Mes, lietuviai, nesame itin draugiški ir norime, kad šalia mūsų gyventų tik ramūs ir jokių problemų nekeliantys žmonės. Tačiau net ir tokiu atveju su kaimynais vis tiek nepalaikome artimesnio ryšio ir apsiribojame tik mandagiu pasisveikinimu.

Kaimynystė vertinama atsargiai
„Šiaulių naujienose“ jau esame rašę, kad lietuviai yra išrankūs ir prieš įsigydami naują būstą gerai įvertina būsimą kaimynystę. Įdomu ir tai, kad dauguma nenorėtų, jog šalia jų gyventų išsilaikantys iš socialinių pašalpų, piktnaudžiaujantys alkoholiu, smurtaujantys asmenys ar juo labiau svetimtaučiai. Negana to, jų nežavi ir daugiavaikių šeimų kaimynystė.

Nekilnojamojo turto brokerė Vilma Stupurienė laikraščiui yra sakiusi, kad miesto gyventojai dėl „įtartinų“ kaimynų gali atsisakyti net puikiausio buto: „Šiauliečiai pirmiausia apžiūri, kaip atrodo laiptinė. Ar ji nėra ištepliota, apspardyta, ar nėra išlaužtos laiptinės durys. Atkreipia dėmesį ir į butų duris, nes visi šie požymiai išduoda, kokios kaimynystės galima tikėtis.“

Aišku, kartais kaimynystės nėra galimybės pasirinkti. Būna, kad naujai atsikraustęs žmogus ima ir tiesiog vidury nakties ką nors iškrečia: garsiai paleidžia muziką ar sumano imtis remonto.

„Nusibodo kaimynų skleidžiamas triukšmas. Buto sienos tokios plonos, kad viskas labai gerai girdisi. Taip ir išprotėti galima“, – daugumai šiauliečių, tai turbūt lengvai atpažįstama istorija. Ko bepaklausi, visi nori, kad grįžus namo būtų galima ramiai pailsėti ir nebereikėtų klausytis pašalinių garsų.

O ką jau bekalbėti apie kitą dažnai pasitaikančią problemą, kai grįžęs iš po atostogų pamatai, kad butas atrodo tarsi po cunamio. Vanduo srovena sienomis, lupasi tinkas, ant grindų – balos, permirkę kilimai. Taip ryškius atostogų įspūdžius ima ir nuplauna vandentiekio avarija kaimyno bute. O jeigu pastarasis dar ir nepripažįsta savo kaltės, tai iš viso būna labai nemalonu.

Metas pagaliau susidraugauti
Galbūt todėl ir nestebina atlikto tyrimo rezultatai, kurie parodė, kad daugiau negu pusė Baltijos šalyse gyvenančių žmonių su kaimynais nekuria ir nepalaiko draugiškų santykių, o apsiriboja mandagiu pasisveikinimu. Tik vienas iš dešimties Baltijos šalių gyventojų į kaimynus kreipiasi pagalbos. Vos keli procentai su kaimynais vieni kitiems paskambina ar drauge švenčia šventes.

Tai atskleidė draudimo bendrovės „Gjensidige“ užsakymu „Nielsen“ atlikta reprezentatyvi Baltijos šalių gyventojų apklausa.

Draudimo bendrovės vadovas Marius Jundulas atkreipia dėmesį, kad santykiai su kaimynais tampa vis svarbesniais žmonių emociniam saugumui. „Pastarąjį pusmetį visų Baltijos šalių gyventojams teko išmokti gyventi pasikeitusiomis aplinkybėmis. Koronavirusas sumažino visuomenės socialinių kontaktų skaičių, o saugumo jausmas šiandien tapo vienu kritiškiausių savijautos taškų mūsų visuomenėje. Todėl kaimynystės santykis pastaruoju metu įgavo ypatingą svarbą. Žmonės rūpinosi vieni kitų pirkiniais, pakaitomis dezinfekavo laiptines ir liftus, siūlė kitokią pagalbą. Tikėtina, kad sukurti ryšiai stiprės ir toliau“, – sako draudimo bendrovės generalinis direktorius.

Pasak M. Jundulo, per pastarąjį pusmetį pamatėme, kad svarbiausiais tampa greta esantys žmonės. „Būtent jais turime pasirūpinti pirmiausia – kad visi jaustųsi saugūs ir apsaugoti, kad kiltų kuo mažiau nesklandumų gyvenant naujomis aplinkybėmis. Ką galime dabar padaryti – užmegzti ir palaikyti nuotolinį saugų kaimynystės ryšį ir padėti visiems kartu jausti bendrystę bei rūpestį, kad sukurtume vieni kitiems didesnį saugumo jausmą”, – pabrėžia draudimo bendrovės vadovas.

Kaimynai gali padėti
Tyrimo duomenimis, lietuviai dažniau negu latviai ir estai kaimynus laiko draugais. Su kaimynais draugystę yra užmezgę 14 proc. Lietuvos, 13 proc. Estijos ir 10 proc. Latvijos gyventojų.

