„Laisvė, kokią dabar mes, aštuntą ar net devintą dešimtį kopinėjantys, turime, nugali visus sielvartus. Mūsų amžiuje tokių laisvų nuo baimių, politinių intrigų ir šeimyninių rūpesčių vis daugėja, – kalba šiaulietė Antanina Bartkienė. – Vyresni už mane gal daugiau patyrę, kitokie jų prisiminimai, o mano ypač apie tremtį – tik vaikiški. Vaikas visur suranda jam džiugų pasaulį.“

Kelionė į nežinią
„Prisimenu, rytas koks gražus, kai atvažiavo mašina į kiemą – saulė žeme ritinėjosi.  Buvo 1948 m. gegužės 22 diena. Sujudimas didžiausias namuose. Man tebuvo šešeri su puse – tik įdomumas, nesupratau, kas vyksta.“

Pasak Antaninos, jų šeimai, gyvenusiai  nelabai toli Kurtuvėnų, pasisekė. Jų išvežti paskirti geri žmonės – vienas lietuvis ir du rusiukai. Daugeliui pažįstamų nieko neleido pasiimti, skubino iš namų išgrūsti, o jiems patys paskerdė kiaulę, nusvilino, išskrodė, pripylė maišą grūdų iš aruodo. Ragino kuo daugiau visko dėtis, siuvimo mašiną pasiimti. Mama nieko imtis nenorėjusi, sakė – vis tiek neprireiks nieko, paveš ir sušaudys. Vis dėlto  įsidėjo duonos kelis kepalus, lašinių rūkytų. Tėvai Kybartai teturėjo 16 ha žemės – menki ūkininkai, tad Antanina mano, kad kaimynai įskundė. Gal kad mama ,,šparki“ (smarki), neleisdavo per savo laukus su arkliais važiuoti, gal kad tėtuko broliai miške. O ir patiems ne sykį teko miškinius pamaitinti, „šinielius“ išdžiovinti, rizikuojant, kad už ne tokį žodį gali ir šautuvu pagrasinti. Taigi atkeršijo.

Kai vežė, mažajai sesutei tebuvo pusantrų metukų, o vyresnėms seserims dvynėms – dvylika. Albina mokėsi Šiauliuose gimnazijoje. Mama net prašiusi, kad užsuktų jos pasiimti. „Palydovai“ liepė neieškoti, pajuokavo, kad iš jos „nieko gero  – va, iš tų tai žmonės bus, kai sugrįšite“.

Sesuo Albina su teta vienos dvi apsigyveno ištuštėjusiuose namuose. Grįždamos iš Šiaulių žliumbė visą kelią nujausdamos, kas laukia. Tėvų nėra, kaimynai pristojo, gąsdino, kad čia nepasiliktų, vis tiek išveš. Kuriam laikui išėjo gyventi pas dėdę, Antaninos krikšto tėvelį. Kai vėliau grįžo, viskas buvo išplėšta. Antras aukštas buvęs lentelėmis iškaltas – išdraskytas. Tvartas pradėtas griauti. Albina įsikūrus kolūkiui pradėjo karves melžti, paskui  fermos vedėja dirbo.

Kelionė truko 17 parų. Kai traukinys ilgesniam laikui sustodavo, mama bandė mėsos išvirti, bet dalis jos sušvinko, teko išmesti. Į vagoną prigrūdo tiek žmonių, kad beveik ant kits kito, vaikus sukėlė ant narų, tie galėjo pro langus žvalgytis. Reikalui atlikti padarė vagone skylę, antklodėmis apsidengę nusilengvindavo, o anksti rytą prižiūrėtojai paleisdavo „po vagonu“ – vieną sykį neleido, nes kažkas iš puodžiuko „to reikalo“ užpylė ant kareivio netyčia.

Vagone buvo nemažai naujagimių, kai kurios moterys čia pat pagimdė. Antanina iš tėvų pokalbių nugirdo, kad daugelis jų neišgyveno.

