Teatrų durys vis dar užvertos ir net „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremoniją iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro matysime tik ekrane. Sunkius laikus išgyvena tiek profesionalūs, tiek mėgėjiški teatrai, nes spektaklis be žiūrovo alsavimo praranda kūrybinės paslapties aromatą. Pasidomėjome, kaip pandemijos iššūkius išgyvena mėgėjų teatrai Šiauliuose, Kuršėnuose, Kurtuvėnuose.

Nesibaigiantis eksperimentas
Taip savo darbą apibūdina Šiaulių menų mokyklos teatro studijai „Kompanija šauni“ dvidešimt aštuntus metus vadovaujantys teatro mokytojai Dalė ir Virginijus Dargiai.

Pasaulinė teatrų vaikams ir jaunimui diena – kovo 20-oji, tačiau „Kompanija šauni“ įpratusi švęsti Tarptautinę teatro dieną – kovo 27-ąją. Šiemet ji bus minima nuotoliniu būdu, bet labai įdomiai. „Mūsų  kolektyvo vaikai paima interviu iš buvusiųjų studijos dalyvių, kurių dabartinė veikla su kūryba ar su teatru susijusi. Radome tokių 30. Apklaus juos, paruoš pristatymą. Vaikams  tai galimybė atlikti savarankišką tyrimą, susipažinti su studijos istorija, galbūt patarimą išgirsti, įspūdžius. Šeštadienį visi jungsimės į nuotolinį susitikimą. Toks vienas kito palaikymas motyvaciją stiprina, – pasakoja Dalė Dargienė. – Siekiame, kad viską darytų patys vaikai, pasitikime jais.“

Pasak studijos vadovų, didžiausias stebuklas, didžiausia dovana yra bendravimas su vaikais. Nuo jų sklindanti energija pasaulį daro turtingesnį, sielą sušildo. Jeigu neįdėsi savo širdies, savo jausmais nesidalysi, vaikai neateis. Tai neformalaus ugdymo ypatybė – čia turi būti įdomu.

Teatro mokytojos ekspertės teigimu, neformalus ugdymas labiau orientuotas į žmogiškumą, be egzaminų baubo, mažiau biurokratizmo, tačiau negalima sakyti, kad rezultatas nėra svarbu, turi savo tikslą pasiekti, patys vaikai rezultatą nori matyti. Pastatyti spektakliai, laimėjimai, apdovanojimai džiugina, tačiau svarbus visas veiklos procesas, neįmanoma išskaidyti – tai vienis: „Procese yra santykiai, patiriama įvairiausių emocijų, visa protinės veiklos amplitudė.“

Teatro mokytojams rūpi, kad vis daugiau jaunuolių, paauglių prireikia psichoterapeutų pagalbos ar net raminamųjų priemonių. Studija yra stačiusi ne vieną spektaklį jaunimui aktualiomis temomis – alkoholio vartojimo, rūkymo, savižudybių ir pan. Daug apie tuos dalykus diskutuojama.

Virginijus sako, kad dabar teatras baisioje krizėje, ši meno rūšis labiausiai nukentėjo. Teatrinio meno gyvybė yra santykis su žiūrovu. Laiko prireiks tiems ryšiams atkurti. Dalė pritaria sakydama, jog šiuo metu visi ilgisi gyvo bendravimo, o vaikams, kurie pasirinkę teatro kryptį, ypač  nelengva. Nuotolinis ugdymas atskleidė, kad yra visokių vaikų. Vieni atsitraukė, kol galės gyvai susitikti, kitiems bet kokia forma kurti įdomu: „Su vyriausiųjų grupe tyrinėjame save. Pavadinome tai „Laiškas mano anūkams“. Vieną mėnesį vaikai stebėjo save ir aplinką, pokalbius namuose, kasdien fiksavo savo emocijas, fotografavo. Išėjo įdomus filmukas, psichoanalizė, kaip žmogus jaučiasi karantino metu. Urtė A. pasidalijo filmuku su „Vaikų linija“ ir specialistai susidomėjo. Kai sugrįšime į normalų darbą, kursime spektaklį, remdamiesi šiuo jausmų bei emocijų tyrimu, apnuogintų sielų dienoraščiu. Ieškome kūrybos šaltinių savyje ir vaikus mokome ieškoti. Kiekviena mūsų diena – nuolatinė improvizacija.“

