L. Daujotaitė-Bučiūnienė: „Meilės Lietuvai tiek, kiek jos yra šeimoje“

Švedijos Karalystėje, skirtingais duomenimis, gyvena 13–15 tūkst. atvykėlių iš Lietuvos. Skaičiuojama, kad apie du trečdalius ten gyvenančių lietuvių turi aukštąjį išsilavinimą. Nemažai daliai lietuvių šeimų atrodo labai svarbu mokyti vaikus gimtosios kalbos, nes jeigu nustos ja kalbėti, vaiko pasaulis neteks daugelio spalvų.

Apie švediškos mokyklos ypatumus kalbamės su kuršėniške Lina Daujotaite-Bučiūniene, kuri jau aštuonerius metus gyvena Skonėje (Ekeby, Skåne Län) ir moko vaikus gimtosios kalbos.

– Buvai sėkminga, mylima mokytoja, kas paskatino išvykti svetur?
– Tikėdamasi šio klausimo, nuoširdžiai permąsčiau dar sykį, su vyru aptarėme. Abu randame vienodą atsakymą – išvykome dėl dukros ateities. Ilgai svarstėme, kas bus, jei mes, abu pedagogai, iš savo algų nesugebėsime išleisti vaiko į mokslus. Vyras po darbo mokykloje ieškodavo papildomo uždarbio, man pačiai 2012 m. drastiškai sumažėjo pamokų krūvis. Labai savo darbą mėgau, mylėjau vaikus. Išdirbus 16 metų nelengva apsispręsti tokiems pokyčiams. Neramino atsakomybė už savo vaikus – ar jie svetur bus laimingi?

Įstrigo paskutinės pamokos, mažesni verkia, verkiu ir aš. Vyresni tyli, sunku rinkti žodžius, atsisveikinti po šitiek metų draugystės. Kas laišką parašęs padovanoja, kas atminimo dovanėlę. Žinoma, išvykus labai traukia namai. O kai mokiniai sužinojo, kad grįžtu atostogų, suorganizavo susitikimą. Laukiu, žiūriu pro langą, kol atvažiuos pasiimti, jaudinuosi… Kužių kavinėje „Linelis“ didžiausias būrys susirinko – štai kas yra laimė… Pasipasakojome, kaip kuriam sekasi, albumą su savo nuotraukomis padovanojo, dažnai pavartau. Jie visi jau išaugę, savo šeimas sukūrę, socialiniuose tinkluose pabendraujame. Tėviškės ilgesys ir per 8 metus neišblėso. Yra tėvai, draugai, giminės, kasmet su buvusiais kolegomis susitinkame. Ryšiai liko. Veidai keičiasi, turbūt visi senstame, bet tokia pat artima jaučiuosi.

– Kokių pastangų prireikė, kad svetimame krašte įsitvirtintum, sava pasijaustum ir vėl galėtum dirbti mokykloje?
– Ne visai tradiciniu keliu ėjau. Daugumos emigrančių laukia populiariausi darbai – namų valymas arba šiltnamiai. Tokiam darbui nereikia švedų kalbos, užtenka anglų ar rusų. Bet tai nėra mano svajonė, visada tvirtinau, kad noriu dirbti mokytoja. Tad pirmiausia pradėjau mokytis švedų kalbos, rinkausi sertifikatus, metus studijavau Malmės universitete. Pagaliau viena komuna priėmė dirbti mokinio padėjėja. Vaikams, nemokantiems švedų kalbos, tenka padėti pamokoje, išversti, ko nesupranta. Paskui sužinojau, kad jei savivaldybėje yra bent 5 vaikai, galima suburti gimtosios kalbos mokymo grupę. Tapau gimtosios kalbos mokytoja. Paskui kitos savivaldybės tėveliai pasikvietė, ten – 12 vaikų. Dirbame mokykloje po pamokų, šiandien turiu 35 mokinius per abi komunas (Svalövs ir Bjuvs) bei padedu integruotis vaikams, kurie neseniai atvyko iš Lietuvos: sėdžiu kartu su mokiniu per visas švedų pamokas ir padedu suprasti. O per karantiną mokytojai siunčia įvairių pamokų tekstus man el. paštu, aš išverčiu ir nusiunčiu jiems atgal.

