Lietuvos žydų bendruomenė vieningai sutinka, kad Holokausto iškraipymas yra blogiau už jo neigimą. Nepaisant to, viešoje erdvėje ir toliau bandoma iškraipyti faktus vien tam, kad nebūtų gadinamas valstybės įvaizdis. Ką tai sako apie mus, lietuvius?

Pasigendama empatiškumo
Liudininkų, kurie gali aktyviai dalyvauti šviečiant visuomenę apie Holokausto siaubą, lieka vis mažiau, todėl atminties sąvoka #WeRemember praplėsta, į ją įtraukti ir žydus gelbėję asmenys.

„Į šią sąvoką įtraukėme ne tik tuos žudikus ir žudynes, bet ir gelbėtojus, nes būtent jų dėka šiandien esame gyvi“, – vykusioje virtualioje diskusijoje „Kai nebelieka gyvų Holokausto liudininkų – privalomieji minėjimai ir atmintis visuomenėje“, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Anot jos, gyvų liudininkų pasakojimai šiandien ypač svarbūs dar dėl to, kad netrūksta neigiančių ar iškraipančių Holokaustą: „Daugeliui žmonių tai patinka, nes nuramina sąžinę, nugludina tuos įvykius. Anot jų, niekas Lietuvoje tų žydų nežudė, jie patys kažkaip vienas kitą išžudė ir dar komunistai prisidėjo. Nors iš tiesų, tai tikrai nėra tai, ką pasakytų tie žmonės, kurių jau nebėra.“

Poetas, eseistas, „Dingusio Štetlo“ muziejaus projekto iniciatorius, Šeduvos žydų memorialinio fondo vadovas Sergejus Kanovičius pridūrė, kad tai ne vienintelė problema. Jo nuomone, atmintinų datų minėjimai vis labiau tampa „protokoliniai“.

„Matau dvi puses, viena yra „protokolinė“, kitaip tariant, oficialioji, o kita – žmogiška, tai kaip žmonės, visuomenė reflektuoja šį reiškinį. Atmintis yra poelgis ir užmarštis yra poelgis, bet vienas yra pozityvus, o kitas negatyvus. Kviečiu diskusijos dalyvius pasisakyti apie tai, kaip iš tikrųjų mes galime įtakoti tą situaciją, kad visuomenė suvoktų, jog galime gyventi ir su traumine patirtimi, jog galime ir reikėtų žiūrėti į istoriją jos nebijant bei suvokiant, jog nesame atsakingi už praeities nusikaltimus, jog mūsų atsakomybė yra tik tai, kaip mes juos šiandien vertiname ir suprantame“, – padiskutuoti apie tai ragino S. Kanovičius.

Švietimas nepadeda
Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentas dr. Hektoras Vitkus sutiko, kad Lietuvos Holokausto atminimo kultūroje galima įžvelgti tiek „protokolinę“, tiek empatiškąją pusę.

Taip pat kėlė klausimą, ar tikrai švietimo įstaigos stengiasi išugdyti kitokio mąstymo kartas, ar tikrai daroma viskas, kad mokiniai ne tik mintinai iškaltų įsimintinas datas, bet suvoktų bei išjaustų tai, kas iš tiesų tada įvyko.

„Dažnai pasikalbant su tais pačiai edukologais, mokytojais, matyti, kad jie neturi aiškios vizijos, supratimo. Neaišku, ko siekia: prisotinti žiniomis, faktais ar vis dėlto išmokyti pasirinkti ką ir kaip atminti, kas yra vienas svarbiausių atminimo kultūros dalykų“, – kalbėjo H. Vitkus.

„Manau, kad mokykla yra pradžių pradžia ir žydas ar žydų istorija negali būti kažkoks neapčiuopiamas, nesuprantamas dėmuo. Jis yra lygiai toks pat, kaip bevardis medis, kuris kažkada buvo nupjautas, pro kurį tu praeini ir į jį dėmesio neatkreipi. Neužtenka vien papasakoti, kaip tas medis buvo nupjautas, bet tam, kad įvertintum, kiek jis davė šešėlio, kiek jis prie savęs glaudė, dar reikia papasakoti to medžio augimo istoriją. Niekas negali įvertinti praradimo, jeigu nesuvokia, kas yra prarasta, apie tai reikia pasakoti, o pasakojimo būdų gali būti įvairių“, – pritarė S. Kanovičius.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto tarybos narys, apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas taip pat pripažino, kad viešoje erdvėje netrūksta pasisakymų, už kurių yra daug latentinio antisemitizmo.

„Visi tam tikruose ratuose labai gerai žino, kad vienas ar kitas politikas, mokslininkas, institucijos atstovas, švelniai tariant, yra antisemitiškai nusiteikęs arba jo pažiūros kraštutinės. Visi su tuo yra susitaikę, maždaug žino, ko iš tokių žmonių gali tikėtis ir nieko dėl to nedaro“, – paradoksą atskleidė P. Gritėnas.

