Ar kada yra tekę girdėti, kaip kalba tvirto būdo žemaičiai? Ar esate girdėję, kaip žemaičiai apibūdina apsileidusį, niekam tikusį žmogų? Išpėpa, lebeda, mėmis, nevėkšla, navala, kluika, žabaltys… Ar Šiauliuose dažnai girdime muzikalios, sodrios žemaitiškos kalbos?

Šiaulių žemaičių kultūros draugija „Saulaukis“ įkurta 1989 metais spalio mėnesį, o gruodį jau turėjo savo valiutą – žemaitiškus litus. Žemaitišką pasą, kaip brangų draugijos nario pažymėjimą, turi per 300 Šiaulių miesto ir regiono žemaičių, kurie puoselėja žemaičių kalbą, kultūrą, istoriją ir tradicijas.  „Saulaukis“ kasmet mini Žemaitijai svarbias datas – Durbės mūšio ir Saulės mūšio metines, susiburia Žemaičių didžiojoje sueigoje, leidžia Žemaičių kalendorių. Siekdami Šiauliuose įkurti Žemaičių edukacinį centrą, organizavo edukacines programas moksleiviams, rengė  paskaitas visuomenei apie Žemaitijos istoriją, kultūrinį paveldą ir, žinoma, apie žemaičių kalbą.

Gaila, kad  pandemija veiklą pristabdė, tačiau žinome: „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus.“ Skaitytojams siūlome fragmentus iš vieno didžiausių žemaičių kalbos entuziastų, monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ autoriaus dr. Juozo Pabrėžos paskaitos „Žemaičių kalbos gyva praeitis ir garbinga dabartis“.

Žemaičių kalba ar tarmė?
Juozas Pabrėža, žemaičių kalbos ir rašybos normintojas, žemaičių kultūros tyrinėtojas, su studentų ekspedicijomis išvaikščiojęs atkampiausius Žemaitijos kampelius, Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ narys, turi aiškų atsakymą tiems, kas dar abejoja, ar egzistuoja žemaičių kalba: žemaičių kalba tarptautiniame ISO registre 2010 m. birželio 30 d. įregistruota kaip savarankiška gyva kalba (ISO 639-3).

Kalba, tarmė – abi sąvokos, pasak J. Pabrėžos, yra artimos. Prigimtinė kalba yra tarmė, kurios išmokstame iš tėvų, vėliau mokomės valstybinės kalbos.

Aiškindamas žemaičių kalbos ir tarmės santykį, kalbininkas primena literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės žodžius: „Žemaičių žodžiais, sakiniais, tikiuosi, ir intonacijomis pasineriu į pasaulį, kurio be tos kalbos nėra ir būti negali. Kalbos mokslui – tarmė, o kalbėjusiems ir kalbantiems – kalba. Prieštaros čia nėra.“

J. Pabrėžos nuomone, yra aiškūs žemaičių kalbos tapatumo ženklai. Ji ypač skiriasi ir nuo kitų aukštaičių tarmių, ir nuo bendrinės kalbos.

Žemaičių tarmė daugiau skiriasi nuo lietuvių kalbos negu rytų slavų – rusų, ukrainiečių, baltarusių – kalbos, pietų slavų –  serbų ir chorvatų, vakarų slavų – čekų ir slovakų kalbos, skirtumų daugiau negu tarp suomių ir estų, šiaurės vokiečių ir olandų kalbų.

Kad žemaičiai pagal kalbą yra išskirtinesni, rodo ir kalbininkų, tarmėtyrininkų vieningas susitarimas visas lietuvių kalbos tarmes pirmiausia skirstyti į du stambius gabalus: žemaičius ir aukštaičius (seniau žemaičius ir lietuvius ). Vienas iš pirmųjų taip skirstė A. Baranauskas, žymus poetas, tarmių tyrinėtojas.