Mokytojo darbą labai mylėjau Lietuvoje, ir čia svajonė išsipildė. Be abejo, reikėjo pačiai mokytis, siekti, ieškoti. Man didelį džiaugsmą teikia šilti santykiai su vaikais. Turi tapti patikimu draugu, kad pasiektum gerų rezultatų. Kasmet šioje šalyje jaučiuosi vis savesnė. Pradžioje būna sunku, kol nežinai, kaip parduotuvėje nusipirkti duonos, pieno. Kol nemoki kalbos, trūksta bendravimo. Kai darbą gauni, susirandi draugų, laimė didžiausia.

– Kokioje vietovėje gyvenate, kaip apibūdintum lietuvių bendruomenę?
– Gyvename Skonėje, pietų Švedijoje. Anksčiau gana netoli veikė lietuvių baras, dažnai apsilankydavome koncertų ar lietuviškų spektaklių žiūrėti. Pradžioje buvo šokas – kokie 200 žmonių ir visi kalba lietuviškai. Tokia mažytė Lietuvos salelė...

Daugiausiai apie lietuvių bendruomenę Švedijoje gali papasakoti vienas iš jos įkūrėjų, pirmininkas Egidijus Meškėnas, kuris 2015–2018 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) seimo kontrolės komisijoje. Pasak Egidijaus, lietuvių bendruomenės narių skaičius oficialiai svyruodavo nuo 50 iki 150 narių. Bendruomenės prioritetas – vaikai.

Organizuojami įvairūs renginiai pagal sezoniškumą: žiemą – kalėdinė šventė vaikams su teatro aktoriais, Kalėdų Seneliu ir dovanomis, pavasarį – šv. Velykų šventė šeimoms, kino teatre pristatomos lietuviškų kino filmų premjeros, vasarą – plaukimas baidarėmis, rudenį organizuojami koncertai (A. Mamontovas, Ž. Žvagulis, I. Starošaitė, grupės „Biplan“, „Patruliai“ ir t. t.). Iš viso parodyta apie dešimt spektaklių šeimoms! Taip pat Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimai, įvairūs sporto renginiai, krepšinio turnyrai…

Egidijus pasakojo, kad buvo leidžiamas bendruomenės laikraštis – „Skonietis“, organizuojamos šv. Mišios tikintiesiems. Atsiradus galimybei gauti nedidelę paramą iš Švedijos jaunimo rėmimo fondo 2016 metais pietų Švedijos bendruomenė buvo reformuota ir išskirstyta į 4 skyrius: „Gintaro“ sekmadieninė mokykla, VVK – verslo vadovų klubas, „Kablys“ – sportinės žvejybos klubas, LBS – Skonės – (kultūros). Stipri lietuvių bendruomenė – svari parama tėvams, nusprendusiems išlaikyti savo gimtąją kalbą. Bet svarbiausia yra kasdienės tėvų pastangos kalbėti lietuviškai, nepamiršti tradicinių švenčių ir papročių. Kartais atrodo, kad gyvendami svetur lietuviškas šventes švenčia kur kas nuoširdžiau nei tėvynėje. Puoselėjama lietuvybė ir stengiamasi šias vertybes perduoti vaikams.

– Kokie tavo pastebėti esminiai ugdymo skirtumai palyginti su mokyklomis Lietuvoje?
– Švedijos mokyklą pavadinčiau mokykla be streso. Švedijoje nuo mažens vaikai girdi pasakymą „utan stress“, t. y. „nestresuok, ramiai“. Švedai mėgsta viską planuoti iš anksto, nuo mažiausio iki vyriausio raginami nestresuoti. Mokykloje pažymiai neskelbiami. Tik tu žinai, kiek gavai iš egzamino ar testo. Baigęs mokslo metus savo dalykų pažymius gauni užklijuotame voke.

Nėra abitūros egzaminų baigus gimnaziją. Žinau, kiek dėl to Lietuvoje patiria streso mokiniai ir dalykų mokytojai. Čia mokiniai stodami į gimnaziją pasirenka programą, pvz., gamtos mokslų, socialinių mokslų ar ekonomikos. Praėję atitinkamo dalyko kursą išlaiko egzaminą. Pažymiai, gauti iš kursų per trejus metus, tampa taškais, su kuriais stoja į universitetą.

