Koronavirusas skaudžiai sukrėtė ekonomiką ir sukėlė daug socialinių problemų. Padarinius matome jau dabar, tačiau jie tik gilės. Ankstesnės krizės parodė, kad pagrindinis įrankis kovoti su nedarbu, augančia socialine atskirtimi bei kitomis problemomis yra socialinis verslas.

Kuo socialinis verslas skiriasi nuo kitų verslo modelių, ko reikia, norint juo tapti, kodėl šis verslo modelis gali būti efektyviausia priemone sprendžiant opias socialines problemas, bandyta atsakyti tiesioginės transliacijos metu, kurią organizavo „Versli Lietuva“.

Nori padėti kitiems
Jurgita Ribinskaitė-Glatzer, „Reach for Change“ vadovė Baltijos šalyse, kalbėjo, kad koronavirusas smogė ne tik tradiciniam, bet ir socialiniam verslui. Daugumai verslų teko susiveržti diržus ir pergalvoti savo finansavimo šaltinius, tačiau nepaisant to, koronavirusas atnešė ir šį tą gero.

Kaip sakė J. Ribinskaitė-Glatzer pandemijos metu net ir tradiciniai verslai pradėjo atsakingiau galvoti apie tai, kokias paslaugas ir produktus teikia bei kaip tai atsiliepia visuomenei.

Socialinis verslas nuo tradicinio tuo ir skiriasi, kad pirminė jo misija yra socialinis poveikis ir nauda visuomenei – opių socialinių problemų arba rinkos nepakankamumo mažinimas ar švelninimas, o ne akcininkų pelno maksimizavimas, todėl didžioji dalis uždirbto pelno pirmiausiai naudojama socialinių tikslų įgyvendinimui, t. y. reinvestuojama į savo veiklos plėtrą arba naudojama visuomeninei, labdaringai veiklai.

„Mums svarbiausias ne pelnas, bet noras pasiekti aiškiai pamatuojamų socialinių pokyčių“, – akcentavo J. Ribinskaitė-Glatzer.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad socialinis verslas dažnai painiojamas su socialiai atsakinga įmone. Specialistė paaiškino, kad įmonių socialinė atsakomybė  yra įmonių ideologija, kuri į savo veiklą savanoriškai įtraukia socialinius ir aplinkosauginius klausimus bei santykiuose su visais suinteresuotais visuomenės, verslo ir valdžios atstovais vadovaujasi pagarbos žmogui, visuomenei bei gamtai vertybiniais principais.

Vis dėlto šią ideologiją praktikuoja įmonės, kurių pagrindinis tikslas – pelno maksimizavimas. Vienas iš dažniausiai praktikuojamų įmonių socialinės atsakomybės sprendimų – pinigų aukojimas socialiniams tikslams. Tuo tarpu socialinis verslas susikuria tam, kad padarytų kuo didesnį socialinį poveikį ir pokytį ir pelno maksimizavimas nėra pagrindinis jo tikslas.

J. Ribinskaitė-Glatzer pastebi, kad įvairių krizių akivaizdoje mes visi tampame empatiškesni, labiau susitelkę, linkę permąstyti savo vertybes, todėl net ir šios pandemijos metu, anot jos tikėtina, kad gali atsirasti daugiau naujų socialinių verslų, kurie sieks prisidėti prie tam tikrų problemų sprendimo, kažkokių paslaugų efektyvinimo ir pan.

Įžvelgia proveržio galimybę
Arūnas Survila, „Inovatorių slėnis“ vadovas, kalbėdamas apie socialinį verslą sakė pastebintis, kad mes dažnai reikalaujame iš valstybės, kad ji padarytų tą ar aną. Tačiau valstybės institucijos ne visais atvejais gali būti tokios lanksčios, kaip verslo arba kaip žmonių grupės, kurios greičiau prisitaiko prie pokyčių. Todėl, jo teigimu, verta paslaugų teikimą perduoti socialiniam verslui.

Žinoma, jis pripažįsta, kad Lietuvoje paslaugų institucionalizacija yra labai aukšta ir ne visos savivaldybės yra linkusios dalį viešųjų paslaugų patikėti kažkam kitam ir tai išlieka didele problema.

„Lietuvoje viešąsias paslaugas dažniausiai teikia savivaldybės įsteigtos įmonės. Bet jas teikti gali ir patys piliečiai. Jie padėtų atrasti geriausius, inovatyviausius būdus  joms teikti. Priminsiu, kad Lietuvoje gyventojų sumažėjo, o visa viešųjų paslaugų infrastruktūra – liko. Labai daug kainuoja ją išlaikyti. Tokiais atvejais savivaldybei gali padėti socialiniai partneriai“, – kalbėjo A. Survila.

Vis dėlto savivaldybės neskuba keistis ir viešąsias paslaugas perduoti socialiniam verslui. Anot specialisto, galbūt taip yra, nes savivaldybėms tiesiog patogu plaukti įprasta vaga. Kam sukti galvą ir kelti ambicingus tikslus, jeigu galima gyventi, nieko nekeičiant.

