,Kiekvienas susitikimas –  tai nauji įspūdžiai ir naujos emocijos, nauji ryšiai. Šiandien kviečiu į susitikimą su architektūra. Tai nėra mano kūrybos paroda.  Nepretenduoju vadintis fotomenininke. Nėra būtinybės save parodyti, reklamuotis. Ši paroda veikiau yra savotiška edukacija – ką gražaus galima pamatyti aplinkui. Tai vaizdai iš įvairiausių miestų, užfiksuotos netikėtos architektūrinės detalės, kurios mane nustebina, sužavi“, – teigia architektė Rūta Černiauskienė.  Jos fotografijų paroda ,,Susitikimai su architektūra“ prieš pat paskelbiant karantiną be iškilmių atidaryta koncertinėje įstaigoje ,,Polifonija“.

Nuo jaunumės  fotografuojanti architektė šią parodą savo 70-mečio jubiliejaus proga dovanoja sau ir šiauliečiams.

Apie tai, ko nematome
„Polifonijos“ pastatas Rūtai Černiauskienei pasirodė įdomus, pastatytas tuo laiku, kai atvyko į Šiaulius. Šį administracinį priestatą 1974-1975 m. projektavo praktiką Šiauliuose atlikęs jaunas architektas Jonas Zagorskas kartu su grupės vadovu Albertu Ratniku.

Įdomiai suprojektuotas įėjimas į pastatą, jauki vestibiulio erdvė  su viršutiniu apšvietimu, iškilmingi laiptai į koncertų salę, antresolė ir retai bepasitaikantis vidinis kiemelis, atspindintys to laikmečio idėjas ir galimybes. Įrengiant kavinę, kurioje dabar įsikūręs Kino muziejus,  R. Černiauskienė projektavo interjerą. Jo fragmentai tebėra išlikę, tik slepiasi po masyviais plakatais. Artėjanti pastato renovacija galimai sunaikins visus tuos sovietmetį primenančius reliktus.

R. Černiauskienei be galo patinka ir siena tarp salės ir fojė, sukurta iš ąžuolo ir stiklo kvadratų. Rodos, iki gyvo kaulo mūsų akims atsibodusi apdaila, bet čia veikia kaip „meno kūrinys“. Mažai kur tokių jau bėra likę.

„Labai jauki aplinka –  aukšta erdvė, ramios spalvos, šiek tiek apšiurusios ąžuolinės durys, paslėpti laipteliai, proporcingi kvadratukai sienoje –  viskas dera, niekas nešokiruoja“, – pastebi architektė.  Todėl išsikėlė sau tikslą, kad paroda įsikomponuotų į aplinką.

Architektūra – tarsi sustingusi muzika
Frazė, pasak R. Černiauskienės, yra nuvalkiota, bet tiksliau niekas neįvardijo. Parodos autorė kviečia ieškoti sustingusios muzikos miesto fasadų grafikoje, balkonų ir langų ritmuose, paieškoti poezijos netikėtų spalvų deriniuose ir šešėlių žaismėje. Architektė kviečia mus tapti miesto stebėtojais, atidžiais  tyrinėtojais, išgirsti jo skambesį arba spengiančią tylą.

Ruošiant parodą kilo idėja fotografijas dėti po keturias, kad išryškėtų linijų žaidimas, susišauktų su aplinkos geometrija. 4 paveiksliukai – kaip muzikinis akordas. Šita muzikinių akordų ritmika jaukiai skleidžiasi ant fojė sienos ir puikiai užpildo ilgosios salės erdvę, dera su joje sustatytų kėdžių nugarėlėmis, o prie sienos stovintis čekiškas pianinas „Petrof“, rodos, tuos įsijungs į bendrą skambesį…

Miksas iš įvairių vietovių architektūros fragmentų veikia ir kaip savotiška edukacija, padeda atkreipti dėmesį į savitas skirtingų miestų architektūrines detales, regimas pro tramvajaus langą ar net pro tvoros plyšį.  

Parodos autorė prasitarė sukaupusi medžiagos tokioms edukacijoms apie Šiaulius, Jurbarką, Palangą, Druskininkus, kitus miestus, galbūt kada nors jos suguls į  temines parodas, tačiau bijo įsipareigoti.

