Ar kultūra ateityje išliks? Šis klausimas šiandien vis dažniau neduoda ramybės. Ekspertai sutinka, kad tokiems pasvarstymams yra pagrindo, todėl ragina išlikti budriems bei nepasiduoti masiniam manipuliavimui.

Išsikeliame aukščiau gamtos
Marko Vukovic, tarptautinės asociacijos „Taika per kultūrą – Europa“ prezidento pavaduotojas, vykusioje nuotolinėje tarptautinėje konferencijoje kalbėjo, kad be jokios abejonės, mes visi, kaip atskiri visuomenės elementai, esame svarbūs kultūros nešėjai. Visos tautos turi arba bent jau turėjo specifines kultūros formas, kurias jos nariai skirtingais būdais vystė, tačiau bendras visų visuomenių vardiklis buvo noras pagerinti gyvenimą. Dėl šio troškimo mūsų tikrosios civilizacijos vystėsi remiantis technologine pažanga. Šiuolaikiniame pasaulyje atsirado dar vienas vystymosi vektorius – tai globalios visuomenės ir civilizacijos siekis, todėl ir kyla klausimas, ar ateityje kultūra išliks.

„Į šį klausimą gali būti sunku atsakyti visiems priimtinu būdu, nes postmodernus reliatyvizmas stipriai sulygino kultūros ir humanizmo sąvokas. Žvelgiant iš asociacijos „Taika per kultūrą“ perspektyvos, humaniškumas ir kultūra turi stiprią normatyvinę savybę. Tai, ką mes vadiname humaniškumu, ne tik mūsų prigimtis, tai žmogaus prigimties vertas, etiškas elgesys. Remiantis šiuo požiūriu, kultūros esmė yra etinis individo ir visuomenės vystymasis“, – kalbėjo M. Vukovic.

Anot jo, minėta asociacija tvirtai tiki, kad žmogus yra gamtos ir kosmoso dalis, jog mes esame svarbi šio pagrindo dalis, vadovaujamės atitinkamai apibrėžtais vidiniais gamtos procesais, kuriuos galėtumėme vadinti įstatymais arba gamtos dėsniais ir net prigimtinėmis teisėmis.

Tačiau kas vyksta šiame globalėjančiame pasaulyje arba, kaip kai kurie vadina, atviroje visuomenėje?

Kaip sakė pašnekovas, iš esmės mes remiame globalų mąstymą, globalias struktūras ir taikius globalius sprendimus. Atsiranda stiprių tendencijų, kai reikalaujama visiškos žmogaus laisvės ta prasme, kad žmogus iškeliamas aukščiau gamtos ar Dievo, kad tariamai yra visiška laisvė rinktis ir vystytis.
Bet ar individas gali turėti visišką laisvę?

Leidžiamės manipuliuojami
„Iš prigimties esame vyrai ir moterys, visi esame socialios būtybės, šeimos ir bendruomenės dalis. Tam, kad gyventų taikiai ir harmoningai, kiekviena bendruomenė, pagrįsta bendromis vertybėmis ir normomis, siekia auklėti ir ugdyti sveikus visuomenės narius. Bet kuris organizmas gali išgyventi tik tuomet, kai jame yra tam tikra tvarka ir struktūra. Tai neginčijama. Taigi, jei visiškos laisvės judėjimas ir jo rėmėjai siekia sunaikinti šias tvarkas ir struktūras, jos sunaikins organizmą ir galiausiai turėsime bekultūrę civilizaciją ar net kultūros pabaigą apskritai“, – atsakė M. Vukovic.

Asociacijos atstovo teigimu, žvelgiant iš mūsų perspektyvos, žmogaus vystymasis yra tikra laisvė. Vystymuisi reikia orientyro, krypties, vertybių, tai yra laisvės prielaida. Dvasinės prigimties atskleidimas mumyse yra vystymasis. O vadinamoji visiška laisvė prigimties griovimo prasme yra tikrasis mūsų protinės ir dvasinės laisvės priešas ir gali atnešti galutinį mūsų visuomenės nuopuolį. „Neabejotina, kad biologinė gyvybė yra pagrįsta įvairove ir įvairovė socialiniame kontekste reiškia nuomonės laisvę. Vertinga demokratija – reiškia viešą diskursą, siekiant priartėti prie tiesos. Deja, dažnai politiniu korektiškumu piktnaudžiaujama, siekiant užgniaužti kitokią nuomonę, todėl visi turime būti budrūs, kai lobistai ir nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios mažoms grupėms, turinčioms neaiškius ir užslėptus motyvus, naudojasi savo galia ir įtaka, kad sukurtų vyraujančią nuomonę, kuri neturi nieko bendro su mintimis apie žmoniją ir kultūrą“, – perspėjo M. Vukovic.

