Šiandien prasideda 26-asis tapybos pleneras „Nidos ekspresija“ – COVID-19 pandemija nesutrukdė šiauliečiui menininkui Sauliui Kruopiui jau 26 kartą surengti šį ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinomą tapytojų renginį. Tiesa, menininkui, kuris per metus dalyvauja keliuose pleneruose, organizuoja kelias ar net keliolika parodų, planus teko „apkarpyti“ – sumažinti. Tačiau Saulius nebūtų Saulius, jei tai, ką užsibrėžė, nepadarytų.

Kaip jam tai pavyksta, S. Kruopis ir pasakoja „Šiaulių naujienų“ skaitytojams.

– Sauliau, kaip jums pavyko organizuoti 26-ąjį – pokarantinį ar tarpkarantį – „Nidos ekspresija“ plenerą? Juk dabar daugelis meno renginių persikėlė į virtualią erdvę.
– Iš tikro sunkumų ir netikėtumų buvo daug. Visas pasaulis paralyžiuotas, nebėra normalių bendravimų, vieni kitų vengia, bendrauja tik nuotoliniu būdu, nuolat girdžiu: „Online... online...“

Taip jau aplinkybės susiklostė, kad mūsų visi užsieniečiai liko „online“, o tapybos plenere dalyvaus tik lietuviai. Jau atvykstantiems latvių dailininkams turėjome pasakyti stop, nes nuo rugsėjo 5 d. jiems privaloma grįžus atgal karantinuotis, o mūsų Nidos tapybos pleneras startuoja būtent rugsėjo 5-ąją.

O Nidos viešbučių savininkai akcentavo tai, kad vykdydami kažkokią programą savaitgaliais priima gydytojus.

Kalbantis kilo man mintis, jei negali dalyvauti mūsų kaimynai latviai, vietoj jų reikia kviesti lietuvių dailės mokytojus, kuriuos pažįstu iš Druskininkų, Vievio, Lentvario, Ukmergės ir dar kitų plenerų.

Šios dienos, vėl panašėjančios į karantiną, tapo dideliu iššūkiu ir dailės mokytojams. Kaip supažindinti su vizualiojo meno raiška, kai nebelieka šioms pamokoms svarbių gyvų emocijų, tiesioginio kontakto su meno kūriniais, bendros kūrybinės atmosferos klasėje? Mokytojai pasakojo, kaip išryškėjo net socialiniai aspektai, kai dalis mokinių neturi reikiamų priemonių namuose.

Tačiau nuotolinis darbas turi ir privalumų – sako dailės mokytojos ir patys mokiniai. Dailės raiška turėtų būti kuo toliau nuo kompiuterių ekranų, o šiuo metu yra tarsi dailės terapija.

Taip į šį plenerą pakviesti Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos dailės mokytoja Alė Kaledienė, Vievio meno mokyklos dėstytojai Adelė ir Augenis Kaspučiai,  Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos ir Ukmergės meno mokyklos dailės mokytoja Jolita Šlepetienė bei šiauliečiams gerai žinoma tapytoja prof. Giedrė Riškutė, dirbanti Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje Vilniuje.

Šiaulietis menininkas Vilmantas Dambrauskas nuo karantino pradžios turėjo unikalią idėją – kviesti meno mylėtojus į „Neatšauktus atidarymus“ – socialinio tinklo „Facebook“ atvirą grupę,  kurioje pristatė aktyviausius Lietuvos menininkus. Čia dailininkai, fotografai dalijasi kūrinių nuotraukomis, trumpame reportaže autorius prisistatydamas kviečia „apsilankyti“ jo parodoje. Meno mylėtojai turėjo retą galimybę pamatyti ne tik naujausius ar niekada neeksponuotus tapybos ar fotografijos darbus, bet ir apsilankyti kūrėjo erdvėje.

Pasitarus kilo idėja, gal ir Nidos plenere gali būti įrengta laikinoji fotostudija, kurioje plenero dalyviai ir lankytojai galės kurti savo fotosesijas. Dizaineris ir fotografas V. Dambrauskas – nuolat žadantis siurprizų. Šis jo sumanymas Nidos erdvėje bus lyg nuolatinis performansas, įjungiantis net fotografijos seminaro dalyvius.

– Kokie ir iš kur dailininkai jame dalyvauja? Papasakokite išsamiau apie juos.
– „Nuo Nidos iki Nidos“ – tai naujas mūsų tiltas su Latvijoje esančia Nida, prie Baltijos jūros kranto. Jau pavasarį supratome, kad šiemet bus sunkumų atvykti į Nidą dailininkams iš egzotinių šalių. Tarp aukštai iškeltų Europos šalių vėliavų kasmet dalyvauja ir Indijos, Nepalo, Pietų Korėjos, Indonezijos, Armėnijos, Jemeno ar Egipto dailininkai.