„Aš esu įsitikinęs, kad yra žemaičių kalba, turinti tris ryškias tarmes (šiaurės žemaičiai „dounininkai“, pietų žemaičiai „dūnininkai“, vakarų žemaičiai „donininkai“), šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių patarmes, o  smulkesnių šnektų ir šnektelių – gyva pekla (daugybė), – teigia J. Pabrėža. – Labai svarbu, kad žemaičių kalba turi visus 4 kalbai reikalingus sluoksnius: fonetiką, morfologiją, sintaksę, leksiką ir yra išlaikiusi archajiškiausių formų, konstrukcijų.“

Žemaitiški senieji raštai
J. Čiulda, K. Jaunius, A. Salys, V. Grinaveckis, kiti kalbininkai yra tyrinėję žemaičių kalbą. Tačiau pirmasis rimčiau pradėjęs gvildenti žemaičių kalbos klausimus buvo profesorius Aleksas Girdenis. Jis nustatė, kad žemaičiai kalbos atžvilgiu turėjo pradėti skirtis ne vėliau kaip VII amžiuje, o pirmieji žemaičių fonetikos bruožai galėjo atsirasti dar anksčiau – gal net V amžiuje.

Žemaičių rašto tradicija taip pat gana sena. Mokslininkų įrodyta, kad pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ parašytas žemaičių tarme. Anot J. Pabrėžos, svarbi XVIII a. žemaitiška knyga buvo „Žyvatas“.

Žemaitiškai rašė Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas ir daugybė kitų Žemaitijos šviesuolių. Žemaičių tarmė netapo lietuvių bendrinės kalbos pagrindu galimai dėl to, kad  Juozo Čiuldos gramatika „Samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatiką“  nebuvo išleista XIX a., dienos šviesą išvydo tik 1993 metais.

Žemaičių kalbos ypatumai
Monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ autorius dr. Juozas Pabrėža pažeria įvairiausių fonetikos, leksikos pavyzdžių bei posakių, kuriais atskleidė žemaičių kalbos išskirtinumą, tai, ko šiandien nerasime bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse.

Pirmiausia atkreipia dėmesį į fonetines savybes. Pavyzdžiui, nemažame pietų ir vidurio Žemaitijos plote vietoj bendrinės kalbos nosinių balsių „ą“, „ę“, „ų“, „į“ yra išlikęs senesnis šių garsų tarimas su priebalsiu „n“: žemaičiai sako ne „kąsnis“, o „kansnis“, „konsnis“, ne „skęsti“, o „skensti“, „skėnstė“ ir t. t.

Žemaičiai kur kas rečiau nei kalbantieji bendrine kalba ar kitų tarmių atstovai vartoja afrikatas „č“, „dž“ – vietoj jų tam tikrose žodžių formose taria priebalsius „t“, „d“, kurie gana panašūs į senuosius junginius „tj“, „dj“, pavyzdžiui, „žalte“ (žalčiai), „gaide“(gaidžiai), „mede“(medžiai) ir kt.

Įdomi  žemaičių kalbos  ypatybė – net keli kirčiuoti skiemenys viename žodyje, kartais jų net keturi ar penki. Dainingas tarimas skamba muzikaliai, kaip poezija. Pavyzdžiui, kas antras skiemuo kirčiuotas – „prisimalaivojusi“, „nabaprigirdi“ – skambėjimas toks, kaip ratais važiuotų per akmenis. Dėl to kalba tokia ekspresyvi, dinamiška.

Žemaičiai dar tebevartoja įvairių kalbos dalių dviskaitą, tarkime, „vedo siedam, vedvė siedau, jiedau“ (mudu sėdime, mudvi sėdime, valgome), „do gero vyro“ (du geri vyrai), „dvė poikė mergė“ (dvi gražios mergaitės).