Menas gyventi be melo
Dalė ir Virginijus, vienas kitą papildydami, perteikia savo ugdymo filosofiją. Studiją lankantiems vaikams visai gerai, kad vadovai yra du – vyras ir moteris, šeima. Atsiranda pusiausvyra. Dalė labiau linkusi įžvelgti spektaklio stuburą, atrasti naujų trenažo būdų, trūks plyš pradėtą darbą atliks iki galo. Virginijus greitas pyktelėti, bet optimistas, vitališkas žmogus, suteikia individualių patarimų, kaip patobulinti vaidmenį. O svarbiausia, jis labai mėgsta kalbėtis su vaikais. Jam nuoširdžiai įdomu, kas jiems patinka ar nepatinka, kas skaudina arba džiugina.

Kurdami vadovai smarkiai ginčijasi, nes abu esą karštakošiai. Kiekvieno unikalumas yra vertė, negalima visų suvienodinti. Savo ginčų, emocijų  neslepia nuo vaikų. Kai kas nors nepavyksta, jie greitai pamato iš vadovės veido mimikos, iš akių. Gerai, kad atpažįsta emocijas. „Suprantu, suaugusiojo emocinis intelektas labiau išlavintas, gal turėčiau suvaldyti, nuslėpti, bet vaiko neapgausi. Melą jie pajunta akimirksniu“, – teigia D. Dargienė. „Pyktis natūrali emocija, – papildo Virginijus. – Jei leidžiu sau papykti, vaikai diskusijose gali tą patį. Pykstame greitai, bet pyktis yra į veiklą stumianti jėga. Mes net puikų spektaklį padarėme, kaip pyktį paversti kūryba – „Visas pasaulis prieš mane“. Svarbu, kaip pažvelgsi: pasaulis prieš mane, ar pasaulis prieš mane...“

Visi reikalaujame iš vaikų, uždedame ribas: nesakyk, nesiginčyk, patylėk. „Jei paauglys su viskuo sutinka, kažkas negerai – per anksti suformuotas konformistas, – sako Dalė. – Įtampos laikymas viduje griauna pasitikėjimą savimi.“

Kiekvieną vasarą „Kompanija šauni“ vis kitoje vietoje stovyklauja. Vaikai pamato daugybę gražių Lietuvos vietų, kaip Varniai, Užvenčio malūnas, Tytuvėnai, Šilutė... Stovyklose  prigijo žaidimas „Vėliava“. Kovojant dėl jos leidžiama išsikrauti visas emocijas – galima rėkti kaip nori, šaukti visokiais žodžiais. Naujokams įspūdis neįtikėtinas, toks džiaugsmas apima...

„Išbandome viską, aptariame. Vaikas – toks pat žmogus, tik mažas, – tvirtina V. Dargis. – Negalime atsilikti, turime domėtis ir tuo, kas jiems patinka arba atvirai prisipažinti, jei ko nors nežinome.“

„Jei žemėje yra stebuklų, tai jie vyksta teatre“
Tokį kredo yra pasirinkusi „Kompanija šauni“. Jos sukurtų spektaklių, surengtų festivalių, kaip  „Baltoji varnelė“, išvykų į kitas šalis sunkiai besuskaičiuosi. Pasak vadovų, tie, kuriems kūryba įdomu, net mažiukai, fantastiškų dalykų ir nuotoliniu būdu padaro.

Per 28 metus daug klasikos pastatyta. Moljeras, Šekspyras. Už K. Goci „Princesė Turandot“ „Aukso paukštė“ įteikta. Žinoma, tenka taip išdiskutuoti, kad tema liestų juos kaip žmones, o ilgiems tekstams išmokti visokių būdų prigalvoti. Stato daug savo kūrybos, pavyzdžiui, spektaklį feminizmo tema vežė į Indiją.