„Mano toks matymas:  ne visą pastatą fotografuoju, o savo įspūdį – spalvą, šešėlį, atspindį...  Toks mąstymo, analizavimo metodas grožio ieškoti detalėse, formose, linijose“, – sako architektė.  Autorė nelinkusi kiekvieną paveikslą komentuoti, bet kai kurie jai labiau  įdomūs: ne tik Saulės laikrodžio aikštė, bet ir keraminių plytelių dekoras ant daugiabučių Dainuose, rudeniu pasipuošęs klevas prie V. Bitės namo, daugybę mielų vasarų Neringoje menantis poilsio namelis su mažais langiukais… Neringoje daug fotografuota, vasarą beveik ekspromtu net nedidukę parodą, kūrybinį plenerą  surengti pavyko.

Visuomeninės veiklos jubiliejus
„Prasmingiems dalykams reikia pribręsti, – tvirtina parodos autorė. – Išgyvenus tiek metų, atsirado laiko, kai galima į krūvą surinkti, kas gyvenime gražaus pamatyta. Net prie jaunystėje pamėgto piešimo sugrįžtu, nors dailės mokyklos nebuvau baigusi.“

Šiemet sukanka 10 metų, kai R. Černiauskienė vadovauja Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Kultūros ir meno fakultetui.  Dėl pandemijos TAU veikla sustabdyta, o klausytojų jau  per tūkstantį buvo susirinkę. Vien jos fakultete daugiau nei 270 studentų, apie kuriuos fakulteto dekanė kalba su pagarba. Jie tokie smalsūs, švytinčiomis akimis, viskuo domisi, į ekskursijas mielai registruojasi, įvairiausių temų paskaitas mielai išklauso.

„Kai pavasarį man suėjo 70, pasiskelbiau, kad bus atsisveikinimas, o še tau – vėl karantinas, – pasakoja R. Černiauskienė. – Sėdau tada į Facebook'ą, pradėjau kelti piešinius, nuotraukas, visokias kolekcijas. Draugams patiko, paragino: „Daryk su tuo ką nors.“

O daryti yra iš ko. Rengdama parodą vylėsi bent tokiu būdu pratęsianti visuomenės edukacijos idėją, kurią  parėmė ir Kultūros taryba, skirdama stipendiją. Juk miesto pastatai, kaip ir žmonės – gali būti gražūs ne tik išpuoselėti ir jauni, savitu gražiu gali stebinti „su nugyvento laiko žymėmis veide ir su nebemadingu senu drabužiu“.

Su „Polifonijos“ administracija sutarta rengti parodą  be pristatymo, be atidarymo iškilmių. Buvo tikimasi, kad lapkričio 9-ąją prasidėjus VIII Šiaulių tarptautiniam fortepijonų duetų festivaliui-2020, nemažai žmonių galės parodą aplankyti. Deja, festivalis atidėtas, įstaigos durys užsivėrė.  

Parodos autorė dėkinga „Polifonijos“ kultūrinės veiklos vadybininkei salės administratorei Gertrūdai Gulbinaitei, kuri žada visą parodą sukelti į virtualią erdvę. Vis dėlto R. Černiauskienė dar turi vilties, kad karantinas ilgai nesitęs, juk vyresnio amžiaus žmonės, jos studentai,  ne visi internete sėdi, norės gyvai fotografijas pamatyti.

45 metai Šiauliuose
R. Černiauskienė prasitarė, kad dar kelių svarbių sukakčių nepaminėjusi – pernai architektui Algimantui Černiauskui suėjo 70 metų. Jis Šiauliuose – nuo 1973-iųjų. Vyras pašventė savo gyvenimą miestui, Šiaulių architektūrai, o ji pirmenybę atidavė šeimai, ne karjerai.

„Projektavimo institute, gamyboje sunkus darbas, vyriškas. Užtenka, kad vienas šeimoje įtemptai dirba, antram kitų rūpesčių apstu. Turi būti pusiausvyra šeimoje, tą seniai supratau“, –  įsitikinusi moteris. Ji dirbo administracinį darbą, kūrė vaistinių, parduotuvių, privačių namų projektus, interjerus.

Iš Kauno, kaip tada atrodė, poniško miesto, vykdami į Šiaulius tikėjosi rasią perspektyvų naujų statybų miestą. Algimantas kūrė naujus gyvenamuosius rajonus – Kalniuko, Turgaus, Dainų. Stengėsi naujas idėjas iš Europos čia atvežti. Kai prieš kelis dešimtmečius projektavo požeminius garažus – buvo kažkas fantastiška, nežinojo, kaip padaryti, bet pastatė. Buvo jaunystės ir idėjų laikas, netrūko užmojų, drąsos ir sukurta daugybė dalykų, kuriais miestas gali didžiuotis.