Šiemet buvau pakvietęs vieną tikrai egzotišką dailininkę iš Irano – Sahra Navidi Beneh Kohal ir du dailininkus iš Dubajaus. Tačiau dalyvių geografija po truputį tirpo, nes šalys tapo uždaros. Iki paskutinės vasaros dienos pas mus vis dar galėjo atvykti du dailininkai iš Slovakijos. Vienas jų – pastelinio kolorito dailininkas Miroslav Capovčak. Vieną šeštadienio rytą sužinojome, kad Slovakija, kaip ir Lenkija, iš kurios turėjo atvykti armėnų dailininkas Gagik Parsamian, gyvenantis Gdanske, jau uždaryta.

Liko tik mūsų kaimynė Latvija, kurios net šeši dailininkai ruošėsi atvykti į Nidą. Išsamiai visas detales aptarėme, kas su kuo važiuos, kuri diena jiems yra tinkamiausia, kokie drobių formatai, o vos prasidėjus rudeniui, sužinojome, kad nuo rugsėjo 5 dienos jiems grįžus iš |Lietuvos bus privaloma karantinuotis. Taip iš lėto atsakydami savo kolegoms dailininkams iš svetur, likome vienui vieni.

Norėčiau paminėti tuos kitus kolegas, kurie atvyksta šiemet tapyti į Nidą. Tai gerai Šiauliuose žinomas genialusis akvarelistas Kęstutis Šiaulytis, tapytojas ir architektas Juozas Pranckevičius, koloristas Arvydas Kašauskas, Užupio dailininkas Giedrius Bagdonas, ekspresionistas Arturas Savickas, Romas Žmuidzinavičius, Lorita Tamulevičiutė, Delvis Dapkus ir plenero menotyrininkė Saulė Mažeikaitė.

– Kur ir kokios Nidos plenere sukurtų darbų parodos bus organizuotos?
– Ateitis labai sujaukta, paskendusi rūke, niekas neplanuoja jau nieko. Buvome šiam pavasariui suplanavę 25-osioms „Nidos ekspresijos“ tapybos plenerų metinėms kolekcijos parodą Kathmandu šiuolaikinio meno centre, Nepale. Po parodos atidarymo turėjome vykti į Dailės akademijos rezidenciją Mustango kalnyne, prie pat Kinijos sienos.

Į šią rezidenciją labai sunku patekti, nepalietis dailininkas Dhanu Bahadur Yakha derino net dvejus metus, kad priimtų mus tapyti kartu su nepaliečiais.

Deja, netikėtas karantinas viską sustabdė. Gerai, kad susilaikėme, vos nenusipirkome bilietų. Turėjo skristi keturi lietuvių dailininkai.

Dabar vėl viskas ruošiama spalio pabaigai, bet ar kas nors gali pasakyti, kas bus po dviejų mėnesių. Tai, be abejonės, didelis praradimas.

Taip pat turėjome gegužę dalyvauti Odesos tapybos plenere prie Juodosios jūros, gražioje sanatorijoje ant jūros kranto. Nutiestas bendradarbiavimo tiltas neįvyko. Visi tikimės geresnių laikų. Tačiau artimiausioji tapybos paroda svetur – tai rugsėjo gale tarptautinio plenero nuo „Nidos iki Nidos“ Latvijoje, Rygoje, Lietuvos ambasadoje.

– Ką veikiate ir ką planuojate daryti jūs, Sauliau? Kuriate ar tvarkote archyvus, nes paprastai vieno darbo nedirbate?
– Indijos išminčiai moko, kad vyrai, kuriems per 54 metus, turi palaipsniui atsižadėti šio materialaus pasaulio prisirišimų. Reikėtų labiau pasinerti į save, apžvelgti tai, kas jau nuveikta, apmąstyti tai, ką dar galima spėti. Tiesiog reikėtų išrauti tai, kas yra inerciška, kas tapo patogu ir komfortiška, perdėm įprasta, prie ko esame jau per daug metų labai prisirišę.

Artėja ta diena, kai viską paliksime, todėl Rytų išmintis perspėja – gerbti laiką, stengtis atrasti dvasinius turtus savyje ir išmokti būti čia ir dabar.