Dar svarbus aspektas, mokykloje mokiniams turi būti „roligt“ (linksma) mokytis. Pavyzdžiui, vyksta mokymosi pasiekimų aptarimas (Lietuvoje – tėvų susirinkimas) kartą per pusmetį, dalyvauja mokinys, vienas arba abu tėvai ir mokytojas. Aptariami ne tik mokymosi dalykai, bet klausiama, ar tau linksma mokykloje. Ar tau patinka eiti į mokyklą? Ar niekas neskriaudžia? Ar patinka pertraukos mokykloje? Ar patinka maistas valgykloje?

Reiktų paminėti, kad Švedijoje darbo priemonės nemokamos nei mokiniams, nei mokytojams: nei vadovėliai, nei sąsiuviniai, nei pieštukai (mokiniai rašo pieštukais) ar trintukai, nei įmautės ar kopijavimas. Visada atsiminsiu savo „šoką“, kai pradėjau dirbti mokykloje ir parodė man kambarėlį, kur lentynos nukrautos visokiomis priemonėmis, nuo liniuotės ir pieštuko iki spalvoto popieriaus ir segtuvų: sako, va, prašom. Paveikslavau ir siunčiau nuotraukas savo kolegoms į Lietuvą. Nuo 7 klasės mokiniai gauna kompiuterį, kuriuo naudojasi tiek mokykloje, tiek namie, kol pabaigs mokyklą. Todėl nekilo problemų dėl nuotolinio mokymo pandemijos metu. Mokykloje dirbama daugiau skaitmeniniu būdu, naudotis kompiuteriu ir „Google drive“ programomis vaikai mokomi nuo 1 klasės.

Mokykloje vaikai iki šeštos klasės vaikšto be batų, juos, kaip ir viršutinius rūbus, palieka drabužinėje prie savo klasės. Vaikas savo spintelėje turi lietaus rūbus. Grįžus iš lauko lietaus rūbai pakabinami į džiovyklą, kol vaikai mokosi, išdžiūva. Po pamokų vaikai gali eiti į „Fritids“, tai kaip laisvalaikio grupės. Ten taip pat pedagogai planuoja įvairią veiklą vaikams, kad nepabostų, kol tėvai pasiima juos po savo darbų.

Mokyklose, kur aš dirbu, mokytojai per pertraukas renkasi į kambarį, kur turi savo darbo stalą, segtuvus, kompiuterį, ten gali pasiruošti kitai pamokai, pasikalbėti su kolegomis. Taip pat yra kavos kambarys ir mini virtuvėlė su šaldytuvais, mikrobangų krosnelėmis, kur gali pasišildyti savo atsineštą maistą. Smagu, kad kiekvienoj mokykloj yra kavos aparatai, kur kava nemokama. Dažnai ant stalo būna padėta vaisių, bandelių ar pan. – mokykla vaišina.

– Kaip vyksta gimtosios kalbos mokymas? Kokie veiklos prioritetai, kam daugiausia dėmesio skiriate? Kokios pagalbos, gal patarimų gaunate iš LR ambasados?
– Švedijos bendrojo išsilavinimo mokyklose vyksta pasirenkamosios gimtosios kalbos pamokos – formalus lituanistinis ugdymas. Ir turime tris neformaliojo ugdymo savaitgalines lituanistines mokyklas – „Saulė“, „Draugystė“ ir Västerås lituanistinė mokykla. Neformalus lituanistinis švietimas – gimtosios k. pamokos vyksta po pamokų mokyklose taip pat nemokamai.

Bendrojo išsilavinimo mokyklose gimtosios kalbos mokytojai dirba pagal Skolverket (Švietimo ministerijos) sudarytą programą, kuri suskirstyta į 1–3 kl., 4–6 kl., 7–9 kl. ir gimnaziją. Po kiekvieno etapo mokinys vertinamas pagal numatytą mokymosi pasiekimų aprašymą.

Gimtosios kalbos pažymys yra rašomas nuo 6 klasės, kaip ir kitų mokomųjų dalykų. Kiekvienas mokomasis dalykas vertinamas taškais, kurie svarbūs stojant į gimnaziją ar į universitetą. Taigi, kas mokėsi gimtosios kalbos, turės papildomų taškų, kurie gali labai pagelbėti.

Esminis skirtumas nuo ugdymo Lietuvoje, kad turiu tik vieną savaitinę lietuvių k. pamoką. Tad nėra laiko nagrinėti gramatiką ar rašyti dailyraščius. Daugiau dėmesio skiriama stiprinti savo identitetą, lyginti šventes, tradicijas Lietuvoje ir Švedijoje, susipažinti su Lietuvos istorija, rašytojais ir jų kūriniais, menininkais, Lietuvos gamta, lankytinomis vietomis, taip pat mokytis rašyti įvairius tekstų tipus.

