Švedijos įmonė. Aišku, mes jiems išsiuntėme pretenziją su prašymu pašalinti tą svetainę, padaryti ją neprieinamą, atskleisti, kas yra jos savininkai, bet, žinoma, atsakymo mes tiesiog nesulaukėme“, – prisiminė pašnekovas.

Anot jo, šiandien nustatyti prieglobos paslaugų teikėją yra dar sunkiau, nes iš IP adreso jo tiesiog nebesimato. Dažniausiai pats IP adresas būna po tam tikra užsklanda, kuri yra naudojama įvairių kibernetinių atakų apsaugai. Įdomiausia, kad tai paprastai yra užsienio subjektai, tai net laimėjus teismą prieš juos, reikėtų tuos sprendimus įgyvendinti užsienyje ir pačios bylos metu spręsti įvairius jurisdikcijos, atsakomybės ir kitus klausimus. „Suprantama, kad kova prieš piratus, nežinant, kas jie tokie yra, tikrai yra misija neįmanoma“, – akcentavo S. Drazdauskas.

Vien teismas nepadės
Tai kaip tada kovoti su piratų verslininkais? Advokatas atsakė, kad Lietuva jau turi tam tikros teisminės praktikos, kuri rodo tam tikras sėkmes ir nesėkmes, bet nepaisant to, dar reikia ieškoti tam tikrų alternatyvų, priemonių, kaip kovoti su tais asmenis, kurie iš piratavimo darosi verslą.

Viena iš galimų priemonių – neapsiriboti vien tik interneto svetainių blokavimu, tačiau ir numatyti teisę Lietuvos bankui duoti privalomus nurodymus mokėjimo paslaugų teikėjams apriboti atsiskaitymus per asmenis, nurodytus interneto svetainėse, nelegaliai platinančiose autorių teise saugomus kūrinius.

Taip buvo pasielgta ir svetainės „Filmai.in“ atžvilgiu. Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA, įvairių sričių Lietuvos autorius vienijanti asociacija LATGA ir audiovizualinių kūrinių autorių asociacija AVAKA kreipėsi į Lietuvos banko priežiūros tarnybą, prašydamos įpareigoti mokėjimų bendrovę „Paysera“ stabdyti paslaugų teikimą nelegalų turinį talpinančiai svetainei. Lietuvos bankas savo ruožtu taip ir pasielgė, o paslaugas teikianti įmonė, nors iš pradžių ir uždelsusi, į tai atsižvelgė.

„Bent jau turime precedentą Lietuvoje, kuris teikia vilčių, kad pamačius, jog kiti subjektai mėgina uždirbti, ypač per Lietuvos paslaugų teikimą, jau yra įmanoma pasiekti, kad tas paslaugų teikimas, bendradarbiavimas gali būti stabdomas“, – pasidžiaugė S. Drazdauskas.

Kita iš papildomų priemonių kovoje su piratavimo verslu – nelegalaus turinio vertimo stabdymas.

Svarbu suprasti, kad vertimuose dalyvauja tiek organizatoriai, kurie užsako vertimus, tiek ir tie, kurie vėlia talpina išverstą turinį savo platformose. Advokatas svarstė, kad galbūt šiandien susidomėjimas nelegaliu turiniu būtų mažesnis, jeigu jis nebūtų prieinamas lietuvių kalba. Taip pat reikia kovoti ir prieš pačius asmenis, kurie tą nelegalų turinį verčia. Pavyzdžiui, vertėjus balsu galbūt būtų galima atpažinti iš balso arba įsidarbinus vertėju, pašniukštinėti, kas yra kas ir bandyti tuos asmenis nustatyti.

„Nesakau, kad taip būtų laimėtos bylos teismuose, bet bent jau galbūt tokie pabandymai dalį išgąsdintų ir atbaidytų nuo tolimesnės neteisėtos veiklos“, – sakė S. Drazdauskas.