Visokių sunkumų iškyla, ypač darbo vidury siekiant palaikyti kūrybinę motyvaciją. Atsiranda nebetikinčių sumanymu – „nesąmonės“. „Bet Dalė – toks žmogus, kas pradėta būtinai išves iki galo. Cypia visi, bet pabaigia ir būna patenkinti, – juokiasi Virginijus. – Panašiai vyko, kai patys pasirinko temą apie savižudybes. Oi, buvo triukšmo. Bet išėjo visai avangardinis spektaklis.“

 „Kompanija šauni“ labai gerbia tuos, kurie ir 12 klasėje randa laiko repeticijoms. „Visko atsisakius, nebūtinai egzamino rezultatai bus geresni, – teigia D. Dargienė. – Kas iki pat galo studijai lojalūs,  didelė vertybė, bet kurioje gyvenimo situacijoje bus patikimi.“

Labai graži tradicija yra dvyliktokų išleistuvės. Temą po audringų diskusijų išsirenka, patalpas pakeičia kardinaliai. Yra buvę „Everesto užkariavimas“, „Viešbutis“, pernai – „Kosmosas“. Galima įsivaizduoti: kosminis laivas, Marso laboratorija, skafandrai – visko prigalvota.  

Nominacijos sausio 6 d. būna. Patys vaikai kuria scenarijų, vedimą, vadovai tik pakoreguoja. Šiemet nominacijos nuotolinės, o vis tiek įdomiai pavyko. Dar likę neatsiimtų prizų.

Visada laukiamas festivalis „Baltoji varnelė“. Šįkart pasirinktas moto „Išdrįsk būti balta varna.“  Beveik visi festivalio dalyviai – seni draugai, „Aukso paukštės“ laureatai.

Pasak vadovų, teatras – daug visa ko apimantis menas, ugdantis drąsą, mokantis būti komandos dalimi. Scenoje tenka šokti, dainuoti, didelius ir visai mažus vaidmenis atlikti. Turi išmokti su tuo susitvarkyti. Gyvenime labai svarbu, kaip su žmonėmis bendrauji, kaip moki save pateikti. Daugybė „Kompanijos šauni“ narių šiandien aktoriai, renginių vedėjai, vadybininkai, kitų sričių profesionalai, o svarbiausia, kad tai – veržlūs, pilnomis galvomis idėjų ir planų žmonės.

Mylimas darbas yra palaima
Praėjusių metų gruodžio 16-ąją Kuršėnų miesto garbės piliečio regalijos įteiktos teatro režisieriui Petrui Valskiui, toks pat titulas suteiktas rudenį į amžinybę iškeliavusiai Leontinai Valskienei. Ruoštasi šias regalijas įteikti per jų įkurto vaikų ir jaunimo teatro studijos „Ikaras“ 35-metį, tačiau Leontina jo nesulaukė. Teatro dieną kuršėniškiai aplankys jos amžino poilsio vietą.

Be Leontinos ir Petro Valskių neįsivaizduojamos Kuršėnų miesto, Šiaulių rajono šventės, jų vadovaujami teatrai „Ikaras“ ir „Mozaika“ sėkmingai pasirodo konkursuose, šalies ir užsienio festivaliuose. L. Ir Valskių rūpesčiu išleista kalendorių, knygų, brošiūrų, Kuršėnams ir Šiaulių rajonui sugrąžintas, įprasmintas Kazimieros Kymantaitės atminimas. Už neeilinę kūrybinę veiklą vaikų ir jaunimo teatras „Ikaras“ yra pelnęs „Aukso paukštę“.

Garbės piliečiu Petras Valskys vis dar nesijaučia vertas vadintis. „Jinai, mažutėlė, buvo variklių variklis, aš tik prisidėdavau. Mes, laimė, abu vienodos specialybės. O jei kitos srities, kaip supras, kad išeini rytą, o grįžti apie vienuoliktą nakties. Kam toks vyras? Daug metų išgyventa – nuo 1983-iųjų, kai baigėme Klaipėdos fakultetus, susituokėme. Mes ir namuose, ir iškylaudami vis apie darbą. Negali užverti duris ir pamiršti.“

Teatro dienai „Mozaika“ baigia atgaivinti vieną spektakliuką, įrašyti su sveikinimo žodžiu rajono žmonėms. „Po ilgo laiko vėl darbuotis yra palaima“, – sako Petras Valskys.