Tad taip, tvarkau archyvus, skanuoju senus nespalvotus negatyvus. Tai, be abejonės, didžiulis istorinių vaizdų turtas, kuris bus atrastas tik po daug metų. Mano sūnus istorikas Eigirdas keletą metų padėjo retušuoti fotografijas ir tvarkyti archyvus mūsų krašto maestro, dailininkui ir fotomenininkui Rimantui Dichavičiui. Archyvai – neišsenkamos gelmės.
Man 2020 metai yra apmąstymų, atradimų ir praradimų laikas. Sakyčiau, susikaupimo, pasinėrimo į save laikas. Virusas, karantinas, draudimai, baudos, suvaržymai...

Ir kartu broliškos Baltosios Rusios laisvės siekis, tikėjimas ir viltys po 26 metų prievartos, paskatinusios žmones sukilti… Esu solidarus su Baltosios Rusios žmonėmis, kolegomis dailininkais ir draugais.

Mūsų menininkų asociacijos „Tiltas“ rengiamuose dailininkų tapybos pleneruose Nidoje, Paberžėje, Ignalinoje, Vilniuje ir kitur nuolat dalyvavo dailininkai iš Minsko bei Vitebsko. Pirmasis Nidoje 2001 m. apsilankė meno kritikas ir tapytojas iš Vitebsko, Aleh Ladzisau, o jau 2003-iaisiais nutiesėme „Tiltą“, surengėme bendrą plenerą Nidoje.

Menotyrininkė ir galerininkė Tatjana Bembel padėjo atrinkti Minsko dailininkus, su LR ambasados Minske pagalba aplankėme net 40 dirbtuvių. 2003, 2004, 2013 ir 2016 m. surengėme savo kolekcijos parodas Minske. Draugystė tęsiasi iki šiol, o mums labai neramu, kas šiandien darosi jų šalyje.

Prof. Giedrės Riškutės ir mano iniciatyva surengėme VDU Švietimo akademijos galerijoje rugsėjo 1-ąja jungtinę tapybos parodą „Saulius Kruopis ir draugai“, kurioje  akcentuojamas ir 1863 m. sukilimas, eksponuojamas Kosto Kalinausko portretas, tapytas minskietės Oksanos Arakčeevos, sukilėlių ginklai – dalgiai, tapyti prof. Aleksandro Ksendzovo Paberžės plenero metu. Parodoje dalyvauja Olga Sazykina, Halina Romanova, Katsiaryna Sumarova, Vladimir Makarkov, Mykola Busčyk, Rygor Sitnica (Dailininkų sąjungos pirmininkas), Leonid Medvedevskij ir Halina Mamonova.

2020 metais gyvename neramumų akivaizdoje. Parodoje yra dalis mano drobių, nutapytų būtent per karantiną. Tai daugiausia abstraktusis ekspresionizmas, būsenų ir jausmų vaizdiniai, nes dabar išgyvename apsivalymo ir tikrojo virsmo laiką. Gyvenimo kokybė priklauso nuo pasirinkto kelio. Kasmet vykstu į Rytus – Indiją, Nepalą, nes man tinka TA esatis, kai neužgožia praeitis ar perdėm idealizuota ateitis: principas tik čia ir dabar, yra dvasinė nuostata, kurią suvokti labai sunku. Mes dažniausiai gyvename prisiminimais arba svajonių fantazijomis ir planais į ateitį. Esamą būseną kuriančiam žmogui labai svarbu savyje palaikyti, nesureikšminant savęs. Kartais ir per mus, menininkus, siekiančius tobulėjimo ir harmonijos, tiesiog ateina kažkas.

Esu nuolat kūrybos procese, nes viskas gyvenime priklauso nuo tikslo. Jei ruošiesi parodai, orientuojiesi į jos temą. Jei esi plenere – pieši gamtą, ieškai išskirtinumo, nes kitąsyk tos vietos gali jau ir nepamatyti. Lengviausia daryti tai, ką jau esi išmokęs, todėl kopijuoti gamtą nėra visai gerai – reikia kūrybiškumo, fantazijos, naujų pokyčių. Tik įsijungus ir antrąjį smegenų pusrutulį mūsų vaizduotė atsiveria...

Šiai parodai atrinkau skirtingų laikotarpio drobes, tapytos Nidos, Vilniaus ir Ukrainos pleneruose. Galerijoje „2019“ dominuoja „Kuršių nerijos“ ciklo energingais potėpiais ir laisva tapybos maniera pulsuojančios drobės. Atrinktos „Vaizdas nuo Nidos bažnyčios“, „Jūros pakrantė“ drobės atskleidžia Nidos ir Juodkrantės paslaptingumo aurą.

