Kokios spalvos pavasario laukimas? O džiaugsmas kokia spalva išrašytas? Saulutėmis ir augalų raštais švytintys margučiai, sustingusio akimirkos grožio verbos, stebuklingų rankų nunertas baltas angelas, o gal ryškiaspalvis delmonas? Subtilių raštų molinis indas ar linksma švilpynė, o gal iš medžio drožtas rūpintojėlis… Margaspalvė, džiaugsminga, išsiilgta bus Šiaulių regiono tautodailininkų paroda ir ji prasidės netrukus, prieš pat šv. Velykas, Šiaulių dailės galerijoje. Apie rengiamą parodą ir tautodailininkų rūpesčius skaitytojams papasakojo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė Laima Kelmelienė.

Tautodailės metų nepramiegojo
Prabėgo neįprasti 2020-ieji, lyg tyčia pavadinti Tautodailės metais. Per Tris karalius dar pilnas autobusas šiauliečių tautodailininkų, pasipuošusių tautiniais kostiumais, važiavo į Alytų pasveikinti 2019 m. „Aukso vainiko“ laureatų, o šį sausį 2020 m. nugalėtojus matė tik ekrane. Parodų salės uždarytos, visa veikla perėjusi į virtualią erdvę.

„Mėgstame susiburti, apžiūrėti parodas, tačiau karantinas išmokė labiau telefonu ar elektroniniu paštu bendrauti, – sakė L. Kelmelienė. – Vis dėlto įvyko svarbių renginių. Telšių kultūros centre ir Plungėje vyko Pasaulio žemaičių dailės paroda. Į ją buvome nuvažiavę. Specialiaisiais Tautodailės meno tarybos prizais buvo įvertinti dešimt tautodailininkų, tarp jų mūsiškės – karpinių meistrė Alma Stugienė iš Kuršėnų ir šiaulietė audėja Regina Vaišnorienė.“

Nemažas būrys tautodailininkių pristatė darbus Vilniaus etninės kultūros centro surengtai parodai „Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje“, kuri eksponuota Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“. Internete ją ir dabar galima pamatyti. Riešines ir pirštines parodoje eksponavo šiaulietės Sigita Milvidienė, Aurelija Norvaišienė, Janina Kildušienė, Jūratė Džežulskytė, Dalia Danilaitienė, Laimutė Tomkuvienė, Irena Volotkienė, radviliškietės Olė Plungienė ir Laimutė Indilienė, Zelma Krupelienė iš Joniškio, Dalia Kundrotienė iš Akmenės rajono, Gendrūta Kauneckienė, gyvenanti Raseiniuose.

Siuvinėtus delmonus pristatė „Aukso vainiko“ konkurso Šiauliuose laimėtoja Galina Beniušienė, siuvinėtas skareles – auksarankė Zita Lukytė iš Meškuičių, apnertas siuvinėtas nosines rodė Irena Gaidamavičienė, siuvinėtą prijuostę – tautodailininkų folkloro kolektyvo „Margulis“ dainininkė Liucija Lekienė. Be to, dalis meno kūrėjų dalyvavo parodoje Molėtuose.

„Nors sudėtingi buvo metai, tik pirmą projekto etapą įgyvendinome, bet folklorinio ansamblio „Margulis“ 30 metų spėjome atšvęsti“, – nenusimena L. Kelmelienė.

Paroda bus. Ar ateis žiūrovai?
Tradicija kasmet pavasarį surengti didžiulę Šiaulių regiono tautodailininkų parodą išliko gyva. „Rengiant parodą kviečiami tautodailininkai iš viso Šiaulių regiono. Šis kasmetinis renginys leidžia pajusti šiuolaikinės lietuvių tautodailės savitumą, įvairovę, parodo jos vietą dabartinėje kultūroje, atspindi ilgaamžes vertybes ir yra reikšmingas patiems kūrėjams, nes jie turi galimybę suvokti savo kūrybos svarbą, dalytis patirtimi, konsultuotis su specialistais, – pasakoja L. Kelmelienė. – Pirma važiuodavom į padalinius su menotyrininke Michalina Adomavičiene.  Menotyrininkė – labai malonus žmogus, gera su ja keliauti. Be jos nė viena paroda neįvyksta. Žinių turi be galo daug, negaili patarimų. Kiekvieną pagirs, gerą žodį pasakys. Menotyrininkės teigimu, Šiaulių krašto tautodailininkai su charakteriu – dirba užsispyrę, meistriškai ir saugo lietuviškumo paveldą.“ Skyriaus pirmininkė užsimena apie malonius susitikimus su kūrėjais Akmenės krašto muziejuje, Joniškyje, Pakruojyje, Radviliškio kultūros centre. Pernai spėjo visus rajonus apvažiuoti, pasidaryti parodos kvietimus, plakatus, ruošėsi atidarymui,  bet... kovo 16-ąją paskelbtas karantinas.