Petro Valskio kelias į teatro režisūros studijas Klaipėdoje nebuvo tiesus. „Kiekvienas esame svajotojas, ypač jaunystėje. Pradžioje paviliojo jūra. Gyvenime daug darbų praėjau. Kai brandžiame amžiuje sugalvojau profesiją keisti, dar vis netikėjau, kad būsiu laimingas.“ Apie savo darbo pradžią Kuršėnuose P. Valskys dabar prisimena su šypsena. Kai į Leontinos gimtinę atvažiavo abudu, dvejus metus padirbėję Lentvaryje, kultūros namai dar tik buvo statomi. „Valgyklos rūsyje radau patalpėlę, susikaliau scenikę. Partijos sekretorius gyveno netoliese, nustebo, ką mes vakarais ten veikiame, nes  matydavo, kad aš su arbatinuku ateinu, po to susirenka vyrai...“

Svarbiausia išklausyti
Tradicija nuo arbatos pradėti repeticiją išliko iki šiol, nors artistai visai kiti: „Neįsivaizduoju, kaip pradėti repeticiją be arbatos gėrimo. Jei žmonės dar gyvena darbo rūpesčiais ar namų – nieko nebus. Turi išsikalbėti, kiek tam laiko beprireiktų. Galva turi būti švari.“ Pasak Petro, negerai, jei saviveikloje dirba imituodami profesionalus. Rezultatas svarbu, tačiau svarbiau yra žmogus. Šnekiesi pirmiau ne apie vaidmenis, o apie problemas. Apkalbi aibes gyvenimo situacijų, kodėl žmogus pasielgė taip ar kitaip, kol kūrinys pasidaro savas, lengviau personažo poelgius suprasti, į jį įsigyventi. Dauguma profesionalų to nedaro, skuba vaidmenis repetuoti.

Pradžioje režisierius rinkdavosi kūrinius pagal tai, kokius žmones turi. Dabar jau lengva, žmonės supranta iš pusės žodžio, scenoje gali persiversti, visai kitokį save parodyti. „Turiu aktoriuką, kuris stovėti negalėjo scenoje, teko pasodinti. O dabar žmogus nebeįsivaizduoja savo laisvalaikio be teatro, – džiaugiasi P. Valskys. – Jei prigimtyje kažkas užslėpta, reikia sugebėti atrasti, atidaryti. Visada laikausi principo: kiekvienas žmogus savyje yra geras. Ant žmogaus pykti negalima, galima pykti ant jo poelgio.

Suaugusių mėgėjų teatras „Mozaika“ atsirado 1990 m., vieni kitus gerai pažįsta, per sezoną du spektaklius sukuria. „Mano metodas nerodyti žmogui mizanscenos, o kalbėtis su juo, kol pats atras. Savotiška apgaulė, žmogus mano, kad pats taip sugalvojo, – pasakoja P. Valskys.– Mano simpatija (žmona Leontina) vaikiukams parodydavo, kaip daryti. Gal su vaikiukais taip geriau, greičiau norimas rezultatas išeina. Būdavo, dirbame kiekvienas savo, dirbame, o prieš premjerą vienas kitą visada pasikviečiame. Tada pamatai produktą šviežia akimi, gali klaidas pasakyti, patarti.“

Pasak Petro, metraščiai, kalendoriai – tai Leontinos silpnybė. Galėdavo prie to per naktis sėdėti. Ir piešdavo ji labai gražiai. „Kol apsipratome, prifantazuoja visokių dekoracijų. Kai pasidarbavome penketą–desėtką metų, jau suprato, kad padarysiu tik tiek, kiek leis techninės galimybės, – prisimena P. Valskys. – Patys smagiausi darbai, kai darydavome jungtinius spektaklius – vaikai ir suaugę. Liuks… Buvo šventės, festivaliai, buvo...“

Kai praeina „ikariukai“ – juos atpažinsi: jie ne tik pasisveikina, pagarba yra, elgesio kultūra. Kol išmoksta, tenka padirbėti. „Kultūros namai – ne tai, kad iš scenos gražiai kalbi, visur kultūringas turi būti, – kalba P. Valskys. – Retai į bažnyčią nueinu, bet ar matėte, kad bažnyčioje kas nusispjautų ant grindų? Ne muštro, o dūšios, kantrybės su vaikais reikia.“

Labai gaila Petrui „Ikaro“ vaikų. Antri metai jokio spektaklio, nei stovyklos, nei festivalio. Stipriai pandemija koją pakišo. Saviveiklai toks užsidarymas – tragedija. Vyresni dar šiaip taip. O vaikai pamiršta įgūdžius, noras vaidinti praeina, iš naujo teks grupę rinkti. Dabar naujo vadovo ieškoma, tik kad jauni režisieriai į Kuršėnus nenori – užkampis. „Aš galėčiau, bet mano, senio, jau supratimas kitoks, vaikams reikia žymiai jaunesnio“, – sako režisierius.