Prie jūros tapau jau 25 metus. Pristatomoje parodoje dominuoja kontrastingų spalvinių derinių paveikslai, kupini kurortinių atributų. Tarp Juodkrantės vilų savo kerinčia forma išsiskiria mariose siūbuojantys laivai kurėnai, o jūros pakrantėje – besiilsinčių moters kūnų „alsavimai“, kupini netikėtų rakursų ir šešėlių. Ekspresionistinėje vaizdo plastikoje išryškėja konkretūs objektai, aiškūs peizažo ar žmogaus figūros motyvai.

Pirmojoje parodos drobėje – sūnaus Eigirdo portretas, tapytas Nidoje 2003 m. Jo fone matomas žvejų laivas kurėnas.  Kiek toliau eksponuoju ir žmonos Skaidrės portretą, kurio fone per bangas skriejantys trys kurėnai. Trys laivai simbolizuoja mūsų tris sūnus, kurie gyvenimo kasdienybėje sutinka iššūkius ir bangas.

Vienas indų išminčius yra pasakęs: „Materialiame gyvenime problemos niekada nesibaigia, vieną išsprendi, tuoj, kaip kokia banga, pasiveja kita. Problemos – kaip nuolat pulsuojanti jūra.“ Energingi teptukų kirčiai drąsiai perteikia įspūdingų spalvų ir formų Nidos kurortinio gyvenimo kasdienybę.  Parodą vainikuoja legendinė drobė skirta „Baltijos keliui“ (2014) bei „Vytauto Didžiojo ant žirgo“ (2017) portretas.

Iš tikrųjų šiuo metu mano didesnė ir daug gausesnė tapybos darbais (50) paroda vyksta LR Vyriausybėje, ji skirta Baltijos keliui. Parodos priekyje turėjo dominuoti būtent ši drobė „Baltijos kelias“, tačiau ji netilpo į atsiųstą vyriausybinį transportą. Paradoksai dar vis kartais nutinka, tad po savaitės šią istorinę drobę pakabinome Universitete. Parodos moderatorius buvo akademikas Antanas Andrijauskas.

Jūs esate labai teisi – paprastai vieno darbo vienu metu nepakanka, tenka vieno dar nepabaigus, pradėti jau kitą. Todėl Nidoje, kur plenero atidarymo paroda įvyks jau rugsėjo 8 d., o jau kitą dieną – dar kita paroda, skirta plenerų 25-mečiui, Liudviko Rėzos kultūros centro galerijoje Juodkrantėje.

– Ar kokios nors institucijos ar privatūs asmenys sostinėje padeda išgyventi menininkams?
– Visada viskas priklauso nuo tavęs ir tavo rato draugų. Gyvename ne Mėnulyje, turime savo ratą artimų kolegų, su kuriais viskuo dalijamės. Pateiksiu kelis pavyzdžius.

Mecenatas, architektas ir dailininkas  Juozas Pranckevičius 20 metų dirbo kartu su gydytoju, dabar Seimo nariu Antanu Vinkumi. Per karantiną A. Pranckevičiui kilo idėja apdovanoti gydytojus tapybos darbais už pasiaukojimą, už pagalbą sudėtingu laiku. Jei COVID-19, tai ir 19 tapybos kūrinių iš savo kūrybinės dirbtuvės. Mudu išsikalbėjome, nutarėme šia žinia pasidalyti ir su kitais kolegomis. Taip mudu surinkome apie 50 tapybos kūrinių, kuriuos vėliau kiekvienas autorius įteikė atvykusiems gydytojams parodos metu LR Vyriausybės rūmuose. Viską lėmė graži idėja ir pastangos.

Po renginio prie manęs priėjo premjero patarėja ir paklausė, ar aš negalėčiau surengti savo tapybos parodą. Taip atsirado mano personalinė paroda, skirta Baltijos keliui, kurioje eksponuojamos 48 drobės ir kuri veiks dar iki rugsėjo 23 d. Tai tik vienas pavyzdys, ką gali vienas žmogus, kada jis dalijasi, kviečia kitus kolegas ir kada nėra kažkokio pavydo ar biurokratinių trikdžių.

Kitas pavyzdys – būtent apie biurokratines pinkles. Kultūros ministerija paskelbė išmokas meno žmonėms, nukentėjusiems per karantiną, dėl kūrybinių prastovų. Jau balandį buvo pirmieji pareiškėjai, o aš pateikiau kiek vėliau – su antrąja banga, kada visi kiti mano kolegos tapytojai jau gavo tas išmokas. Supratau, kad tai rimta, kad tai yra tikra pagalba kuriančiam žmogui.

