Redakciją pasiekė malonus laiškas. Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Gitana Trinkaitė tryško džiaugsmu: „Visai netikėtai atradau tarp savo gimnazistų tikrą talentą. Jam reikėjo parašyti darbą, o vietoj jo man atsiuntė savo eilėraštį. Vėliau padovanojo paties įrištą knygelę. Jau savaitę visiems skaitau mokinio kūrybą ir negaliu nesižavėti. Man būtų smagu, kad apie šį abiturientą sužinotų ir kiti.“
Kaltas A. Škėma ar karantinas?
Mokytoja apgailestavo, kad filologų konkursas jau praėjęs, mokykloje vaikinui paskutiniai metai, o taip norisi, kad apie talentingo moksleivio kūrybą kuo daugiau žmonių sužinotų.
„Štai tau ir nuotolinis ugdymas: ketvirtus metus mokau, o kokios versmės vaikino sieloje kunkuliuoja, neįžiūrėjau, – atviravo pedagogė. – Natūralu, kad mokytojas, kuris atranda santykį su vaiku, pastebi jo gabumus, paskatina, tai yra jo darbas. Bet atrasti talentą šitaip netikėtai – tai yra stebuklas.
Uždaviau parašyti pastraipą apie lietuvybę, remiantis A. Škėmos kūryba. Egzamino reikalavimai griežti. Aš vis spaudžiu, kad būtų literatūrinis, istorinis kontekstas. Pastraipą ištaisiau, joje ne kažin kas. Apie lietuvybę kalbant V. Šekspyras visai netinka. Bet... parašiau dešimtuką, tiesa, kaupiamąjį. Kodėl? Pribloškė mane Domantas eilėraščiu „Keršto kokteilis“ su prierašu: „Dovanoju eilėraštuką, nes pastraipos ir rašiniai su „smulkmenaitėmis“ mane išvarys iš proto. Spalvotai su pabarstukais, Domantas.“
Kitą dieną mokytoją pasiekė paketėlis, o jame dailiai įrišta eilėraščių knygelė „Protarpiais susprogusios mintys“. Iš tiesų knygelės buvo dvi. Abi mylimiausioms mokytojoms, abi su žaismingais autoriaus įrašais. Antroji skirta „skaičiukų ir ženkliukų mistikei“ – matematikos mokytojai.
„Domanto eilėraščiui skaityti reikia tylos, – kalba G. Trinkaitė. – Kai gavome tas knygutes, mes su matematikos mokytoja užsiplikėme arbatos ir skaitėme kiekviena iš savo knygelės tyloje. Jie priverčia susimąstyti. Aš bijojau kištis. Bijojau kalbėti. Prikalei tu, Domantai, savo tekstais ir leidai būti su savimi. Kodėl aš tave tik dabar pamačiau?
Jei ne A. Škėma, jei ne ta nutrūkusi pastraipa, kuri išsiliejo „Keršto kokteilio“ posmais, būčiau nieko nežinojusi. Gal po metų ar kelerių išgirsčiau apie jauną poetą Domantą Bagdoną ir klausčiau savęs: kur tu, Gitana, buvai, kad tokį talentą pražiopsojai? Su visais pažįstamais savaitgalį skaitėme: ką tas vaikas savyje turi – kodų kodai, neįmintos paslaptys...“
Abiturientas Domantas prisipažįsta norėjęs mylimiausią mokytoją nustebinti, nors nesitikėjo, kad taip patiks. Mokytojos Gitanos nuomonė jam labai svarbi: „Ji ne tik labai gerai išmoko, bet ir pastebi, jei kas negerai. Labai mielas žmogus – su trinkaitiškais priespalviais – kartais pradžiugina, prajuokina tos spalvos. Mus visus saulytėmis vadina.“
Rašinius anksčiau Domantui patikdavo rašyti, dabar truputį nusibodo. Ir skaityti motyvacijos nebeturi. Karantinas gal išvargino. Mėgo fantastiką, o dabar aštuonis puslapius perskaito ir mintys kažkur paklysta, nebesugaudo. Pasirodo, nei A. Škėma, nei M. Katiliškis dar neperskaityti ir vietoj laukiamos pastraipos slegianti karantino būsena į posmus sukrito: „Kriauklių kronikos. / Kaktusai kudakuoja, / kai kūdikiai klykia. / Kirpsim kapinių kodą“ („Keršto kokteilis“).
