Ko šiomis dienomis linkime vieni kitiems dažniausiai? Sveikatos. Apie ką svajojame? Būti laimingi. O kas tai yra? Kaip reikia gyventi, kad sulaukę garbaus amžiaus galėtume drąsiai pasakyti: esu sveikas ir laimingas? Pamenate pasaką, kaip karalius laimingo žmogaus marškinių ieškojo ir kodėl jų negavo? Mes irgi ieškojome laimingo žmogaus. Radome jį Šiauliuose, besiruošiantį 80-metį švęsti. Daug gražių dalykų išgirdome. O apie marškinius ir nepaklausėme…

Ko šiomis dienomis linkime vieni kitiems dažniausiai? Sveikatos. Apie ką svajojame? Būti laimingi. O kas tai yra? Kaip reikia gyventi, kad sulaukę garbaus amžiaus galėtume drąsiai pasakyti: esu sveikas ir laimingas? Pamenate pasaką, kaip karalius laimingo žmogaus marškinių ieškojo ir kodėl jų negavo? Mes irgi ieškojome laimingo žmogaus. Radome jį Šiauliuose, besiruošiantį 80-metį švęsti. Daug gražių dalykų išgirdome. O apie marškinius ir nepaklausėme…

Viską sukūrė savo rankomis
Gyvena beveik Šiaulių vidury gražiame, savo rankomis statytame name Bronislovas Ulvydas. Ne vienas, o su mylima žmona Janina. Jau beveik 57 metus ranka rankon, širdis širdin po vienu stogu. Du sūnūs išauginti, marčios dukras atstoja, anūkų pulkelis aplinkui zuja. Balandžio 24-ąją  Bronislovui sueis 80 metų. Bet jis ne tas senelis, kur lazdele pasiramsčiuodamas klibikščiuoja. Šitas senelis dviračiu ar riedučiais su anūkais iki pat „Lapės“ nulekia ir į šaltas jūros bangas įšokti jam – vienas juokas.

„Nuostabus brolis, tėtis, senelis“, – kaip susitarusios tvirtina seserys Irena, Danutė, Eugenija.  Pasirodo, iki šiol jis tebedirba saldainių fabrike „Rūta“ pramoninių šaldiklių meistru, esąs mylimas ir gerbiamas viso kolektyvo.

Kaip ir visa šeima, Bronius mėgsta muziką, dainą, šokį, jaunystėje grojęs akordeonu, mandolina. Tėvai buvę labai dainingi, tai ir vaikai neatsiliko.

Sesuo Eugenija prisimena, kad tėvams kur išėjus vyresnieji susėsdavę ant plačios palangės, mažesnieji ant lovos ir dainuodavę, kad laukti ne taip ilgu būtų. Tėvams mirus, pasak jaunesniosios sesers Irenos, paverkdavo apsikabinę su broliu ir daina širdį suramindavo.

„Mūsų gimtinė – Joniškio rajone, Slėpsnių kaime. Augome 11 vaikų (6 broliai ir 5 sesės), Broniukas šeštasis. Prieš jį dar viena sesutė buvo, bet mirė, tai jis būtų septintas šeimoje. Dabar esame gyvi 4 broliai ir 4 sesės, – pasakoja jauniausioji sesuo Irena. – Laikas negailestingas. Ir to kaimo jau nėra. Sovietinė melioracija panaikino, sulygino viską su žeme… Dabar ten stovi didelis akmuo su užrašu, kad buvo kaimas Slėpsniai. Akmens pastatymo organizatorius buvo Broniukas.“

Panevėžietė Irena Ulvydaitė-Snudaitienė dainuoja visą gyvenimą – iš pradžių Žagarės mokykloje-internate, vėliau Šiaulių sporto mokykloje-internate, paskui Panevėžio miesto ansamblyje „Vaivorykštė“, su vyru sukurtoje grupėje ‚,Vaivoras“. Televizijos projektuose dalyvavo privačiuose renginiuose dainuoja, pageidavimų koncertuose išgirsti jų muzikos galima.

„Vaikystės graudžiausi prisiminimai, – toliau kalba Irena. – Būdama 12 metų netekau abiejų tėvų – abu per du mėnesius mirė nuo vėžio. Sunku buvo. Kai grįždavau, apsikabindavome su Bronium ir verkiame susėdę. Nuverki ašarą ir toliau per gyvenimą eini. Didelė draugiška šeima, vieni kitiems padedam. Man gyvenime Broniukas nemažai padėjo. Ar skausme, ar džiaugsme visada kartu.“ Pasak Irenos, giminės susitikimai linksmai kas dvejus metus vyksta. Pačių artimiausių jau gerokai per 100 susirenka. Savo giminės dainų daug turima, ko gero, ir Irenos su vyru sukurtų dainų padainuoja. „Vieni kitų pasiilgstame, o Broniukas – visų mūsų siela, – tvirtina Irena. – Kad būtumėt matę, kaip jis rokenrolą šoka, iki pat žemės raitosi. Metų jau geras gabalas, ir man pastukseno nemažai, o linksmintis mūsų šeima moka.“

„Aš viską sukursiu savo rankomis,“ – seniai buvo Broniaus pasakyta. Ir sukūrė. Pirmas iš visos šeimos „Javą“ nusipirko, paskui „Moskvičių“. Vėliau didelį namą pasistatė. Visa, ką norėjo, savo rankų darbu pasiekė. Jo sūnus Donatas, Irenos teigimu, visas į tėvą, ta pačia taisykle vadovaujasi, darbštus ir patriotiškas.