„Gerai, kad mus tiesiai į vietą nugabeno, nuo Taišeto iki Kvitoko 50 kilometrų. Kitus juk kelis sykius perkėlė vis į kitą vietą, net prie Laptevų jūros vežė. Mes tik kartą buvome ilgesniam laikui sustoję – į pirtį nuvarė“, – pasakojo moteris.

Nauji „namai“
Apgyvendino barakuose, kuriuos vokiečiai buvo pastatę. Reikėjo juos sutvarkyti – viskas išlaužyta, langai išdaužyti. „Mūsiškiame buvo 14 kambarių, kiekvienai šeimai po vieną. Per lentų sienas apie vienas kitą žinojome viską, girdėdavome suaugusiųjų nuomones, kalbas.  Kai viename gale nusičiaudi, kitame atsako: „į sveikatą“. Kai vaikai bėgiodavome  ilgu koridoriumi su dvejomis  durimis galuose, senesnius gyventojus vesdavome iš proto – apliedavo vandeniu, bardavo, papurtydavo, jei pagauna už kupros. Mažai tepadėdavo – bene 40 įvairaus amžiaus vaikų vienoje krūvoje“, – juokiasi pasakotoja.

Vietiniai tremtinius sutiko nedraugiškai: „Jie mūsų bijojo iš pradžių, užsikalinėjo langus – vokiečius atveš. Mus ir vadino „nemcy“. Paskui pamatė, kad visai geri žmonės. Gyvenvietė įsikūrusi šalia „špalų zavodo“ (pabėgių gamyklos). Lietuviai stiprūs, dirbo daug, pečiai kruvini būdavo, dirbo ir naktimis, tai jiems daugiau mokėjo. Vietiniai rusai pradėjo pykti. Tėvas dirbo gamykloje, mama džiovykloje. Pjaustydavo tokius „čiurkiukius“ (kaldukus) mašinų kurui. Su neštuvais juos reikėdavo sunešti į antrą aukštą, supilti, kad išdžiūtų. Onutė dirbo lentpjūvėje, paskui įsidarbino valgykloje padėjėja, išvažiuodavo visai savaitei.“

Iš pradžių su maistu buvo ne kas. Dirbančiam – 200 gramų duonos, ta pati, gali sakyti, iš pjuvenų. Tai vaikai, tėvams į darbus išėjus, prasimanydavom vieni pas kitus pasimaitinti, pas vienus gal sriubos palikta, pas kitus gal duonos kriaukšlelė ar cukraus gabalėlis užkištas.

Mažoji sesutė ligota buvusi, gal 7 kartus plaučių uždegimu sirgo. Kai mama su mažąja ligoninėje gulėdavo, savo duoną Antaninai atiduodavo. Tikra puota. Antanina pusiau juokais prisiminė, kad nuo bado vaikus gelbėdavo… kapinės. Kai rusą palaidodavo, bandelėmis ir kisieliumi vaišindavo, o ir ant kapo maisto rasdavo.

Paskui prasigyveno, tėvas kambaryje vištoms kampelį atitvėrė – vis kokį kiaušinį padeda, įsigijo ožką Manią. Jos pienu sriubą pabalindavo ir varškės mama padarydavo. Kiek tai ožkai tereikia – vasarą ganydavo, o žiemai šluotelių rišdavo, padžiovindavo žolės.

Algas didesnes pradėjo mokėti, tai ir  nusipirkti šio to galėjo. Kai kas net karvę įsitaisė, namus pasistatė. Antaninos tėvai į geresnį baraką persikėlė, patogiau, laisviau įsikūrė. Įsigudrinę sandėliukuose net kiaulę išsiaugindavo.

Sibire švęsdavo visas šventes. Antanina prisimena Sekmines, Kalėdas, Velykas.  