Teatras gydo
Eiles Petras teberašo, tik daugiausiai liūdnas. Sielai atgaivinti. Leontina panaudodavo jo sukurtus tekstus spektakliuose, o pats nedrįstų. „Dabar paskaitau kai kuriuos, nebepažįstu, kad mano – koks velnias tada diktavo? Kažkas yra, matyt.“

Petras Valskys prasitaria, kad buvo sumanęs ir iš „Mozaikos“ vadovų išeiti. Bet džiaugiasi, kad „mozaikiečiai“ neišleido. „Žmonių meilė, pagarba labai didelis stimulas. Nori nenori turi diktuoti atmosferą, kad būtų darbinga. Teatras gydo. Jau galvoj pradeda šviesėti. Pirma, būdavo, paimi knygą ir nieko nesuvoki“, – prisipažįsta režisierius ir atvirauja, kad per tokią daug metų nelabai kas pasikeitė: „Išliko ir jaudulys prieš premjerą, ir baimė, kad suklysiu, ir nuolatinis galvojimas, ką galėčiau patobulinti. Jei nors kartą pasakysiu, kad viskas tvarkoj, būtų paskutinis mano darbas.“

Sau P. Valskys labai griežtas, o aktoriams nuraminimo žodžių suranda: „Gyvenime visiems nepatiksi. Spektaklis taip pat ne visiems vienodai atrodo. Didžiausia laimė, jei atėjo žiūrovas nepatenkintas, o išeidamas pagalvojo, gal ir nieko blogo. Arba priešingai, atėjo labai viskuo patenkintas, o išeidamas susimąstė: gal ir ne viskas taip puikiai būna.“

Teatras turi džiuginti
Ramunė Mikėnienė į Kurtuvėnus atsikėlė prieš 20 metų, dainavo etnografiniame ansamblyje, kai Kurtuvėnų mėgėjų teatrui 2007-aisiais prireikė vadovo. Per tą laiką tapo šio teatro siela, kurtuvėniškių teatrinio braižo kūrėja, bendruomenės telkėja. Ramunė neslepia, kad ji nėra profesionali režisierė. Nuo pat vaikystės tėvams buvusi didelis galvos skausmas, nes rengdama spektaklius su vaikais visas pievas ištrypdavo. Šaukėnų vidurinėje niekas neabejojo, koks bus merginos pasirinkimas. Bandė stoti į Klaipėdos fakultetą, nepavyko. Kad metai nenueitų perniek, tapo plataus profilio siuvėja. Atsirado šeima, pabiro vaikai, teko ieškoti tokios profesijos, kad ne visą dieną darbe užtruktų. Išsimokė kirpėja. O pandemijos nežinomybė paskatino naujoms permainoms – ruošiasi tapti socialine darbuotoja, studijuoja Šiaulių kolegijoje. „Visą gyvenimą dirbu su žmonėmis, man tai patinka“, – savo pasirinkimu neabejoja moteris. Repeticijoms kol kas nei laiko, nei galimybių nėra. Ramunė įsitikinusi, kad neprofesionalams būtinas gyvas ryšys, susitikimas, todėl apie nuotolinį darbą net nesvarstė.

Pernai kurtuvėniškiai mėgėjų teatrų festivaliui pristatė legendinę A. Griciaus komediją „Palanga“. Spektaklis sužavėjo žaismingu humoru, skoninga estetika, nuoširdžia vaidyba. Įdomiausia, kad vėliau jis suvaidintas ir Palangos Kurhauze, kur sulaukė puikių atsiliepimų. R. Mikėnienė dėkinga Ritai Žadeikytei ir parapijos klebonui Mariui Dygliui už sudarytą tokią galimybę.