Sesuo Irena prisiminė, kaip brolio patriotiškumą galėtų iliustruoti. Seniai, dar sovietų laikais, kai žaisdavo ledo ritulį su rusais švedai arba kanadiečiai, paklaustas, už ką serga, Bronius atsakydavo:  „Už savus – už Kanadą.“

Pasak Irenos, nėra visuomenės aktyvistas Broniukas, bet iki šiol labai daug dirba. Kam gero specialisto reikia, vertina. Šeimoje visų mylimas ir gerbiamas. Gera stebėti, kaip brolis savo žmona Janina rūpinasi. Danutės žodžiais tariant, gražiausioji jų brolienė irgi labai darbšti, rami, daugybę metų švietimo skyriuje buhaltere dirbo. Sunkias akimirkas abu drauge išgyveno, vienas kitą gerbdami, palaikydami. Bėdos praeina, o širdies gerumas, dvasios grožis amžinas.

Bėda ne bėda – nenusimena
Septyneriais metais vyresnė sesuo Danutė Šniukienė, močiučių močiute tituluota, sumani kiaušinių margintoja, dainininkė iš prigimimo, galima sakyti, „ant vieno kiemo“ su Bronislovu gyvena jau 23 metus, per langą susimojuoja. Pasak jos, brolis visada puikiai nusiteikęs, iš pat ankstaus ryto po kiemą vaikšto, ką nors dirba švilpiniuodamas. Susipykti neteko, priešingai, dėkingi, kad iš Joniškio į Šiaulius ją ir sūnaus šeimą parsikvietė, namuką artimoje kaimynystėje prirodė. Ir su kaimynais sutaria. Jo labai gera širdis, padėti niekam neatsisako. Matė sesuo, kad vaikus gražumu, gerumu,  savo pavyzdžiu abudu auklėjo, jokių barnių girdėti neteko. Ir brolienė nėra skundusis.

Kol karantinas, visi griežtai taisyklių laikosi, į svečius vieni pas kitus nevaikšto. Kartais per gyvatvorę žodį kitą tarsteli, o dažniau telefonu pasišneka.

„Augome mes didelėj šeimoj, Broniukas darbštus be galo nuo mažumės, – sako Danutė. – Žemės savo neturėjome, kraustėmės iš vieno kaimo į kitą, jau Slėpsnių kaime gyvenome, kai jis į mokyklą pradėjo eiti. Mokytojas gabumus pamatė, abu brolius šiek tiek groti pamokė: vieną mandolina, kitą gitara. Vėliau į tautinių šokių būrelį buvo įtrauktas.“

Vaikiukas kaip ir visi, gyvas, judrus buvo, paišdykaudavo, bet rimtesnių šunybių Danutė neatsimena. „Nepasisekė kartą, – pasakoja Danutė. – Žiūrim, parbėga per lauką, ožiukas iš paskos vejasi. Pradžioj pamanėme, kad nuo ožio bėga, tik paskui supratome, kad pirštukas nupjautas, į burokų pjaustyklę įkišo. Vežėme pas daktarus į Joniškį, bet prisiūti nebegalėjo. O jis užaugęs šposydavo: „Ar jūs galite du su puse parodyti? Aš tai galiu.“

Danutė nuo 1953 m. išėjo gyventi savarankiškai, rečiau besusitikdavo. Tačiau žino, kad darbštuolis broliukas iš pradžių kolūkyje plušėjo, paskui geresnio uždarbio į Latviją patraukė, melioracijoje darbavosi. Vėl nuotykių neišvengė. Nusipirko „Javą“, pirmasis kaime motociklu važinėjo, „pasmarkavojo“, apsivertė. Laimė, pats nesusižeidė ir kitų nesužalojo.

Danutė su seserimis daug metų dainavo Šiaulių kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriaus folkloro ansamblyje „Sedula“, kvietė brolį prisijungti, bet šiam darbas mielesnis. O sesers deimantinėse vestuvėse taip šoko, kad visi, net jauni, stebėjosi. Pasak Danutės, Bronius visada geros nuotaikos, bėda ne bėda – nenusimena. Net kai vienos rankos pirštų neteko, prisitaikė, nežinodamas nesuprasi. O dainuoti, linksmintis mėgsta visa šeima. Iš tėvų, matyt, dainingumas pareina. Smagu, kad stiprūs ryšiai ir su tais, kas arti, ir kas toliau ar net užsieniuose gyvena. Danutė taip apibendrina: „Mes, tėvai, artimai bendraujame ir vaikai, vaikaičiai vieni nuo kitų nenutolę.“

Išradingumo nestokoja
Panašias mintis apie brolį dėsto ir kita sesuo – Eugenija Janulienė, taip pat buvusi „Sedulos“ folklorinio ansamblio dalyvė. Nebegalėjo dainuoti, kai mirė viena iš kartu dainavusių seserų, ir sveikata nebe ta.