Kitas skirtumas, kad gimtosios k. pamokoje vienoje grupėje vaikai yra skirtingų klasių ir gebėjimų. Pvz., pamokoje gali būti pirmokas, antrokas ir trečiokas, tai mokytojas turi taip pasiruošti pamokai, kad kiekvienas mokinys turėtų darbo pagal savo žinių lygį. Ir nėra vadovėlio ar pratybų sąsiuvinio, visą medžiagą, užduotis pamokai mokytojas ieško, parenka ir paruošia pats. Tai grįžus į Lietuvą visada mano draugas – knygynas, ten ieškau naujų užduotėlių, pratybų, tekstų įvairaus amžiaus grupėms skaitymo suvokimui, kas tiktų mano vaikiukams, priperku ir grožinės literatūros knygelių jiems paskaityti. Dar labai pagelbsti FB sukurtas „Gimtosios (modersmål) lietuvių kalbos mokymas (is) Švedijoje“ puslapis, kur gimtosios kalbos mokytojos dalijamės įvairiomis idėjomis, medžiaga, atradimais ir pan. Per lietuvių k. pamokas taip pat turi būti linksma, todėl naujovių ieškant tenka nemažai galvą pasukti. Prisimenu, kaip dabartiniams šeštokams trečiojoje klasėje ant lentos nupiešiau raidę š. Labai juokėsi, nesuprato, kokį žalčiuką paišau. Vaikai skirtingi. Gali būti, kad šeštokui sunku save išreikšti, nes trūksta žodžių. Juk būna, kad namuose tėvai nešneka lietuviškai. O kai kurie vaikai laisvai šneka gimtąja tėvų kalba. Klasė nieko nepasako apie vaiko žinių lygį.

Labai svarbu – motyvacija. Kodėl vaikas nori išmokti lietuviškai, ką girdi savo aplinkoje kalbant apie Lietuvą, kaip šeimoje yra vertinama lietuvybė, ar švenčiamos lietuviškos šventės ir pan. Šeima yra pirmoji mokykla. Šeimoje prasideda motyvacija mokytis lietuvių kalbos. Dalyvavau Lituanistinio ugdymo forume ir kaip medumi tepė per širdį girdint, kaip Amerikos lietuviai šeštadieniais veža savo vaikus kelis šimtus kilometrų į lietuvišką mokyklą mokytis lietuvių kalbos. Keliasi anksti, kelias valandas važiuoja, dar pinigus moka už pamokas. Švedijoje mano mokiniams yra suteikiamos visos sąlygos, nereikia šeimai aukoti savaitgalių, skiriamos patalpos mokykloje po pamokų, mokytojas pats atvažiuoja, duoda visą medžiagą mokiniui ir dar mokinys gauna papildomų taškų stodamas į gimnaziją ar universitetą. Tereikia tik norėti. Džiaugiuosi, kad tėveliai tokie sąmoningi ir ragina vaikus mokytis lietuvių kalbos. Nes kol vaikai mažiukai, jiems smagu, jie noriai eina į lietuvių k. pamokėles, bet ateina paauglystė: draugai namo drožia, o aš turiu po pamokų dar eiti į lietuvių k. pamoką… dar paskaityti reikia namie. Noras ima blėsti. Kalbėjomės su kolegėmis, klausėme kitų lituanistinio ugdymo mokytojų Forume, tai visur paauglius sudėtinga motyvuoti ir labai didelę įtaką turi tėvai. Jei vaikas namuose girdi, kaip tėvai neigiamai kalba apie Lietuvą, lietuvių kalbą, tai normalu, kad vaikas nespindės dideliu džiaugsmu ir noru mokytis kalbos.

Džiugina, kad Lietuvos Respublikos ambasada šiais metais aktyviau bendradarbiauja. Mano 11 mokinių dalyvavo konkurse, skirtame Sausio 13-ajai paminėti. Neseniai vyko nuotolinė konferencija, kurioje su lietuvių kalbos mokytojais teikėme pasiūlymus dėl Gimtosios kalbos dienos minėjimo. Remiantis mano idėja jau paskelbtas kvietimas dalyvauti kuriant elektroninę vaikų kūrybos parodą „Piešiu žodį“. Vaikai kurs lietuviškų žodžių vizualizacijas, pieš ar kitomis formomis pavaizduos mielus ir įdomius lietuviškus žodžius.