Kūrybos procesas malonus
Vartau knygelę, kurią autorius švelniai pavadino „eilėraščių rinkinutis“ ir jaunatviškai kviečia: „Davai nutraiškom pilkumą nuo kasdienio gyvenimėlio.“
Akis užkliūva už drąsaus žaidimo žodžių: „Paspruko pasaka / Ant lūpos užsibuvusi. / Pagražinau istoriją truputį, / Nenusimink (batelių).“ Vietomis kyšo nūdienos dygliai: „Įkritę į ekraninį pasaulį“, „Mokyklose gaminami vaikai“, „Kaimynai verda barnių sriubą“. Širdį sukrutina keistos metaforos: „Nupraustas ir peršukuotas kambarys“, „Įgrūstas ausinukas melodijas parkavo“, netikėti prasmių sugretinimai: „Pasaulio vidurys jau baigias. / Greit atauš kita diena.“, „Įkris į gerklę keršto klyksmas“, „Nukritusi aušra atvėrė naują dieną.“
Pasak mokytojos Gitanos, jaunuolis labai raštingas, jautrus ne tik literatūrai, bet ir aplinkai. Tačiau poezija gyvenimo kely ir pačiam Domantui netikėta.
„Kodėl eilėraščiai? Pasaulis, aplinka nulėmė. Sudėjau išgyvenimus į posmelius, rašiau apie pasaulį, kas vyksta jame, kaip jaučiu. Aš bandau išsiveržti iš rėmų. Rašau apie nebūtus dalykus, tarkim, apie gyvatės išgyvenimus.
Neįsivaizduoju, kas yra geri eilėraščiai, todėl toks mokytojos susižavėjimas malonus, – sako Domantas. – Dažniausiai rašau naktį. Kai kurie eilėraščiai gimsta ekspromtu. Bet tokių mažuma. Užeina įkvėpimas, eilėraščio kratinį parašau. Vieną kartą prisėdu ir kokias dvi savaites palieku, paskui skaitau iš naujo, išplėtoju. Procesas ilgai vyksta, bet jis malonus, neišvargina. Eilėraščių knygelę rašiau visus metus, plėtojau, skaičiau dar kartą.“
Paklaustas, koks fonas palankiausias kūrybai, Domantas sako tik kartais rašantis tyloje. O dažniausiai – klausydamas Lady Gagos: „Ji iššoka iš visų ribų, muzika labai netikėta. Jos dainos įkvepia.“
Pokalbyje paaiškėja, kad Domantas labai aktyvus mokyklos renginiuose, geras skaitovas, mėgstamas klasės draugų, nuo 7 klasės lanko D. ir V. Dargių vadovaujamą teatro studiją „Kompanija šauni“, bet savęs lyderiu nelaiko.
„Scenos nebijau, drąsos užtenka, bet man labiau patinka kitų pasiklausyti, idėją mestelėti, bendromis jėgomis jai gyvybę suteikti“, – sako abiturientas. O eilėraščių rašymas, pasak vaikino, yra savotiškas maištas prieš rutiną: „Man patinka žaismingas procesas, ieškau naujų formų, žodžių prasmių, skambėjimo. Smagu nustebinti. Draugai eilėraščius pagiria sakydami „faina, įdomu“ – net keista, kad kritikos visai negirdžiu.“
Tėvams irgi Domanto eilės patiko, ir sesei, kai per Kalėdas po knygutę dovanojo. „Jie visi mane myli, palepina, bet pasitiki, palaiko, kiekvieną spektaklį aplankydavo“,– šiltai apie šeimą atsiliepia Domantas.
Gitana Trinkaitė pastebi, kad autorius dar ieško savo išraiškos, bando šmaikštauti, sukeisti raides, tarsi maištaudamas prieš gerai išmoktas rašybos taisykles, kai kur rašo be skyrybos ženklų, bet labiausiai įstringa natūraliai tekstuose gimstančios naujos žodžių prasmės, įtraukia užkoduota dabarties jausena.