Viską įdėmiai perskaičiau, po to užpildžiau dokumentus, padariau atnaujintą savo CV: tris dienas sugaišau, kol surašiau visas parodas, kurioje dalyvavau nuo 2016 m. o jų buvo per 120. Ir tik tada pasiskambinau į „Sodrą“, nes vienas punktas man pasirodė keistas: negali turėti jokių „Sodros“ mėnesinių išmokų. „Sodros“ administratorė patikrino mano karantininių mėnesių pajamas ir pasakė, kad viskas gerai, galiu teikti dokumentus, o kad aš gaunu savo vos 80 eurų ligos išmokas (po operacijos), jos tikrai nesiskaito pajamomis. Kantriai laukiau iš Kultūros ministerijos atsakymo. Galiausiai gaunu tokio turinio laišką: „Meno kūrėjų socialinės apsaugos komisija, išnagrinėjusi Jūsų prašymą, apgailestauja, tačiau kūrybinės prastovos išmokos Jums skirti negali, nes gaunate iš SODROS kasmėnesinę išmoką. Meno kūrėjų socialinės apsaugos programos administravimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2011 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2020 m. kovo 26 d. pakeitimai) 11.3. punktas griežtai sako, kad kūrybinės prastovos išmoka skiriama, jei asmuo ,,negauna jokios valstybinio socialinio draudimo išmokos ar iš Garantinio fondo mokamos išmokos.“

Štai ir ta nemalonioji staigmena. Pasirodo jie, valdžiažmogiai, apsidraudė, pasidarė sau visokių saugiklių, kad tik mažiau žmonių gautų tas 3 mėnesių išmokas. Skaičiau negavimo priežastį ir iki šiol negaliu suprasti – kodėl.

Esu nuolat kuriantis žmogus, per paskutinius 4 metus surengiau 120 tarptautinių tapybos parodų – savo, ir ne vien savo, o ir Lietuvos dailės parodų (kaip kuratorius) Lietuvoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Nepale, Lenkijoje, Vokietijoje... Ir kai pirmą kartą gyvenime kreipiausi dėl karantino metu susidariusios kūrybinės prastovos, ir gaunu neigiamą atsakymą.

Pasikartosiu: rašydamas prašymą, kreipiausi į „Sodrą“, kur man nuoširdžiai išaiškino, kad mano invalidumo, t. y. negalios pinigai, nėra laikomi pajamomis, ir...

Prašymo dokumente sąžiningai nurodžiau, kad gaunu tik invalidumo komisijos suteiktą kuklią negalios pašalpėlę  – viskas. Manau, nėra teisinga sergančio žmogaus taip diskriminuoti, būtent pritaikyti tokius specifinius reikalavimus (apribojimus), nes tikėjausi jautresnio požiūrio pagal šią meno kūrėjų prastovų programą ir savo asmeniui.

Susitikęs su Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininke Edita Utariene, kuri irgi yra toje komisijoje, prašiau peržiūrėti situaciją ir padėti man. Ji sutiko, kad daug neteisybės ir tikrai šiuo atveju nepragalvota, nes daug yra vyresnių žmonių, kurie dar pensijų negauna, bet turi jau ir sveikatos negalių. Dar kartą parašiau pareiškimą, bet iki šiol taip jokio atsakymo ir nesulaukiu.

Man paskambino dar keli dailininkai, susidūrę su tokia pačia neteisybe, viena moteris net verkė, kad nieko negalima pakeisti. Štai kokia ta karantininė pagalba menininkams, ne viskas čia buvo pagalvota, o gal kaip tik apgalvotai sudėti visokie saugikliai.

Mes, kultūros puoselėtojai, dailininkai, dėstytojai ar mokytojai norime tiek nedaug – palaikyti save, savo dvasią, norime teisingumo ten, apie kurį taip garsiai kalbama, ypač karantino metu.

Ką mes dar turime nuveikti, kad nebūtumėm prašytojais, kad galėtumėm jaustis oriai?

Karantinas uždeda kaukę ir S. Kruopiui.
S. Kruopio archyvo nuotr.

Dailininkas eksponuoja žmonos Skaidrės portretą.
S. Kruopio archyvo nuotr.

Parodos „Saulius ir draugai“ organizatoriai – S. Kruopis ir prof. G. Riškutė.
S. Kruopio archyvo nuotr.