– Ar galėtum patvirtinti, kad Švedijoje gyvenimas socialiai saugus?
– Manau, socialinis saugumas geresnis nei Lietuvoje. Čia nėra baisu susirgti, netekti darbo. Yra draudimas „A-kasa“. Jei netenki darbo ir mokėjai „A-kasai“, gauni draudimo išmoką. Pirmus metus gauni 80 proc. buvusio atlyginimo, po metų – mažėja. Minimalus pragyvenimo lygis suaugusiam yra apie 600 eurų, bet į tą sumą įskaičiuota tam tikra suma pramogoms. Tai rodo supratimą, kad žmonėms reikia pinigų ir kultūrai, džiaugsmui…Dar viena detalė: pandemijos metu gimnazijos mokosi nuotoliniu būdu, tai mokiniai gauna nemokamai šaldyto maisto į namus.

Kai buvo pirmoji pandemijos banga, švedai neužsidarė, nes neturi tokio įstatymo uždrausti.

Rudenį priėmė įstatymą, prireikus yra galimybė uždaryti verslus, sporto klubus, restoranus, prekybos centrus. Švedams pasirodė drastiška tai, kad vyriausybė lenda į verslus, vyko demonstracija Stokholme dėl tokių ribojimų (4 žmonės prie stalelio kavinėje, alkoholis iki 20 val.) - tai esąs žmogaus teisių pažeidimas. Valstybės epidemiologas A. Tegnelis (Anders Tegnell) nekritikavo kitų šalių, kurios užsidarė, kritiką savo atžvilgiu priėmė diplomatiškai. Jis sakė, jog karantinas gali veikti 2–3 mėn., bet galbūt pandemija tęsis 2–3 metus. Negalima uždaryti žmonių tokiam laikui. Švedijoje gali uždaryti tik kai kuriuos rajonus, jei situacija būtų labai bloga. Pasiteisino tai, kad neuždarė mokyklų. Vaikų psichologinė būklė geresnė, nei tų, kurie neina į mokyklas.

– Kurie tavo ir šeimos lūkesčiai išsipildė, o gal kuo nors teko nusivilti?
– Lūkesčiai pildosi. Dukra 9 klases baigė aukščiausiais įvertinimais, net stipendija iškilmingai įteikta. Įstojo į prestižinę gimnaziją, mokosi puikiai, svajoja studijuoti mediciną. Sūnui užtikrintos socialinės garantijos. Abu su vyru savo darbu esame patenkinti. Nemoku, niekada nemokėjau dirbti atmestinai, kai pasineriu į darbus, manęs pritrūksta namuose. Degu tuo darbu, laukiu pamokų, ieškau naujovių, planuoju, ką įdomiau galiu padaryti. Turiu daug ruoštis, kad galėčiau savo mokinukams Lietuvą parodyti, kad meilės gimtinei spindulėlis negestų...

Negaliu nepasidžiaugti puikiais, geranoriškais tėveliais, kurie ragina ir motyvuoja savo vaikus mokytis lietuvių kalbos, namie kalba lietuviškai, klauso, kaip vaikai skaito suaugusiam garsiai namie ar padeda su kitomis užduotimis. Geriausia priemonė įdiegti tėvynės meilę, kai jos netrūksta namuose. Kiek vaikai girdi iš tėvų, tiek pagarbos, meilės savo širdelėse ir turi. Pacituosiu Jurgitos Urbelienės, Airijos švietimo organizacijos tarybos narės, 2020 m. lituanistinio švietimo mokytojo premijos laureatės, dvikalbystės ir daugiakalbystės tyrinėtojos, mintį: „Mes negalime būti visažiniai ir nuspręsti už savo vaikus, ko jiems reikės ar ko nereikės. Aš savo mokinių mamų paklausiu: kuri iš jūsų norite būti paskutinė, kuri kalbėjote lietuviškai?”

Mano vidinis poreikis rūpintis, kad išeivijoje būtų kalbama lietuviškai, pildosi. Didžiausias džiaugsmas, kad galiu ir toliau dirbti mylimą darbą – esu mokytoja.

2021 04 10 23