„Pernai parodos atidaryti nebespėjome, o šiais metais vis tiek tikėjomės ir planavome, po truputėlį ruošėmės, – tęsia L. Kelmelienė. – Buvo perkalbėta su Šiaulių regiono tautodailininkų padaliniais, visi nusprendė dalyvauti. Šiaulių dailės galerija irgi mus buvo įtraukusi į planus. Parodą  atidarysime nuo penktadienio, balandžio 2 d., žmonės galės registruotis ir tautodailininkų darbus pamatyti iki balandžio 24 d. Nemanau, kad bus tiek daug lankytojų, kaip ankstesniais metais, kai kam tos registracijos sudėtingos atrodo.“

Pasak Laimos, liūdna būtų, jei parodą paruoši ir niekas nematys. Dėl to rūpinasi, kad viskas būtų nufilmuota, paviešinta.

Tautodailininkams ši paroda labai svarbi. Ne tik dėl to, kad tradicinė, daug metų pavasarį vyksta. Jei yra kokia nors data, tarsi paskatinimas, postūmis kūrybai. Turi iki tos datos padaryti, sutvarkyti, nebegali atidėlioti.

„Pati šįryt glazūravau švilpynes, – atvirauja L. Kelmelienė. – Jos pernai nulipdytos, o užbaigti rankos nekilo. Penktadienį nešiu išdegti dar kartą. Paroda ne tik postūmis kurti. Tai didelė šventė, bendravimo džiaugsmas, tarpusavio ryšys. Paroda mums didžiausi metų atlaidai.“

Tiesa, šiemet bus kitaip. „Turėsime išvengti susitikimų, susibūrimų, darbų aptarimo ir dalijimosi patirtimi. Šito, be abejo, trūks, – atsidūsta pašnekovė. – Pasigesime susitikimo su žiūrovais, be kurių paroda kaip sriuba be prieskonių. Vis dėlto turime vilties, kad ištikimiausieji ateis. Galų gale bent vieni kitų darbus pamatysime, telefonu ar laišku gerą žodį pasiųsti galėsime.“

Paroda parodoje, arba Trys viename
Renginys pavadintas Šiaulių regiono tautodailės paroda, o iš tikrųjų tai – trys parodos, nes joje dar bus eksponuojami konkursui „Aukso vainikas“ pateikti darbai ir autorinė kalvystės paroda.

Konkursinei parodai „Aukso vainikas“ kūrėjai turi pristatyti 5 darbus, sukurtus per paskutinius penkerius metus. Parodos-konkurso, rengiamo nuo 2005 m., tikslas – palaikyti gyvybingas lietuvių liaudies meno tradicijas, skatinti kuo daugiau liaudies meistrų įsitraukti į kūrybinę veiklą, pristatant ir populiarinant parodoje jų kūrinius, įvertinti ir pagerbti talentingiausius liaudies meistrus. Darbus vertinti atvyks Lietuvos nacionalinio kultūros centro Tautodailės poskyrio darbuotoja vyr. specialistė Asta Valiukevičienė su komanda, Tautodailininkų sąjungos pirmininkas, J. Basanavičiaus premijos laureatas Jonas Rudzinskas. Bus išrinkti geriausi darbai, kurie keliaus į respublikinį turą „Aukso vainikas“.

2020 m. Šiaulių regione geriausiais išrinkti Viktoras Žilinskas iš Joniškio (vaizduojamoji dailė – grafikos darbai), Eugenijus Arbušauskas iš Radviliškio (taikomoji dailė – kaukės) ir šiaulietis Jonas Dzviega (kryždirbystė). Jo kryžių galima pamatyti kelyje tarp Šiluvos ir Raseinių. V. Žilinskas respublikiniame ture pelnė Aukso vainiką, o E. Arbušauskas – diplomą.

Mažojoje salėje bus galima pamatyti 20-30 savitų kalvystės darbų. Tai P. Galaunės premijos laureato šiauliečio kalvio Julijaus Bukausko autorinė paroda.