Be to, entuziazmu kažką pakeisti netrykšta ir pati visuomenė. Iš jos pasigendama iniciatyvų, idėjų, noro prisidėti prie tam tikros problemos sprendimo. Galbūt šiandien visi gyventumėme geriau, jeigu atsirastų daugiau motyvuotų žmonių, kurie ateitų į savivaldybę su konkrečiais pasiūlymais, kaip būtų galima pasiekti geresnių rezultatų.

Nepaisant to, A. Survila neparanda optimizmo ir vilties, mano, kad greitu laiku situacija pasikeis: „Atėjusi krizė, manau, labai paspartins šio klausimo vystymąsi. Dabar kaip tik toks metas, kai sulėtėjus gyvenimo tempui, galime leisti sau daugiau pagalvoti. Tikiu, kad tiek privatus, tiek viešasis sektorius artimiausiu metu pateiks daugiau idėjų, kaip būtų galima pasiekti proveržį šioje srityje.“

Apsieina ir be investicijų
Aišku, vien tik idėjos ir noro kažkam padėti neužtenka, dar reikia turėti pakankamai lėšų tam, kad verslą būtų galima pradėti ir toliau vystyti. A. Survila patikino, kad valstybė šiuo atžvilgiu gali padėti. Anot jo, valstybinės institucijos, įstaigos palankiai vertina socialinį verslą ir yra pasiruošusios prisidėti finansiškai, pavyzdžiui, suteikti vienkartinę paramą.

Taip pat nereikėtų užmiršti socialinių verslų investicinių fondų. Jie remia verslus, kurie padeda savo bendruomenėms, teikdami joms reikalingas socialines paslaugas. Socialinių verslų investiciniai fondai remia tokius verslus ne tik investicijomis, bet ir ekspertų patarimais bei parama tam, kad šios įmonės taptų stabilios ir ilgalaikės.

Socialinių verslų investicijų tikslas – skatinti efektyvesnę ir veiksmingesnę socialinę veiklą, paremti bendruomenės aktyvistų, savanorių ir verslininkų, vykdančių socialinę veiklą, darbą. Šių fondų pirminis tikslas – daryti socialinį poveikį, tačiau lygiai taip pat, kaip socialinis verslas gali gauti pelno, vykdydamas socialinę veiklą, taip pat ir socialinių verslų investiciniai fondai gali gauti finansinės grąžos.

Verslo finansavimo šaltiniu gali būti ir nuosavas kapitalas ar banko paskola.

„Jeigu idėja tikrai patraukli, visi norės prie jos prisidėti. Atsiras įmonių, organizacijų, kurios suteiks tam tikrą pagalbą. Tai reiškia, kad verslą galima pradėti net neturint investicijų“, – pabrėžė specialistas.

Kitaip tariant, svarbiausia turėti pakankamai entuziazmo, ryžto ir noro įkurti verslą, skirtą pasiekti motyvuojantį socialinį tikslą. Todėl prieš žengiant tolesnius žingsnius įgyvendinant savo idėją reikia būti pasiruošus įveikti neišvengiamai iškilsiančias kliūtis ir iššūkius.

Tiki šviesesne ateitimi
Simona Šimulytė, „ChangeMakers‘ON“ iniciatorė, „Europos socialinio verslumo ugdymo ir inovatyvių studijų instituto“ vadovė, pritarė, kad ateityje gali padaugėti verslų, norinčių prisidėti prie kažkokių socialinių problemų sprendimo. Anot jos, tą galima pastebėti jau ir šios pandemijos metu: „Viskas pasikeitė per vieną naktį. Tradicinis verslas pats to nepajusdamas pradėjo spręsti visuomenės problemas.“

Štai, pavyzdžiui, picerija priima ne tik maisto užsakymus į namus, bet ir labai prisideda prie nemokamo medikų maitinimo. Taip pat reikėtų pasidžiaugti „Stiprūs kartu“ iniciatyva, kuri paskatino  padėti šalies gyventojams įveikti Covid-19 sukeltus iššūkius.

„Tai tokie maži pavyzdžiai, kurie dar neišsivystė į socialinį verslą, bet parodė, kad tradicinis verslas pamatė prasmę daryti prasmingus dalykus“, – akcentavo S. Šimulytė.

Anot jos, ši pandemija suteikė galimybę geriau suprasti, kaip jaučiasi kiti. Jeigu anksčiau būdavo sunku suvokt,i kaip gyvena, pavyzdžiui, skurdžiai gyvenantys žmonės, tai dabar, nepriklausomai nuo mūsų socialinio sluoksnio, paskelbus karantiną tam tikrų sunkumų patyrėme visi ir tai padidino empatiją kitiems.

„Padėdamas sau, gali padėti kitiems. Manau, dabar daugiau žmonių tai suvoks ir reflektuos. Radę jiems patiems kilusios problemos sprendimo būdą jį skleis, viešins ir galbūt net neapsibos vien Lietuva“, – sakė S. Šimulytė.