Kiekvieną dieną girdime, skaitome apie koronaviruso pandemiją: vieni skaičiuoja jos aukas, kiti pranašauja verslo pražūtį, treti gąsdina, kad karantine teks gyventi vos ne metus… Kalbiname antropologę Astą Jurevičiūtę, kurios tyrinėjimų sritis – vizualinė ir politinė antropologija. Moksliniai tyrinėjimai, kūrybinis rašymas, fotografavimas šiuo sudėtingu laikotarpiu neatsitraukė į gyvenimo užribius, nors laiką teko susidėlioti kitaip, keisti prioritetus.

– Kaip karantinas palietė jus?
– Auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus karantino laikotarpis tikrai nėra nei meditatyvus, nei skirtas sulėtėjusio laiko apmąstymams. Vyksta intensyvus nuotolinis mokymas, kuriame tėvų įsitraukimas ir dalyvavimas, skirtingai nuo savarankiškesnių mokyklinio amžiaus vaikų, reikalingas nuolatinis.

Kol kas nestokojame įvairesnio socialinio ir kultūrinio gyvenimo, šiuos poreikius patenkinti padeda technologijos: atveriami virtualūs muziejų archyvai, bibliotekos dalijasi elektroniniais leidiniais, teatrai demonstruoja spektaklius ir pan. Kūryba užsiimame tiek namų erdvėje, tiek studijoje. O likęs laikas, kaip siūlė Žanas Žakas Ruso, skiriamas – „atgal į gamtą“: karantino metu nesilankome nei viešosiose vietose, nei gamtos pažintiniuose objektuose, tad lieka tik laukinės gamtos pamiškės, palaukės ir paupiai.

Pajuokaujame, kad per karantiną vaikai pamatė daugiau stirnų, elnių, driežų ir kitų gyvūnų nei per visus savo penkerius gyvenimo metus. Kai kurie pertekliniai gyviai, kaip ant vaiko kojos užropojusi erkė, – nemaloni išvykų pasekmė. Nors fotografavimo poreikius vėl tenkinu intensyviau, pasigendu kino teatro lankymo. Tai ilgametė praktika, virtusi profesiniu interesu. Jos nekompensuoja kompiuterio ekranas.

– Vis dažniau girdima nuomonė, kad pasibaigus pandemijai būsime kitokie, grįšime į pasikeitusį pasaulį. Kokios tikėtinos permainos ?
– Daugelis balsų liudija, kad pasaulis, kuriame gyvenome, turės perskyrą: buvęs gyvenimas iki pandemijos ir po jos. Kai kurie dalykai, ypač formos, struktūros prasme pasikeis ir veikiausiai nebesugrįš į buvusį pavidalą: tai saugumo taisyklės, rekomendacijos švaros, higienos klausimais, vyks efektyvesnis technologijų įtraukimas į kasdienines veiklas.

Tačiau stebint kitų šalių karantino švelninimo etapus, pastebimas itin greitas visuomenės grįžimas prie įprastinio gyvenimo modelio. Tai savo ruožtu daugumai suteikia iliuzinį saugumo pojūtį.

Paradoksalu, kad visai neseniai Europos sostinėse buvo įstatymiškai draudžiama moterims slėpti veidą po burka ar nikabu, o pasitikėjimą kėlė betarpiškai bendraujantys turistai, tapę reklaminiu šalių turizmo industrijos veidu.

Šiuo pandemijos metu Siena, Riba ir jų kuriama distancija tapo raktiniais komunikacijos žodžiais. Atskirties ženklinimai sukurs galimybę apmąstyti skirtumus, tačiau užtvarų reikšmingumas, sienų kontrolė, nacionalinė atskirtis gilins tam tikrų rasių ar etninių grupių atskyrimą viešajame gyvenime, stiprins hiperbolizuoto nacionalumo apraiškas.
Grįšime į pasaulį, kuriame susikerta daugelio valstybių interesai, peraugantys į tarpvalstybinius konfliktus, susidursime su nepatogia tiesa identifikuojant suintensyvėjusios nelygybės, segregacijos apraiškas.

Pasibaigus pandemijai išryškės pažeidžiamiausios vietos bei labiausiai nukentėję. Tai globos institucijos, darbingo amžiaus neįgalieji, gyvenantys su lėtinėmis ligomis sergančiaisiais, socialiai pažeidžiamos šeimos, tėvai, globojantys vaikus ir pan.