Šiemet Tautodailininkų sąjungai sukanka 55 metai. Todėl numatyta pagerbti tautodailininkus, kuriems taip pat sukanka 55. Tai Rasa Daukšienė-Rimkutė, Sigita Milvidienė, Valerija Berteškienė ir kt. O garbaus amžiaus jubiliatams šį rudenį šventę planuojama surengti Kelmės kultūros centro J. Liaudansko parodų salėje.

Šiaulių regione yra 400 tautodailininkų. Anksčiau parodoje dalyvaudavo apie 230 autorių, suveždavo per 1,5–2 tūkstančių darbų. Šiemet tikimasi sulaukti maždaug 170 dalyvių.

Radviliškio kultūros centre jau paroda išeksponuota, labai gražiai atskirais žanrais pristatyta virtualioje erdvėje. Tokiu pat būdu apžiūrėta Šiaulių rajono etninės kultūros ir amatų centre surengta paroda, kur eksponuojami 38 autorių 202 kūriniai. Visus juos bus labai įdomu pamatyti gyvai.

„Tikrai žinome, kad bus galybė margučių, Audronė Vaitekūnienė iš Kuršėnų paprastai gražių verbų atveža, S. Milvidienė ruošiasi 100 juostų išausti, – vardija L. Kelmelienė. – Rasa Daukšienė primezgė riešinių, šaukštų pridrožė Balčiauskai iš Ventos. Aurelija iš Radviliškio rankšluosčių išaudė, Kuršėnų keramikai puodų prižiedė, iš Šaukėnų dalmonėlių, papuošalų atveš, Vaikšienė nunėrė angelą, prieverpstes, Bronislovas Gedminas iš Pakruojo pridrožė senovinių sodybų. Jonas Vasauskas skuba darbus pabaigti, dalyvaus „Aukso vainiko“ konkurse. Bus į ką pasižiūrėti.“
Dabar pasirengimo rūpesčiai. Gražina Šimoliūnienė kuria plakatus, Laimos per 200 laiškų parašyta,  eksponavimo įranga ruošiama. Nemažas iššūkis visus darbus surinkti, suregistruoti, kiekvienam tinkamiausią vietą surasti. Smagu, kad Dailės galerijos darbuotojai padeda.

Perduodamos tradicijos
Karantinas nutraukė tautodailininkų edukacinę veiklą. Anksčiau vaikučiams buvo vedami kiaušinių marginimo, juostų pynimo ir kitokie užsiėmimai. Pasak Laimos, kol vaikai nedideli, gali sudominti,  pradinukams tokie darbeliai patinka. O vyresni atitrūksta, kitus dalykus renkasi. Todėl džiugu, kad per 30 skyriaus tautodailininkų narių yra baigę Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, daug jų miesto ir rajonų mokyklose dailės ir technologijų mokytojais dirba. Jie atsiveda savo mokinius į parodas, užsiėmimus. Jei bent vieną pavyksta uždegti, puiku, tautos dailės tradicija nenumirs. Šviesios atminties menotyrininkas tautodailininkas Vytenis Rimkus sakydavo: „Kol gyva tautodailė, tauta gyvuos.“ Daugiausia vilčių dedama į tautodailininkų vaikus. Yra tikrai stiprių tradicijos puoselėtojų.

Šiaulių mieste žinoma Leonijos Malakauskienės, juostų audėjos, šeima. Dvi dukros – Vitalija Monkienė ir Sigita Milvidienė – abi audžia. Sigita dirba  „Aušros“ muziejuje, jos dukros austi išmoko, bet šiuo metu kita veikla užsiima. Vitalijos atžala Augustas Monkus, jau baigęs studijas, yra Tautodailininkų sąjungos narys. Vaikinas audžia, plėtoja kūrybą.  

Laimutės ir Zenono Tomkų šeima pagarsėjo kaip margučių margintojai. Dukros tautodailininkėmis netapo, bet margina gražiai. Iš šeimos gebėjimai ir tradicijos ateina.

Radviliškyje gyvena įdomi šeima: Olė Plungienė mezga pirštines, jos dukra Aurelija Norvaišienė audžia, juostas pina, riešines mezga. Aurelijos sūnus Kornelijus audžia rankšluosčius, sodus varsto.  

Kuršėnai nuo seno puodžių kraštas. Puodžių karalius Vydmantas Vertelis tęsia tėvų ir senelių tradicijas. Jadvyga ir Jonas Verteliai abu buvo puodžiai, Jonas tituluotas puodžių karaliumi, o tradiciją tik vienas sūnus Vydmantas perėmė. Įkurtas muziejukas, priima lankytojus.

