Rytas. Daugiabučio durys vis išspjauna po vieną–du–tris žmogelius. Vieni juokdamiesi, į šalis išskėtę rankas krypuoja kaip antelės iki automobilio, kiti pėda už pėdos vos kruta saugodamiesi pavirsti ant kokio skaudaus ledo gūbrio, bando pataikyti į siaurutį takelį. Kai kas įsigudrina laikytis arčiau namo sienos, tikėdamiesi, kad saugiau nueis iki nugramdytos gatvės. Jei nepargriuvęs pasiekėte savo kelionės tikslą – esate gimę su marškinėliais. Pasiseka ne visiems.
Į redakciją paskambinusi garbaus amžiaus šiaulietė guodėsi, kad Vytauto g. 48 kieme, eidama šiukšlių išnešti, skaudžiai pargriuvo ir išsilaužė ranką. Moteris pasakojo, kad jų kieme nėra patogaus takelio, mašinų daug pristatyta, o jų vairuotojai kiemą taip išslidinėjo, automobilių ratais griovius išraižė, kad kiekviename žingsnyje nelaimė laukia. „Kas dabar man kompensuos už papildomas išlaidas, kas žalą atlygins, kad savo kieme tokią bėdą patyriau?“ – klausė drebančiu balsu.
Susiradę informaciniuose puslapiuose bendrijos pirmininko Vladimiro Petrik telefoną bandome jam paskambinti. Tačiau atsiliepia visai kitas žmogus. Pasirodo, jau aštuoneri metai, kai atsiliepusi moteris šitos bendrijos reikalais nebeužsiima, o žmonės dar vis karkartėmis skambina, nes tokia netvarka su informacijos pateikimu. Pašnekovė Regina pritaria, kad tvarkos šioje DNGSB trūksta, tačiau kalba apie objektyvias priežastis.
Tokią žiemą liūdnas reikalas su daugiabučių kiemais visame mieste. Kai šlapią sniegą mašinos suvažinėja, pašalus lieka gūbriai, kurie ne tik praeiti, bet ir automobiliams išvažiuoti rimta kliūtimi tampa. Kiemsargis geriausiu atveju takelį prakasa, pašluoja, kieme ledo niekas neišdaužo. Druska šaltukui spaudžiant gūbrių netirpdo, smėliuku viso kiemo neišbarstysi, o ir naudos maža.
Prie minėto namo bėda, kad nėra pėsčiųjų tako, kieme mašinos susigrūda beveik iki pat namo sienos. Pro jų užpakalius vos prasibrauti gali. Laimė, kad varveklių nėra. Pasak Reginos, į „Ecoservisą“ kreiptis – tuščias reikalas, miesto centre vos spėja juos nudaužyti. Taigi kiemo tvarka – bendrijos rūpestis, o gyventojams belieka kuo mažiau slidžiais takais vaikščioti ir atlydžio laukti.
Kai pavyko susisiekti su bendrijos pirmininku, šis teigė, kad apie gyventojos nelaimę jam žinoma, užjaučia. Takus, kiek įmanoma, pats kas rytą atkasinėja, barsto. Todėl labai skaudu girdėti priekaištus, kad kiemas netvarkingas esąs. Jų namo bėda, kad nėra šaligatvio, kurį būtų galima dailiai nugremžti. Mašinų, žinoma daug pristatyta, kiemas vėžėmis išvagotas. Uždrausti automobilius statytis ir jais per kiemą važiuoti teisės neturi. Tai ir kapstosi pats kas rytą, ir valo, ir smėliuku barsto.
Kvietė pasižiūrėti, kaip, palyginti su kitais, pas jį sutvarkyta. Pasak pirmininko, seniems žmonėms ypač pavojinga žiemą todėl, kad su kaukėmis jie dar prasčiau aplinką mato, nepastebi, kur užkliūti, paslysti gali.
Ši snieguota žiema pridarė rūpesčių ir vairuotojams, ir pėstiesiems, ir gatvių valymo tarnyboms.
Po gausesnio snygio nelengva iš kiemo išvažiuoti, pakraščiuose sustatyti automobiliai trukdo kokybiškai gatves nuvalyti. O pėsčiųjų pavojai tyko beveik visuose šaligatviuose ir kiemuose – tai ledas, tai gūbrys ar duobė. O atlydžio sulaukę irgi nelabai pasidžiaugsime, nes sniego kiemuose – ojoj kokie sluoksniai prisiploję. Vienas taksistas sakė, kad Norvegijoje žmonės šaligatviais su slidėmis šliuožia – ir į parduotuvę, ir į darbą. Valyti per brangu. Ateis pavasaris ir sniegas nutirps.