Ne žemaičiams sunkiai suvokiama priesagos -alis, -alė  reikšmė: miškalis, kalnalis, trobalė – ne mažybiniai žodžiai, o priešingai, reiškia didumą. Šiaurės žemaičiuose populiari mergautinė pavardė Kamiskalė, Petkalė netiks, jei mergina laiba, smulki. Tada pavadins Kaminskikė, Petkikė.

Žemaičių išradingumą rodo tai, kaip jie prie veiksmažodžių mėgsta pridėti pastiprinamuosius žodelius „žemėn“, „lauk“, „šalin“, „lygiai“ ir pan. Pavyzdžiui, „tievalis mėršt žemėn“ reiškia, kad mirtis įvyks labai greitai. „Tu žalty spruogsti žemėn, ale diėl kuo aš turu spruogti?“ –  J. Pabrėža savomis ausimis girdėjęs moteriškės priekaištus išgėrusiam vyrui.

Ne visiems suprantama, ką reiškia tokie žemaitiški žodžiai: kramė (galva), staibis (blauzda), išliežis (tarpupirštis), blezdinga (kregždė), krupis ar kriupis (rupūžė), ledžinga (pačiūža), slinkas (tingus), drūktas (storas), rušinti |(liesti, imti), apent, apentais (vėl), nogniai (labai, smarkiai), stuotkā (indai), premėnė (prieangis), žiuogspėras (pjuvenos), kūtė (tvartas), budinkā (pastatai), kiuocis (krepšys), budynė (šermenys), lasiuotė (rinkti), luopėta (kastuvas), dėigtė, svadintė (sodinti) ir t.t.

Gyva grožinėje literatūroje
Žemaičiai turi sunormintą rašybą. Pagal A. Girdenio ir J. Pabrėžos apibendrintas rašybos taisykles, žemaičių kalba yra spausdinama nemažai publicistikos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių, leidžiami laikraščiai, žurnalai, ištisos knygos. 1991 m. išleista knyga „Žemaičių rašybos patarimai“, 1998 m. kartu su Aleksu Girdeniu – „Žemaičių rašyba“. Atskira dalis žemaičių rašybai skirta J. Pabrėžos monografijoje „Žemaičių kalba ir rašyba“ (2017) .

J. Pabrėža džiaugiasi aktyvių Skuodo, Plungės, Rietavo krašto  literatų kūryba, organizuojamais žemaitiškos kūrybos konkursais, žemaitiškais leidiniais, minėjo daugybę šiuolaikinių poetų ir prozininkų, kurie leidžia žemaitiškas knygas.

Džiaugiasi turtinga žemaičių kūrybos antologija, V. Daujotytės-Pakerienės knygomis, E. Stražinskaitės-Glinskienės poezija.  

„Įdomiausia, kad žemaitiškumas ryškus net bendrine kalba parašytame kūrinyje, – teigia J. Pabrėža. – Skaitai R. Granauską ir pajunti, kad galvoje dėliojasi žemaitiški tekstai. Tokia yra kalbos gyvybė.“

Kalbininkui giliai įstrigo jo didžiojo Mokytojo, žymiausio žemaičių kalbos tyrėjo ir puoselėtojo A. Girdenio žodžiai: „Kalba ir tarmė – tai ne šiaip ženklų sistema, tai – savotiškas pasaulio modelis, lyg nepakartojami langai, pro kuriuos mes žvelgiame į pasaulį.“

Verta įsiklausymo ir paprastos kaimo moters išmintis: „Reik rokuoties tik žemaitėškā, esam maži, tik taip galem išsilaikyti. Mona vakā tur muokieti žemaitėškā.“

Pasak J. Pabrėžos, Žemaitijoje tapatinimasis, savęs identifikavimas per gimtąją žemaičių kalbą yra labai ryškus, dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą.

J. Pabrėža: „Je žemaitis osėspėrs – ėr i dėbėsi ispėrs. (Jeigu žemaitis užsispirs – ir į debesį įspirs)“.
Redakcijos archyvo nuotr.