Iki šiol „palovio knyga“, t. y. knyga, kurią bet kuriuo paros metu gali atsiversti ir perskaityti bent vieną sakinį, laikė Justino Marcinkevičiaus „Dienoraštį be datų“. „Šita knygutė taip pat bus mano palovio knyga, – sako mokytoja ir į Domantą kreipiasi su klausimu: „Tu nebegalėjai tylėti, prasprogai, parašei, išdrįsai atsiskleisti. Aš perskaičiau, nebegalėjau tylėti. O kas toliau, Saulyte?“
O kas toliau?
Domantas sako jau rengiąs antrą knygelę. Joje ne eilėraščiai, o trumpos istorijos. Vėl ieško naujų formų, išraiškos būdų. Kada pasirodys? Sunku pasakyti. Procesas lėtas.
Šimtadienio Domantas nelabai laukia. Nors numatyta švęsti balandį, bet, ko gero, be svečių, be žiūrovų. Spektaklis – graži mokyklos šimtadienių tradicija, bet jeigu ekrane – nieko malonaus.
Egzaminas. Čia rimta. Mokytojai pasižadėjo, kad būtinas knygas perskaitys ir rašinį pagal visus struktūros reikalavimus rašys – su eilėraščiais nerizikuos.
O mokytojai Gitanai vis tiek neramu, kad nesudaromos galimybės kuriantiems žmonėms laikyti egzamino kitaip. Kūrėjai neretai nukenčia, nes netelpa į publicistinio ar mokslinio rašinio rėmus.
Neramu ir dėl užsitęsusio nuotolinio ugdymo.
„Sunku išlaikyti ryšį su mokiniais, sunku ir vaikams, motyvacija smunka. Bendraujant per ekranus slysta laikas. Jaučiu, kad mano pačios kalbėjimas nuotolinėse pamokose daug greitesnis. Norisi suspėti ir vaikus pakalbinti. O už ekrano kas? Vienam tingisi, kitas ausinukuose prasmegęs, trečias pusryčiauti susiruošė… Šneka, į klausimus atsako tik keli, – svarsto mokytoja.– Kalbame apie planus, ataskaitas, o pamirštame apie žmogaus jauseną, kad sunku būti uždarytam. Po nuotolinių pamokų virtualiomis psichologų paskaitomis ką besudominsi?“
Pasak Gitanos Trinkaitės, gaila abiturientų kartos, kuri praranda tradicines šventes, natūralų bendravimą ir sieloje kaupia daug nerimo. Domanto tik pusiau parašytos, į eiles nuslydusios pastraipos irgi tai liudija.
Svarbi abituriento ateities vizija – studijos. Studijuoti Domantas viliasi Vilniuje multimediją ir kompiuterinį dizainą. Jis labai mėgstąs dirbti fotošopu, kurti videofilmus, draugus pradžiuginti prisiminimų knygomis su nuotraukomis ir panašiais dalykais.
Dar viena didelė Domanto svajonė – nuvažiuoti į Lady Gagos koncertą. Išgirsti, pamatyti gyvai, pajusti jos charizmą, įkvėpti jos ugnies.
O kol kas daug nežinios, nerimo dėl ateities ir žaidimas ieškant naujo skambesio, kaip eilėraštyje „Prasmės ieška“: „Sisiems vavaip / Mažai yra kažkiek. / Normaliai – kaži kiek. / Daug yra kažkiekiau. / Bele kiek yra kažkiekiausiai. / Begalybė – kas žino kiek.“
Taigi Domanto laukia abitūros egzaminai, studijų rūpesčiai, nauji kūrybiniai bandymai, savęs ieškojimas. O bendraamžiams jis linki drąsos išlipti iš rėmų ir nuveikti ką nors įdomaus. Iš pradžių – bent pasivaikščioti.
Knygelė, pradžiuginusi mokytoją.
Autorės nuotr.
Domantas Bagdonas: „Linkiu visiems išlipti iš rėmų, drąsiai pasivaikščioti ir parašyti kažką įdomaus.“
Asmeninio archyvo nuotr.
„Romuvos“ gimnazija.
Autorės nuotr.