Vaikai visur vaikai
Žiemą skaromis apsitutulavę rogutėmis važinėjosi. Žinoma, prieš tai reikia malkų privežti ir vandens. Visa tai už 2 kilometrų prie gamyklos. Užsiverti maišą kaladžių, kartais antrąsyk dar tenka grįžti. Vandenį iš šaltinio veždavo bidonais.  

Vasarą visu būriu traukdavo uogauti. Mažosios nenorėdavo vestis, net prikuldavo, kad neverktų ir nesiginčytų.

Upe plukdydavo rąstus. Tai vaikai tais rąstais pereidavo į kitą pusę. Ne galvoj, kad gali kuris nuo rąsto nuslysti, kitas ant viršaus užslinktų – ir amen. Uogų daug – mėlynių, aviečių, juodųjų serbentų. Avietes renkant meškų reikėjo saugotis. Vyresnieji pamokė kibirus barškinti, o pamačius garuojant krūvelę  bėgti nuo kalno žemyn, nes meškai sunkiau vytis į pakalnę bėgantį.

Kita bėda – mašalai. Veidus tinkleliu bandai apsaugoti, rankove kuo platesnes turi palikti, kad plevėsuotų. Puola kraugeriai visur lenda.

 Mašalai nesuėdė, meškoms nepakliuvo, o paklysti yra tekę. Bet įsiklausai, išgirsti, kurioje pusėje mašinos ūžia, randi kelią.  

Pradinė mokykla netoli buvo – už poros kilometrų klube. Antrajame gale buvo įrengta, mokė visus rusiškai. Vaikams keistai atrodė, kad jų mokytojas Filipas Georgijevičius niekada nevalgo, tai slankiojo patvoriais, norėdami išsiaiškinti, kaip gyvena. Džiaugėsi pamatę, kad sėdi kieme ant suolelio ir morką graužia.

Aukštesnėse klasėse jau mokykla pastatyta Novostroikoje, už 5 ar 7 kilometrų. Žiemą kol nueini, po skara iš burnos garas eina, nuo nosies varvekliai nutįsta, bet vis tiek smagu būryje. Kas nors eglės šaką sujudina – bumt sniego luitas ant galvos. Klasės didelės, po 30 vaikų.

Septintai klasei į pabaigą einant Antaninai ant kaklo votys įsimetė, mokslus nutraukė, tai į septintąją ėjo antrus metus. Tada vieni juokai buvo mokytis. O aštuntos nebaigė, nes kai tėvai gavo „spravkę“ (pažymą), kad iš tremties paleidžiami, ji į mokyklą nebėjo, nusprendė – nebereikės rusiškų mokslų.

Sugrįžimai
„Kai mes 1958 m. parvažiavome, man septyniolikti ėjo, dar atsimenu, buvo prisnigę, nors Velykos. Mama su tėvu sėdėjo šlajukuose (rogėse), o mes per pusnis bridome. Po amnestijos ne iš karto sugrįžome, palaukėme, kol tėvas pensiją gaus.“

Tėvai Sibire sveikatą praradę neilgai tvėrė. Ir tetą, ir tėvus Antaninai nukaršinti teko. Seserys ištekėjo, bet vertėsi sunkiai, tai jų vaikus auginti padėjo. Dirbo kolūkyje, vėliau Bubių tarybiniame  ūkyje.

Kai atsirado vieta, tapo laiškininke. Vien iki pašto Kurtuvėnuose 7 kilometrai, o dar visas sodybas apeiti. Dviračiu ne visur išvažiuosi per molynes, tai įsitaisė Bėrukę. Klusni kumelė buvusi, žiemą visai neblogai apvažiuoti su pilnu krepšiu spaudos ir pensijomis. Paskui išdykesnė pakliuvo – jei tekdavo palaukti, kol spaudą išrūšiuos, išsikinko ir palieka.

Melioracija išbaidė į miestą. Nusipirko mažiuką namelį Šiauliuose, pašte įsidarbino. Iš pradžių atrodė, kad neištvers, sudėtinga. Dažnas po 10 leidinių užsisakydavo, žurnalų sunki krūva, o dar pensijos. Išmoko, priprato 20 metų išdirbo, iki pat pensijos. Tu pačiu metu ir parduotuvėje darbavosi, taigi stažas – 40 metų 7 mėnesiai ir 7 dienos.