Tuo tarpu prireikus pagalbos į kaimynus dažniau kreipiasi estai. Taip bliūkšta stereotipas, esą jie yra santūriausi Baltijos šalių gyventojai. Ištiesti kaimynišką pagalbos ranką prašo 14 proc. Estijos, 11 proc. Lietuvos ir 9 proc. Latvijos žmonių.

„Nepaisant to, kad su kaimynais bičiuliaujamės ir į juos kreipiamės pakankamai retai, kaimynai turi itin aukštą visuomenės pasitikėjimą. Kartu su Žmogaus studijų centru mūsų bendrovės atlikti tyrimai rodo, kad net 81 proc. Lietuvos žmonių tiki, jog, esant svarbiam reikalui, kaimynai išties pagalbos ranką. Situacija kiek kontroversiška: tikimės, kad mums kaimynai padės, kai patys nerodome iniciatyvos“, – sako M. Jundulas.

Tyrimas parodė, kad tik 5 proc. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų paskambina kaimynams. 4 proc. lietuvių ir latvių bei 3 proc. estų prisipažįsta su kaimynais visiškai nebendraujantys.

„Jei žinote, kad jūsų name yra vienišų žmonių, pasistenkite sužinoti, kaip jiems sekasi – galbūt turite jų telefoną ir galite paskambinti. Parodykite iniciatyvą ir palikite jiems raštelį su savo telefonu, jei esate pasirengę pagelbėti nupirkti maisto ar vaistų. Pasidomėkite, ar jie gali pasirūpinti savo keturkojais, o gal paprasčiausiai neturi su kuo pasikalbėti“, – sako M. Jundulas.

Jis atkreipia dėmesį, kad iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas dėmesys fiziškai arčiausiai gyvenantiems žmonėms leis sukurti socialinius ryšius – tvirtesnę kaimynų bendruomenę, jaukesnį mikroklimatą daugiabutyje ar gyvenamųjų namų kvartale.

Vis dėlto vos 3 proc. Estijos ir 2 proc. Latvijos bei mūsų šalies gyventojų prisipažino, kad jų santykiai su kaimynais yra prasti. „Vadinasi, socialiniai ryšiai tiesiog nėra užmegzti ir dabartinės aplinkybės, kuriomis gyvename, yra itin reikšmingos bei palankios juos sukuriant“, – sako M. Jundulas.

Bendravimo per daug nebūna
Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius psichologas Gediminas Navaitis pastebi, kad Lietuvoje iš tiesų finansinis kapitalas (pinigai) vertinamas labiau nei socialinis ar žmogiškasis kapitalas (žmonių tarpusavio ryšys), tai įrodo vien emigravusių žmonių skaičiai, kurie savo gerovę šiuo metu kuria kitose valstybėse.

„Kalbant bendrąja prasme, jeigu žmonių paklausime, ar jiems bendravimas yra vertybė, tai turbūt retas, kuris atsakys, kad ne, tačiau realybėje akivaizdžiai praleidžiamos galimybės ir progos“, – teigia G. Navaitis.

Tą įrodo ir statistika, kuri skelbia, kad Vakarų Europoje dalyvavimas nevyriausybinėse, visuomeninėse organizacijose yra kone kelis kartus didesnis nei Lietuvoje. Vakarų šalyse žmonės dalyvauja dešimties ar net dvylikos organizacijų veikloje, kai lietuviai galbūt labiau apsiriboja bažnyčios ir namo, kuriame gyvena, bendruomenėmis.

„Šitaip pažvelgus ir matome, kad tyrimo duomenys yra tiesiog dėsningi Lietuvai“, – akcentuoja G. Navaitis.

Anot jo, būtumėme labiau nustebę, jeigu paaiškėtų, kad kur nors mūsų šalyje labai aktyviai bendraujama su kaimynais.

Nepaisant to, bendravimo vertė, ypač kaimo vietovėse, yra akivaizdi, nes tai siejasi su saugumu ir pagalba. Tas pats bendras principas egzistuoja ir miesto bendruomenėse, kai pavyzdžiui, kažką pamatome bandantį atrakinti kaimynų butą. Galbūt tai yra draugas, kuris turi raktą, bet tai gali būti ir žmogus su visai kitokiais ketinimais.

„Kartais vienokia ar kitokia pagalba tiek kaimynui, tiek iš jo yra reikalinga. Pavyzdžiui, išvykus atostogoms reikia, kad būtų prižiūrimas butas arba jog kas nors trumpam prižiūrėtų vaikus. Galiausiai namo bendruomenės sprendžia bendrus klausimus apie renovaciją, remontą, aplinkos tvarkymą, kurie svarbūs visam namui. Todėl čia, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, galioja tas pats dėsnis, kad socialinio kapitalo per daug nebūna“, – sako profesorius.