Pastaruoju metu Lietuvoje dažnėja bankroto, restruktūrizavimo, nemokumo atvejų. Organizacijose kyla daug dvejonių – veikti toliau ar sustabdyti, o gal pertvarkyti veiklą. Ekspertai sako, kad išeitis yra, tereikia nustoti vilkinti laiką ir išmokti laiku spręsti kylančias problemas.

Vyrauja neigiamas požiūris
Advokatas Edmundas Daunys „Verslios Lietuvos“ Facebook  paskyroje vykusioje Live transliacijoje „Bankroto ir restruktūrizavimo iššūkiai: pasitark su ekspertais“ kalbėjo, kad bankrotai rinkos sąlygomis yra neišvengiami, jų buvo ir bus, ir tame nėra nieko blogo.

Vis dėlto pripažino, kad teismų požiūris į bankrotą yra neigiamas. Viena iš galimų priežasčių yra ta, kad įmonių, kurios bankrutuoja arba pradeda restruktūrizavimo procesą, jau nebeišgelbėsi, o ir kreditorių interesų nebeapginsi. Tokiam požiūriui įtakos turi ir pačių verslų sprendimas problemas slėpti, o ne jas spręsti. Neretai ir restruktūrizavimo imamasi tik siekiant tempti laiką, sudaryti sąlygas likusio turto iššvaistymui ir pan.

„Nieko keista, kad dėl to teismai į bankroto bylas žiūri neigiamai. Neigiamai žiūri ir kreditoriai, nes būtent jie nukenčia labiausiai“, – sakė E. Daunys.

Anot jo, belieka viltis, kad situacija pasikeis nuo šių metų sausio 1 d. įsigaliojus LR juridinių asmenų nemokumo įstatymui. Kaip teigė advokatas, naujajame įstatyme yra aiškiai išdėstyta, kaip būtų galima palengvinti šį procesą, kokių priemonių galima imtis, kokių ne. Kita vertus, nors naujasis įstatymas įnešė naujovių, revoliuciją, pasak advokato, vargu ar sukels.

Bankrotas neturėtų būti toks baisus
UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro“ direktorius Aurimas Valaitis mano, kad verslo likimas priklauso nuo to, kaip greitai juridinis asmuo sugeba priimti sprendimus. Direktoriaus nuomone, jeigu įmonė laiku nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, vadinasi, kad ji jau turi problemų.

Anot jo, tos įmonės, kurios laiku neįvykdo įsipareigojimų, pirmiausia turėtų dėti visas pastangas, jog su šalimis susitartų dėl mokėjimo terminų atidėjimo ir kitų dalykų. Jeigu su kreditoriumi nepavyksta susitarti ir prievolės toliau laiku nevykdomos, nebelieka nieko kita, kaip tik inicijuoti nemokumo procesą.

Tokiu atveju, kaip paaiškino specialistas, sulaukus akcininkų pritarimo, įmonės vadovas turi nedelsiant kreiptis į visus juridinio asmens kreditorius ir informuoti apie inicijuojamą nemokumo procesą bei atitinkamai kreditoriams pasiūlyti per tris savaites sudaryti susitarimą dėl pagalbos arba priimti sprendimą bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka. Jeigu susitarti nepavyksta, tuomet įmonės vadovas įgyja teisę kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto iškėlimo.

„Bankrotas nėra taip blogai ir baisu, nes bankroto proceso metu įmonė gali pasiekti įvairių tikslų. Svarbiausia procesą pradėti laiku“, – akcentavo A. Valaitis.

Jis paaiškino, kad vykstant bankroto procesui įmonės toliau gali vykdyti ūkinę, komercinę veiklą, su kreditoriais sudaryti taikos sutartį ir bankroto bylą nutraukti, kartu su kreditoriais parduoti įmonės turtinį kompleksą, susitarti dėl restruktūrizavimo ir t. t.

Anot jo, laiku iniciavus bankroto procedūrą, išauga galimybė ne tik atsiskaityti su visais kreditoriais, bet likusiomis lėšomis pasidalyti su akcininkais. Deja, bet realybėje daugeliu atvejų bankroto procesą inicijuoja ne patys įmonių vadovai, bet kreditoriai.

„Kiek iš praktikos matau, pirmiausia, ką daro įmonių vadovai, savininkai, kai susiduria su nemokumo procedūromis, tai užduoda klausimus, o ką daryti toliau, ką reikės pasiimti, kaip bankrutuoti, ką žmonės pasakys ir vedini emocijų, įmonei, kreditoriams pridaro dar daugiau žalos. Galiausiai vienas iš kreditorių inicijuoja bankroto bylą ir pasekmės būna liūdnos“, – teigė A. Valaitis.

Nenori pripažinti problemų
„Luminor“ banko Verslo klientų skyriaus vadovas Vytis Žegužauskas kalbėjo, kad 70 proc. verslų probleminiais tampa dėl netinkamų vadovo ar akcininkų sprendimų, o likę 30 proc. – dėl išorės veiksnių.

„Bendraujant retas žmogus linkęs pripažinti padarytas klaidas, labiau kaltina aplinką, išorinius veiksnius ir tai žmogiška“, – sakė V. Žegužauskas.

Anot jo, galima išskirti aštuonias pagrindines finansų valdymo ir strategines klaidas, kurios dažniausiai atveda įmones iki nemokumo ar net bankroto: investicijų finansavimas apyvartinėmis lėšomis, kai skolinamasi trumpam laikui ir investuojama į ilgalaikį turtą, kurio atsiperkamumas paprastai ilgesnis nei trumpalaikių paskolų grąžinimo terminai; neakivaizdžiai didelis finansinių įsipareigojimų prisiėmimas tikintis tik tolimesnio augimo; pernelyg optimistinio verslo scenarijaus sukūrimas, rizikos scenarijaus nebuvimas; finansinio raštingumo ir disciplinos trūkumas; projekto rentabilumo neįvertinimas, gavus struktūrinių fondų paramą; nepakankama vadovų arba akcininkų kompetencija vykdant įmonės plėtrą; atsilikimas technologijose, konkurencinio pranašumo praradimas; akcininkų tarpusavio nesutarimai.