Kita vertus, pandemija, atvėrusi šiurkščias diskriminacines praktikas dėl rasės, tautybės, negalios, turi progą sisteminiams pokyčiams.

Vykstančios krizės, konfliktai bei jų analizė yra viena pagrindinių antropologinių valstybės egzistavimo ir vystymosi interesų sričių. Max Gluckmanas, tyrinėdamas Pietų Afrikos gentis, atkleidė, kad konfliktas – tai tarsi rezultatas, socialinio bendravimo pasekmė. Konfliktas nėra tiktai įvykis, jis konstruoja procesą. Konflikto paradigmos tyrinėtojai teigia, kad visuomenės raida įmanoma tik tada, kai egzistuoja konfliktas, kuris yra būtina to sąlyga. Konflikto dėka yra įmanoma žmonių raida ir tobulėjimas, todėl pandemijos akivaizdoje turime galimybę energiją išnaudoti motyvuotiems pokyčiams.

–  Istorijos raidoje maždaug kas šimtą metų kartojasi kokios nors epidemijos. Negi mokslui taip sparčiai pažengus į priekį, neįmanoma joms pasiruošti? Kodėl kiekviena karta priversta išgyventi tokius praradimus?
–  Medicinos antropologai, gvildenantys ligos/sveikatos patyrimus, daugiau nei prieš šimtmetį yra  pastebėję, kad ligai būdingi tiek asmeniniai, tiek visuomeniniai aspektai. Kad sveikata ir liga yra ne tik biologiniai, bet ir socialiniai ir kultūriniai fenomenai.

Šiuokart, išplitus pandemijai, vėl gręžiamės į praeitį bandydami perkelti žinias į praktiką. Iš naujo mokomės plautis rankas, laikytis higienos, gebėjimo išbūti saviizoliacijoje, kol sergame, kad apsaugotume kitus ir pan. Kognityvinės antropologijos atstovai paliudytų, kad žmonijos mąstymo raida, santykio tarp pažinimo proceso ir elgesio, regis, ilgai užtrunkantis procesas.

Covid-19 virusas išplito visame pasaulyje, tačiau nepaisant vienodo ligos kodo (Coronavirus Disease 2019) traktuotės, reakcija į viruso sukeltą pandemiją smarkiai skiriasi, ne tik geografiškai nutolusių šalių, bet ir kaimynystėje koegzistuojančių valstybių.

Ir šiuo atveju, kai nebepakanka viruso apibrėžimo galios paaiškinti, kodėl suserga ne visi visuomenės nariai, kodėl tam tikrose vietose įsiplieskia viruso židiniai, kaip viruso plėtrą lemia privačios ir viešos erdvės suvokimas, kasdieniniai įpročiai ir pan., galime atidžiau pažvelgti į kultūrinius ir socialinius faktorius.

Antropologine prasme kalbėjimas apie pandemiją ir ją lydinčias patirtis leidžia pamatyti ne tik ligos istorijos pasakojimą, kaip komunikaciją, bet ir kaip informacinį šalių karą (JAV ir Kinija), cenzūrą (Iranas, Baltarusija ir kt.) bei pasitelkiamas propagandos technologijas (Rusijos lėktuvai nusileidę Italijoje su medikamentine pagalba).

Antropologiškai iškalbingi krizių metu tampa tekstai: nuo Lietuvos žiniasklaidos rodomo dėmesio stebuklingų galių turintiems „gydytojams“ iki 5G interneto ryšio grėsmės mistifikuotojų ar česnako valgytojų. Įdomūs tampa nauji mitai ir hiberbolizacijos: „virusas – tai naujasis maras“, „tai sąmokslas, kurį sukėlė JAV, Rusija ir Kinija“, „žemės kerštas žmonijai už iškirstus medžius“ ir pan.

–  Prieš beveik dešimtmetį sukurtas trileris „Užkratas“ („Contagion“) , kuriame  išpranašauta, kaip iš šikšnosparnio kilęs užkratas pasėja mirtį. Be to, pastaruoju metu labai populiarūs filmai apie apokalipsę, miestų susinaikinimą. Ar tai reiškia, kad menininkai   intuityviai nujaučia, kur link eina pasaulis?
– Pandemija – kaip kino filmas / pandemija kino filme. Šiandieninę pandemijos situaciją galime regėti kaip kino filmo scenarijų: stambiame plane fiksuojamas žmonių nejaukumas dėl sumažėjusios 2 metrų distancijos, užgniaužtas kvėpavimas laiptinėse prasilenkiant su kaimynu, palengvėjimas, išvydus už posūkio išlindusio silueto veidą, kurį dengia kaukė, miške šaukiančius vaikus: „Atsargiai, žmonės!“

Pagrindines scenas papildytų kadrų kompozicijos su gulbių bei delfinų nardymais Venecijos kanaluose, laukinių elnių bei ožių kaimenėmis didžiuosiuose miestų skveruose Jungtinėje Karalystėje bei finalines scenas papuoštų palydovinės nuotraukos, fiksuojančios Kinijos Uhano miestą, išlaisvintą nuo gausaus azoto dioksido kiekio.