Išėjus į pensiją sugalvojo šventę – laisve pasidžiaugti. Jau pašte dirbdama pamėgo keliones, pasak jos, „visus rusų ubagynus“ aplankė, kur išleido, ten važiavo. Kadangi donorė, tai prie atostogų 5 dienas pridėdavo – negi namie sėdėsi.

Taigi 1989 m. rugpjūtį susiruošė aplankyti vaikystės vietų.  Penkiese išvyko traukiniu į Krasnojarską, Taišetą, Kvitoką. Per 40 metų medžiai išaugo didžiuliai, daug kas pasikeitė, o pažįstamų rado ne vieną. Kai kurios draugės už rusų ištekėjusios pasiliko, o ir vietinių dar gyvų rado. Nustebino, kad kapinaitės ne visai apleistos, kryžiai papuvę, bet pasirėmę į maumedžius laikosi. Įspūdžių daug, ne vieną naktį pas pažįstamas nakvojo, net mamos draugę – sudžiūvusią senučiukę sutiko. Dalyvavo iškasant bendrakeleivių artimųjų kaulelius.

Krasnojarske su gide ekskursavo, daug gražių vietų aplankė, smagiai į kalną kopė, bet Jenisiejaus upe laivu plaukti nedrįso. Nors ne visi svetingai sutiko, kai kas pasišaipė, kad atgal grįžti panoro, bet viešnagė graži, smagi buvo.

Turtas, kurio į skrynią nesudėsi
Su jaunystės draugėmis ir giminaitėmis ne vieną tremtinių susitikimą Antanina organizavo. Pirmuose po pustrečio šimto ar du susirinkdavo. O paskui vis mažyn. Jau visai saujelė beliko.

Prie darbo įpratusiai Antaninai mieste nuobodoka pasirodė, įsitaisė sodą, kasdien plušėjo, gražino, bet prieš dešimtmetį nusprendė – gana. Kiek čia žmogui reikia. Visko anapus nenusineši. Pardavė, sau butelį centre nusipirko.

Vienas didžiausių malonumų, kol sveikata leidžia – kelionės. Iš tolimesnių – Švedija atmintin įstrigusi, Juodosios pajūriai išmaišyti, o artimesnių nebeskaičiuoja.

„Korona“ Antaninos nei gąsdina, nei liūdina. Kas praėjo, sugrąžinti netrokšta, senas nuotraukas sako sudeginusi. Dėl klaidų, praradimų nesigraužia, o džiaugiasi tais žmonėmis, su kuriais gali artimai, nuoširdžiai pasikalbėti. Apgauti, nuskriausti per gyvenimą neišmoko, priešingai, vis pagalbos ranką giminaičiams ištiesia.

„Kaip tu su žmonėmis, taip jie su tavimi“, – sako Antanina plačiai šypsodamasi.

„Pasiutusi mergelka buvo, bet širdies žmogus – grynuolis, – apie Antaniną sako tame pačiame barake gyvenusi jos pusseserė Laimutė.

Antaninai tiek skausmo gyvenime duota, o ji pirmiausia kitiems skuba padėti, ne tik seserims, jų vaikams, anūkams – kam nelaimė, ji pirmoji puola pagalbon.“

Pasak pašnekovės, nesvarbu, kad pasaulis šiuo metu susiaurėjęs: „Skaudžią, gudrią gyvenimo mokyklą praėję esame stiprūs. Mums liko tokia laisvė, kurios jauni neturi, nes žinome: kas lemta, nuo to nepabėgsi.“

Antanina Bartkienė: „ Kaip tu su žmogumi, taip jis tau.“
Autorės nuotr.

Gyvenimas Sibire.
Asmeninio archyvo nuotr.