„Mes – daugiau kostiuminės dramos kūrėjai. Esu gavusi komplimentų, kad estetiškai, skoningai aprengti artistai“,– sako režisierė. Ji pati aktorių išvaizda pasirūpina, padėvėtų rūbų parduotuvėse  randa aksesuarų, pritaiko. Pasak Ramunės, vienas vyras net žmonos nepažino, sakė, kad ji negalėtų būti tokia ryški. R. Mikėnienė vadovaujasi Kazimieros Kymantaitės priesaku – „Į sceną nelipkime purvinais batais.“

Režisierės įsitikinimu, mėgėjų teatras turi džiuginti žiūrovą. Kas nori rimtos dramos, nuvažiuos į Šiaulių ar Vilniaus teatrus. „Žmogus į repeticiją ateina pailsėti, neapsikrauti. Mano toks būdas:  rūpesčius apžaidi ir kolektyve labai gera atmosfera, jokio spaudimo kažką pasiekti, laimėti. Mes puikiai leidžiame laiką, vaidiname tai, kas teikia džiaugsmą, malonumą“, – sako Ramunė.  

Smagiausia jai už artistų nugarų stebėti, kaip visi džiaugiasi, kada baigus vaidinimą, prapliumpa plojimai. Ji dažnai iš profesionalių režisierių išgirsta klausimą, kaip pasiekia, kad net vyrai vaidina. „Esu tikinti, pasitikiu nežemiškos jėgos globa. Pati bažnyčios chore dainuoju 20 metų. Prieinu, pakalbinu, niekada nevaidinęs žmogus sutinka. Turbūt teisingai darau.“

Svarbus akcentas, kad Kurtuvėnų mėgėjų teatras nėra fiksuota grupė, joje nuolat keičiasi dalyviai. Vaidina skirtingo amžiaus, nuo 10 metų iki gerokai per 80. Režisierė randa kiekvienam vaidmenį, kad per jį atsivertų. Tokių perliukų pavyksta ištraukti: vienas berniukas labai uždaras buvo, dabar ir groja, ir vaidina, net tėvai stebisi.  

Jeigu moteris namuose laiminga, tai visiems gerai. Smagu, kad šeimoje Ramunė turi palaikymą: „Mano vyras Aidas irgi dainuoja, vaidina, mes visur kartu. Jis Vokietijoje dirba, bet parvažiuoja, sudalyvauja. Mano vaikučiai dar nešioklėje būdavo kartu su manim, ūgtelėję padėdavo dekoracijas sunešti. Du vyresnieji jau gyvena savarankiškai, o jaunėliai – jau paaugliai. Dukra tarnaitę vaidino, sūnus – garso operatorius. Supranta mane, jei barščiai neišvirti, patys viską moka.“
Ramunė Mikėnienė teigia turėjusi tikslą, kad Kurtuvėnai taptų reiškiniu: „Kad ne mes visur važiuotume ir girtumės, nors daug kur esme buvę, o atvažiuotų pas mus. Atrodo, po truputį artėjame. Mūsų bendruomenė nedidelė, tik per 200 žmonių, o turime ir tapytojų, ir muzikantų, ir artistų. Uždek laužą, ir rinksis bendraminčiai. Ugnelę įžiebė Darius Ramančionis su Rimvydu Tamulaičiu, o mūsų visų rūpestis – kad ji negestų.“

R. Mikėnienė: „Vaidinimas mums teikia džiaugsmą“.
Zigmo RIPINSKIO nuotr.

D. ir V. Dargiai. Indija, 2019 m. tarptautinis scenos menų festivalis Indijoje.
Dalės ir Virginijaus DARGIŲ archyvo nuotr.

„Ikariukai“.
Petro VALSKIO archyvo nuotr.

Iš renginio Šiaulių universiteto Botanikos sode, dail.  Odeta Pamerneckaitė.
Dalės ir Virginijaus DARGIŲ archyvo nuotr.

Po spektaklio „Skruzdėlė atsiskyrėlė“.
Petro VALSKIO archyvo nuotr.

P. Valskys: „Svarbiausia yra išklausyti žmogų.“

Spektaklis „Vincukas“.
Petro VALSKIO archyvo nuotr.

Kurtuvėnų festivalio atidarymas.
Petro VALSKIO archyvo nuotr.