Trūksta susikalbėjimo
Filosofui pikta, kad tam tikros institucijos pateiktas, nebūtinai istoriškai tikslus, bet tautiškumo dvasią pakylėjantis istorinis vaizdinys, užuot buvęs viešai pasmerktas, yra toleruojamas ir priimamas, kaip savaime suprantamas dalykas: „Labai tikiuosi, kad kada nors tokia pozicija bus viešai pasmerkta. Man atrodo, kad tas nutylėjimas, pasikalbėjimas tarpusavyje, kad vienas ar kitas yra antisemitistinių pažiūrų, yra nesąžiningas. Reikia kalbėti tiesiai ir dalykus vadinti savo vardais, ypač politinės partijos, politikai tai turėtų daryti.“

Anot jo, mes gyvename įdomiu laikotarpiu, kai plečiama pati atminties sąvoka, tačiau turbūt reikia konstatuoti, kad Holokausto klausimas iš gyvosios atminties pereina į institucinės, visuomeninės, kolektyvinės atminties lygmenį.

„Mes turime vis mažiau gyvų liudytojų ir vis mažiau gyvų pasakojimų. Vis labiau mums reikia atgaivinti atmintį, kažkaip ją humanizuoti, aktualizuoti ir iš esmės tai kelia labai svarbius iššūkius, nes labai lengva Holokaustą „protokolizuoti“ ar paversti kažkokiu mitu, kai maždaug vieną kartą per metus ateinama, nusilenkiama, padedama gėlių, o į pačią esmę per daug nesigilinama. Tai valstybiniu lygmeniu matau tokį Holokausto „protokolizavimą“ ir matau, kaip praktiškai nėra sukurtų jokių instrumentų, kurie Holokaustą aktualizuotų ir paverstų rimtu politiniu istoriniu klausimu“, – kalbėjo P. Gritėnas.

Kita vertus, visuomeniniu lygmeniu situacija nėra tokia tragiška. Kaip pastebi jis, yra daug privačių iniciatyvų, projektų, kurie „įpučia“ daugiau gyvasties į Holokausto, žydų santykių temą. Žinoma, pažvelgus iš kitos pusės, viskas tikrai nėra tobula. Štai, pavyzdžiui, jeigu istorikai, akademikai dar geba apginti Holokausto temą, tai filosofų, gvildenančių šią temą, labai trūksta.

Individualiame lygmenyje situacija yra dar labiau komplikuota. Akivaizdu, kad viešoji erdvė vis labiau plečiasi, o jautrumo joje vis mažiau ir tokie kompleksiniai, sudėtingi, istoriniai, didelės empatijos ir pasišventimo reikalaujantys klausimai, kaip Holokaustas, darosi vis sunkiau aprėpiami. Tai reiškia, kad žmonės individualiame lygmenyje vis sunkiau Holokaustą pamato kaip asmeninį moralinį klausimą, o dėl to būtina kažko imtis, nes priešingu atveju, ir toliau visi supras, kad kažkas yra blogai, bet niekas apie tai nekalbės.

Reikalingi pokyčiai
Vilniaus politikos analizės instituto Medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys taip pat ragino pasvarstyti, kas darytina, jog sausio 27-oji nebūtų tik „protokolinė“ diena.

„Man regis atmintis turėtų būti apie tai, kad atmintis mus keičia, tampame atviresni, jautresni, supratingesni ir tas žinojimas keičia mūsų dvasią, mūsų kultūrą. Tikrasis solidarumas yra gebėjimas pasilenkti prie to, kam skauda, kas yra patyręs traumą“, – akcentavo D. Puslys.

Anot jo, tragiški įvykiai turėtų tapti proga susitikti, pirmiausia išgirsti ir kalbėtis: „Lietuva yra bendras visų Lietuvą mylėjusių projektas ir čia neišskiriame pagal kažkokius kriterijus, kad vienas yra geresnis lietuvis, kitas – prastesnis, todėl pradėti kalbėti apie istoriją tik nuo Holokausto, manau, yra neteisinga“.

Specialistas įsitikinęs, kad situacija pasikeistų, jeigu dar mokyklose vaikai būtų raginami ne tik iškalti istorines datas, bet ir suprasti, kaip to meto žmonės gyveno, kaip jautėsi, kuo užsiėmė.

„Kaip suvokti tą tragediją, jeigu apie tuometinį gyvenimą nieko nežinome?“ – retorinį klausimą kėlė jis.

Baigdami diskusiją, visi pašnekovai sutiko, kad Holokausto atmintis neturi tapti tik istorijos pamoka, kur svarbiausia – datos, vardai, vietos. Tai turi būti amžina žmogiškumo, moralės, vertybių pamoka, kuri turi sujaudinti ne tik protą, bet ir širdį.