Regis, virusas kinematografiškas, įdomu, kokia visuomenė išeis po kolektyvinio sapno, kokias sukurs prielaidas naujai sociokultūrinei sąmonei atsirasti bei grąžinti bendrus tikslus ir interesus.

Virusas nėra nei netikėtas, nei naujas vaizdinys apokaliptiniuose filmuose. Holivudinių filmų struktūra yra panaši: įprasta, kasdieninė žmonių rutina, tuomet staiga ir netikėtai įvyksta katastrofa, kurios sprendimui žmonija turi susivienyti, atrasti priešnuodį, kad įveiktų priešą / virusą ir sugrąžintų buvusį „normalumą“ – įprastą, kasdieninį status quo.

Pasaulio pabaigos vizualinis diskursas jau tapęs nestebinančiu kasdienybės fonu, kuris užmaskuoja grėsmės realumą. Iš čia kyla paradoksas: viena vertus, nuolat kalbama apie planetos katastrofas, kino filmai įgalina pajausti fiktyvias pasaulio pabaigas, tačiau įsisąmoninimas bei tikėjimas  jų realia baigtimi yra itin sumažėjęs.

Todėl menininkų, kurie dekonstruoja įprastines filmo siužetines linijas arba ištrūksta iš įprastinių žanro taisyklių, kūryba tampa paveikesne, pažadinančia iš kasdienybės fono.

–  Šiandiena Lietuvoje iš dalies primena Sąjūdžio laikus su panašia aktyvumo ir pozityvumo banga visuomenėje, tik su šiuolaikinėmis technologijomis ir daug didesniu pokyčių greičiu. Kokių gerų dalykų galime išsinešti iš šios krizės kaip tauta, kaip valstybė, kaip individai?
– Man regis, jau daugiau nei dešimtmetį kalbama apie technologijų įtraukimą į ugdymo procesą, tačiau tik dabar, dirbant karantino sąlygomis, šis procesas įgavo pavidalą: nuo susivokimo, kiek šeimų išgali/geba edukuoti vaikus dirbant kompiuterinėmis technologijomis, kokios optimaliausios ugdymo platformos, iki kokybiško turinio sukūrimo.

Šiuo metu kaip niekad daug daroma klaidų organizuojant nuotolinį mokymą, bet tai kelias į adekvatesnę turinio ir formos dermę. Šiuos procesus stebiu ir analizuoju pakankamai seniai, todėl džiaugiuosi visuomenėje iškylančiais sunkumais ir iššūkiais, artėjame ne tik prie problemų identifikavimo, bet ir prie jų sprendimo.

Metai iš metų fiksuoju klišėmis tapusius edukologų studentų darbų pavadinimus, pavyzdžiui, „Televizijos, išmaniųjų ekranų žala vaikų auklėjime“ ir pan. Įdomu, koks šių buvusių studentų, o dabar jau mokytojų pasiruošimas karantino metu nuotoliniam mokymui? Džiugina dabarties suvokimas, kad technologijos mokymosi procese yra tik priemonės. Tikslingas technologijų panaudojimas atneš realių pokyčių švietimo sistemoje.

Prie gerų dalykų išmokimo priskirčiau didesnę kolektyvinę atsakomybę, kurios pritrūko gebant izoliuotis, atsakomybę už pažeidžiamiausius žmones, gydytojų, slaugytojų, savanorių, mokytojų profesijos reabilitavimą, naujų, neformalių lyderių atsiradimą.

A. Jurevičiūtė: „Antropologiškai iškalbingi krizių metu tampa tekstai: nuo Lietuvos žiniasklaidos rodomo dėmesio stebuklingų galių turintiems „gydytojams“ iki 5G interneto ryšio grėsmės mistifikuotojų ar česnako valgytojų.“
Asmeninio archyvo nuotr.