Skyriaus vadovas patikino, kad susidūrus su nemokumo ar bankroto grėsme, bankas linkęs tartis: „Siekiame susitarimo, tačiau realybė ne visada būna tokia graži. Pastebime, kad neretai įmonės vadovas ar akcininkai nenori pripažinti problemų, vengia greitų sprendimų, tempia laiką, bando apeiti kreditorius.“ Anot jo, toks elgesys paprastai sulaukia atitinkamų padarinių: „Jeigu akcininkai išsisukinėja, manipuliuoja, elgiasi negarbingai, ateityje nė vienas bankas nenorės su tokiais savininkais turėti reikalų.“

Patiria daug sunkumų
UAB „NIT“ direktoriaus pavaduotojas, Tiekimo ir marketingo direktorius Andrius Gurevičius atviravo, kad ne visada viskas būna taip paprasta ir papasakojo, kaip bendrovė išgyveno 2009 m. krizę, kuriai nebuvo pasiruošusi.

Jis prisiminė, kad jeigu 2005 m. įmonės apyvarta siekė vos 1 mln. eurų, tai 2007 m. – daugiau kaip 4 mln. eurų. Anot jo, bankai tuo metu lengva ranka dalijo kreditus ir įmonė juos nesusimąstydama imdavo. Įmonė augo sparčiai, kol 2008 m. pabaigoje pajuto pirmąsias negeroves, kai pradėjo strigti atsiskaitymai iš klientų.

„Įsivaizdavimui, jeigu anksčiau vidutiniškai per mėnesį turėdavome apie 350 tūkst. eurų įplaukų, tai 2008 m. lapkritį  įplaukų buvo tik apie 10 tūkst. eurų. Bankai pradėjo atšaukinėti suteiktus kreditų limitus mūsų klientams, tiekėjai pradėjo spausti mokėti pinigus už pateiktą įrangą, o sumokėti nelabai buvo iš ko, nes mūsų pinigai buvo užstrigę pakeliui iš klientų arba jau buvo sudegę dėl įmonių bankrotų. Realiai sėdėjome su didžiule skyle sąskaitoje, nežinojome nei ką daryti, nei kaip elgtis tokioje situacijoje, bandėme ir su kitais bankais kalbėtis dėl refinansavimo, bet tuo metu su statybų sektoriumi niekas nenorėjo prasidėti“, – pasakojo A. Gurevičius.

Galiausiai įmonė priėjo tokią ribą, kai turėjo priimti sprendimą arba bankrutuoti, palaidoti skolas ir pradėti naują verslą nuo nulio su nelabai švariu munduru, arba daryti viską, kad išsaugotų gerą savo įmonės vardą.

„Buvo aišku, kad pirmasis kelias lengvesnis, bet pasirinkome sudėtingą kelią, nes tikėjome įmone, įmonės veikla, savo komanda, jog kažkaip pavyks išsikrapštyti iš esamos situacijos, nors iš tiesų tuo metu nežinojome, kokie tikri sunkumai mūsų laukia“, – kalbėjo įmonės atstovas.

2009 m. su visais įmonės darbuotojais susėsta prie apvalaus stalo aptarti esamos situacijos ir išgyvenimo strategijos. Kalbėta, kad norint išlikti, reikia maksimaliai sumažinti sąnaudas, todėl visų darbuotojų paprašyta atvirai pasakyti, kiek jiems reikia pajamų per mėnesį, jog išgyventų. Vieni darbuotojai sutiko pajamas susimažinti du ar net daugiau kartų, kiti – tik truputį, treti – grasino, kad išeis iš darbo.

„Noriu padėkoti tiems komandos nariams, kurie suprato tą situaciją ir mus palaikė, nes toliau negana to, kad algos buvo sumažintos, per pusantrų metų laikotarpį, algos vėlavo ir po tris, keturis mėnesius, visiems buvo labai sunku“, – kalbėjo A. Gurevičius.

Įmonė nutraukė biuro ir sandėlių nuomos sutartį, persikėlė į keturis kartus mažesnes nešildomas patalpas. 2009 m. rudenį pasibaigus sutartims, bankai jų nebepratęsė, pareikalavo sugrąžinti pinigus ir įmonei liko tik viena išeitis – privačiai skolintis iš tetų, dėdžių, draugų, kad galėtų atsiskaityti su bankais.

Apdangstę bankų kreditus, pradėjo derėtis su savo tiekėjais, apskraidė pusę Europos, suderėjo terminus, skolų atidėjimo grafikus, vylėsi, kad situacija kažkada pagerės ir verslas pradės augti.

2009 m. įmonės apyvarta buvo kritusi daugiau nei per pusę. 2010 m. situacija stabilizavosi, 2011 m. pradėjo po truputį atsigauti, kol 2019 m. pasiekė didžiausią savo apyvartą ir gerą pelningumą.

„Situacija šiandien kardinaliai pasikeitusi. Beveik visi mūsų pardavimai yra apdrausti, paskolų bankuose likę labai nedaug, išmokome atsiakyti rizikingų sandorių, nemokių klientų. Tikimės, kad dabartinė krizė bus trumpesnė ir neteks išgyventi to, ką patyrėme anksčiau“, – apibendrino A. Gurevičius.