Anot jo, taip pat mes turime žinoti, kad kitas manipuliavimo įrankis yra baimė: „Baimė užkerta kelią asmeniniam augimui ir dvasiniam tobulėjimui. Mūsų asociacija mano, kad šiais laikais esame ateities kryžkelėje. Mano iškeltas klausimas, ar ateityje vis dar išliks kultūra, yra klausimas, į kurį galima atsakyti – taip. Kultūra prasideda nuo mūsų visų ir mumyse visuose. Taigi mes nenorime kultūrinės revoliucijos, mes norime kultūrinės evoliucijos. Turėkime aiškią viziją, dirbkime kartu, kad mūsų kelias į ateitį liktų humaniškas.“

Išgyvename žmonijos krizę
Austeja Vukovic, tarptautines asociacijos „Taika per kultūrą – Europa“ valdybos narė, antrino, kad pandemijai apvertus mūsų gyvenimus aukštyn kojomis, atėjo laikas pakalbėti apie kultūrą krizės kontekste. Anot pašnekovės, krizė dažniausiai suvokiama kaip pavojinga kritinė situacija, sudėtinga padėtis, tačiau pats senovės graikų žodis „krizis“ reiškia posūkio vietą, sprendimą. Tačiau ką bendro turi kultūra ir dabartinė krizė? Jos abi yra visuotinės, apimančios visas žmogaus veiklos ir gyvenimo sferas.

„Aplinkybės, kuriomis beveik visas pasaulis gyvena daugiau nei metus, įsismelkė į įvairiausias sritis: bendravimo, švietimo, teisės, politikos, ekonomikos, sveikatos, finansų, aplinkosaugos. O kur dar baimės, nerimo ir įtampos sukelta psichologinė būklė, apimanti vis daugiau žmonių ir dar labiau silpninanti imuninę sistemą ir atsparumą ligoms. Mūsų krizė iššaukė nesustabdomus, tarpusavyje susijusius visuomenės procesus, kai kuriuos mes jau aiškiai matome, o kitų dar net nenujaučiame“, – kalbėjo A. Vukovic.

Kultūra taip pat persmelkia visas gyvenimo sritis. Vokiečių filosofas, gydytojas ir Nobelio taikos premijos laureatas Albertas Šveiceris apibrėžia kultūrą kaip dvasinę ir materialinę pažangą visose srityse, kuriai vykstant žmonės tobulėja etiškai. Etiniai principai, tokie kaip teisingumas, atsakomybė, artimo meilė, drąsa, sąžiningumas arba jų trūkumas, ir iš to išplaukiančios atitinkamos pasekmės yra kiekvieno žmogaus sprendimo, kiekvieno veiksmo ir netgi kiekvienos minties pamatas. Tai yra tas vektorius, kuris nurodo veiksmo kryptį bei žmogaus ir žmonijos vystymosi kryptį apskritai. Kilti aukštyn, gerinti gyvenimo sąlygas arba ristis žemyn, degraduoti, patirti vis daugiau kančios.

Kaip kultūra gali padėti išspręsti dabartinę žmonijos krizę?

Galime viską pakeisti
„Norint atsakyti į šį klausimą, turime išsiaiškinti, kas yra kultūra. Aš suprantu ją ne tik kaip deskriptyvinį metodą, pasyvią stebėtojo ir vartotojo poziciją, bet kaip teigiamų, konstruktyvių vertybių bei įsitikinimų sistemą, paremtą per tūkstančius metų žmonijos sukaupta patirtimi, kurią būtų galima pavadinti išmintimi, kuri gali padėti žmogui išeiti iš akligatvio, kuriant vieną teigiamą veiksmą po kito, iš kurių vėliau dėsningai seka teigiami rezultatai“, – sakė A. Vukovic.

Anot jos, kultūra – tai praktika, o ne teorija, tai veiksmas, o ne pasyvumas, harmoningi tarpusavio santykiai, o ne baimė ir atsiribojimas, tai drąsa mąstyti savo galva, o ne aklai perimti tai, kas sakoma kitų. Tai stiprybė prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, o ne perkelti ją kitiems.

„Kultūra prasideda nuo kiekvieno iš mūsų, kadangi jau sugretinau šias sąvokas kultūra ir krizė, leiskite man pažaisti žodžiais ir pasakyti, krizė taip pat prasideda nuo kiekvieno iš mūsų“, – akcentavo asociacijos atstovė.

Verta pamastyti, kokį poveikį civilizacijos pasiekimai ir šalutiniai šių pasiekimų poveikiai jau daug metų daro žmogui ir kaip šios tendencijos jau išryškėjo pastaraisiais metais. Ir ar ne tiesioginė krizės valdymo priemonių žala netampa didesnė nei jų nauda?

„Jau gerus metus daugelyje demokratinių valstybių vyrauja toks gero piliečio įvaizdis: sėdinčio ant sofos, ginkdie, niekur neinančio ir tokiu būdu gelbėjančio pasaulį. Bet leiskite paklausti, ar turėtumėme dabar laisvą Lietuvą, jei prieš trisdešimt ir daugiau metų visi lietuviai būtų sėdėję namie? Kaip toli galime eiti, neigdami kultūros principą?“ – klausimus pamastymui uždavė A. Vukovic.

Pabaigai ji dar davė keletą praktinių patarimų kasdienei prevencijai. Patarė saugoti save ir kitus nuo kasdieninio neigiamos informacijos srauto. Būti tvirtiems, gyventi gamtos ritmu, sveikatos semtis iš gamtos bei nebijoti liautis bijoti. Jos teigimu, mokslininkai įrodė, kad baimės ir nerimo sukelta streso būsena smarkiai susilpnina organizmo atsparumą, todėl vietoje to, ragino sąmoningai nukreipti savo dėmesį ir veiklą į pozityvius dalykus, į tai kas teikia džiaugsmą, naudą ne tik kūnui, bet ir sielai bei dvasiai.

Kęstučio PABIJUTO pieš.