Vyras yra gimęs rugsėjo 23 d. – tai Šiaulių gimtadienis, ypatinga diena. Algimantas laiko, kad jo  toks likimas. Su bendraminčių komanda sukūrė Saulės laikrodžio aikštę, organiškai įsiliejusią į miesto peizažą, į jo dvasią. Didelį darbą atliko kuriant memorialą Saulės mūšio vietai įamžinti Jauniūnuose, tik kažin ar jis kada bus užbaigtas.

Didelis kiekis Algimanto darbų, tik jis niekad savęs į viršų nekėlė, vis jaunus ugdė, stūmė į priekį. Jis ne iš tų, kas mėgsta puikuotis.

Ir apskritai, architekto likimas likti nežinomam, žiūrėk, pastatas nufotografuotas ir šalia – fotografo pavardė. Eina laikas, rekonstrukcijos, renovacijos ir sunyksta kūrybinė biografija. Ėmėsi R. Černiauskienė dabar kaip knygą rašyti jo darbus, nes pats dar dirba, tokiems niekams laiko neturi.

„Tokia mūsų šeima, – apibendrina pašnekovė. – Jis su miestu dvasia suaugęs ir aš – kaip dekabristo žmona. Nors aktyviai nesireiškiame, bet šeimos pokalbiai dažniausiai sukasi apie architektūrą. Jau į daug dalykų žiūrime ramiai. Kiti žmonės dirba, jauni, daro, kaip jie supranta.

Įsižiūrėkite į bokštelį virš Savivaldybės pastato. Pabandykite įsivaizduoti be jo. Klausimas – ar galėtų šiandien atsirasti koks nors naujas bokštelis? Gal ir galėtų, bet kokia būtų procedūra… O tada šovė idėja ir yra. Gal kam nors atrodo per didelis ar per mažas, bet padaryta greitai ir tarsi iš nieko. Skaudu,  kad dabar nėra miesto vizijos. Kad per tiek metų nepasistatėme  savo Teatro... Savigarbos neturime. Daug metų vijomės Europą, materialiai gal ir prisivijome, tik mąstymas mūsų dar stovi vietoje. Naujų idėjų nesimato. Gal dėl to čia – kaip emigrantė jaučiuosi, o tikėjau, kad po 40 metų Šiauliai švytės.“

Apie parodą
„Man architektūra įdomi kaip meno žanras, tačiau mažai žinome apie Rūtą Černiauskienę kaip apie fotografę, – sakė  Šiaulių kino meno klubo pirmininkas Viktoras Gundajevas. – Stebiu Rūtos kūrybą socialiniuose tinkluose, teko matyti jos piešinių, o fotografijos ypač sudomino. Į parodą pakliuvau  atsitiktinai, nes „Polifonijos“ rūsyje įsikūręs Kino muziejus.  Truputį gėda, kad ne viską sugebėjome išsaugoti, neatėjo į galvą prieš įsikeliant nufotografuoti. Vis dėlto architektė Rūta džiaugėsi, kad kai kurios interjero  detalės išlikusios. Lubos visai nepakitusios, virš buvusio baro tebėra medžio kvadratukų puošyba.   

Paroda eksponuojama labai skoningai, estetiškai, prisitaikant prie aplinkos. Fotografijų ritmika, dinamika. krenta į akis. Gaila, kad taip  profesionaliai parengtos parodos negali pamatyti žiūrovai.“ „Aš labai sužavėta.  Architektės žvilgsniu šitaip vizualiai – tvoros, balkonai, atspindžiai – į tuos kvadratus susidėliojo. Ir spėk pamatyti pastatų fragmentus, šešėlių žaismę juose  visai iš kitos pusės.  Grožis kiekvienai akiai vis kitaip atsiskleidžia, – „Šiaulių naujienoms“  pasakojo fotografė Birutė Muneckienė. – Tik gaila, kad „koronė“ sugadino –  nei atidarymo, nei gyvo parodos lankymo. Tikrai puiki paroda, reto grožio reginys. Viliuosi, kad virtuali erdvė šiek tiek kompensuos tą praradimą.“

Parodos autorė Rūta Černiauskienė kviečia mus pamatyti architektūroje tai, ko galbūt nėra, ką mūsų emocijos ir vaizduotė sukuria. Linki įsižiūrėjus išgirsti miesto muziką.

R. Černiauskienė: ,,Ši paroda apie tai, kokias emocijas patiriu susitikusi su miestu, daugiau ar mažiau žinomų architektų kūriniais“.
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.

Žaismingas linijų skambesys.
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.

Žavi eksponavimo estetika.
Autorės nuotr.