Širdį pamalonina Šeduvoje gyvenančios tautodailininkų šeimos – Janinos Karalienės ir Elžbietos Karaliūtės – dirbiniai iš odos. Elžbietos brolis Mindaugas Karalius rengė molio dirbinių parodas, tačiau baigęs Dailės akademiją išvyko į užsienį.

L. Kelmelienės teigimu, paprastai menams laiko atsiranda, kai sueina 50, kai gali nebesirūpinti, kaip išgyventi, susikuri sąlygas atsidėti kūrybai. Juk daugumai tautodailininkų kūryba yra hobis.

Kai kada nusvyra rankos
Toks ilgas karantinas, be abejo, žmones išvargino. Esame skirtingi ir šį laiką skirtingai išgyvename. Vieni džiaugiasi, kad apsirūpino medžiagomis ir gali ramiai, be skubos dirbti, nes neištvertų ištisai knygas skaityti ar televizorių žiūrėti.

L. Kelmelienė pasakoja kalbėjusi su keramiku iš Pakruojo. Marius Labanauskas, labai geras žiedėjas, sakęs: „Kol turiu molio, džiaugiuosi, galiu darbuotis.“ Prižiedė, prikūrė, o neturi kur realizuoti. Mugių nevyko, tautodailės salonai uždaryti. Gerai, kad žmona dirbanti, šiaip taip išgyvena. Dideli nuostoliai tautodailininkams – ir materialiniai, ir dvasiniai. Liūdesys didžiulis. Kai kuriuos toks dvasinis sustingimas apima, nekyla rankos kurti.

Taigi paroda bus ir savotiškas postūmis, išjudinimas.

„Didžiulė netektis, kad nebesulauksime paskatinimo iš mylimo profesoriaus, mūsų tautodailininko, menotyrininko Vytenio Rimkaus, – apgailestauja L. Kelmelienė. – Puikiai meno istoriją dėstė. Kokia atmintis, koks įdomus pasakotojas. Nuostabus žmogus. Istorijos žinovas. Kiek jis apie Bazilionų kraštą pripasakojo... Išdalijo savo išmintį. Buvau studentė, paskui 35 metus kaip tautodailininkė su juo bendravau, kiek smagių kelionių drauge... Paskutinė į Kelmę, į akmentašių simpoziumą... Nežinia, kas jį pakeis.“

Bendravimas – mano džiaugsmas
Minėdama tautodailininkų sąjungos ir kolegų jubiliejus, pirmininkė nepasigyrė, kad jai šie metai taip pat jubiliejiniai. L. Kelmelienė 1986 m. atėjo į tautodailę – jau 35 metai. Įvairių kūrybinių veiklų išbandė. Šiuo metu pripažinta švilpynių meistrė.

Prieš Velykas margina ne mažiau kaip 30 kiaušinių. Kam tiek reikia? „O man malonu juos marginti“, – sako. Paskui, kaip ir švilpynes, išdovanoja. Tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriui moteris vadovauja nuo 1993-iųjų. Prasitaria, kad žvalgosi pamainos. Norėtų, kad darbą tęstų jaunas, kūrybingas žmogus, įneštų naujų idėjų. Atsakinga ir nepelninga veikla, pasiaukojimo reikia. Esi vadybininkas, dizaineris, vairuotojas, buhalteris kartais. Daug darbo, daug galvojimo ir rašliavos: projektai, planai, ataskaitos.

L. Kelmelienei smagiausioji pusė – daug bendravimo su žmonėmis: „Man bendravimas teikia džiaugsmą.  Tautodailininkai – įdomūs žmonės, skirtingų profesijų, skirtingos patirties, mieli bendrauti. Kaip giminės. Vienija bendras poreikis kurti, ką nors naujo pamatyti, sužinoti. Lankydavome vieni kitus. Po kiekvienos parodos būdavo pasisėdėjimai, aptarimai, galėdavai pasimokyti, pasikonsultuoti. Šiemet to trūks.“

L. Kelmelienė: „Man bendravimas teikia džiaugsmą.“
Redakcijos archyvo nuotr.

Olės Plungienės pirštinės.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus archyvo nuotr.

Sigitos Milvidienės margučiai.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus archyvo nuotr.

Juostos kelių autorių.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus archyvo nuotr.

Linksmosios Laimos Kelmelienės švilpynės.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus archyvo nuotr.

Egidijaus Žilinsko drožyba.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus archyvo nuotr.

Viktoro Žilinsko grafika.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus archyvo nuotr.

Vydmanto Vertelio keramika.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus archyvo nuotr.