„Džiaugiamės, didžiuojamės, savo mylimu Broniuku – dūšios žmogus. Saviveikloje nenorėjo dalyvauti, bet balsą gražų turi, užveda dainas suėjimuose. Visų mylimas, pageidaujamas. Kai susirenkame draugėn, vaikai nuo jo neatlimpa. Pokštininkas buvo iš jaunų dienų, humoristas, net mamytę, varguose paskendusią, prajuokindavo, visokių triukų prigalvodavo. Mėgo rizikingai elgtis. Kaime prie namų duobės būdavo iškastos, vandens pilnos, „koželkom“ vadinamos, vos vos užšalęs plonytis ledas, linguoja, kai užlipi – o jis čiuožia. Būdavo baimės, kad neįlūžtų, bet nesakydavom tėvams, – prisimena Eugenija. – Daug vaikų augom, bet blogais keliais nė vienas neišėjom.“

Eugenijai akyse tebestovi, kai jai dirbant ligoninėje atvežė brolį su nupjautais pirštais. Pati vos nenualpo tada, o jis, tiek iškentėjęs, dar akordeoną patampo ir su darbais susitvarko.

Pasak jos, Broniukas – labai geras šeimos žmogus. Praeitį gerbia, šeima rūpinasi. Vaikus ir anūkus mokė darbų ir dainų, bendravimo. Ir sportiškas, ir darbštus. Anūkams jis – pavyzdys ir svarbiausia persona.

Visa šeima tikėjosi linksmai jubiliejų atšvęsti, bet karantinas planus nutraukė. „Dabar telefonu pasveikinsime, o paskui visus jubiliejus krūvon sudėję atšoksim, – nenusimena Eugenija. – Tegu gyvuoja Broniukas ilgiausius metus visų mūsų džiaugsmui.“

Ir varge, ir džiaugsme
Janina Ulvydienė puikiai prisimena vestuvių dieną prieš 57 metus. Tai buvo 1963-ieji, prieš pat Naujuosius. Daugiau kaip pusė amžiaus drauge, o kad būtų rimtai susikivirčiję – negalėtų pasakyti.  „Jei koks žodis nepatiko, dieną nepakalbi ir praeina“, – sako moteris. Be to, prasitarė, kad taikos balandžiu pačiai kartais tenka būti, ji mokanti perkalbėti, įtikinti. Su amžiumi kantrybės gal mažiau, bet pyktis nėra priežasčių.

Gražiai, be piktumų du sūnus išaugino. Vyresnysis anūkas Hubertas jau 18 atšventė. „Donatą, garsų kino režisierių, gimdžiau per savo gimtadienį. Jam 45 šiemet, man – 78.  Juokais savo dvyniu pavadindavau, nes gimtadienį kartu birželio 1-ąją švęsdavome. Keistas sutapimas ar lemtis, bet Donato žmona Vaida irgi per savo gimtadienį sūnelį pagimdė. Motiejui jau 12 metų. Vyresnėlis Svajūnas vėlavo tuoktis, todėl jo vaikai nedideli: Kristupas, Dovas, Aistis.“

Janina sako, kad abu su Broniumi vaikams leido patiems mąstyti, rinktis, neprikaišiojo, savo nuomonės nebruko. Patys iš paprastų šeimų ir vaikus mokė žmones gerbti, nesipuikuoti.

Broniaus jubiliejų šiemet norėjosi atšvęsti draugiškai, linksmame būryje, bet nieko nepadarysi – svarbu, kad sveiki. Vaikai griežtai žiūri, kad saugotųsi. Dar lieka rūpestis, ką skanaus šeimos šventei paruošti. Bronius vertina tradicinius lietuviškus valgius, naujovėms, sveikuolišku maistu vadinamoms, nepritaria. Janinai gražu, kad visa Ulvydų šeima muzikali, moka šauniai linksmintis. Bronius nuoširdus, rūpestingas be galo, mylintis šeimą, labai sportiškas, o ką per šventes išdarinėja – pamatyti reikia, žodžiais neapsakysi.

Bronislovas, nugirdęs žmonos kalbą, juokavo: „Karantinas, jokių švenčių, tik sveikiems būti.“ Apie savo darnaus šeimyninio gyvenimo paslaptį pasakė trumpai: „Likimo duota. Tereikia prisiderinti, atlaidesniems būti, neieškoti blogo. Kuo daugiau bendrauji, kartu būni, tuo geriau.“

Auklėjimas irgi esąs visai paprastas dalykas: „Draugaujam, apsikabinam, pakalbam. Vaikai yra vaikai. Futbolą spardydami šaką nulaužė, ar ką sudaužė? Jei patys prisipažino, kokia bėda? Blogų dalykų minėti ir atsiminti nereikia.“

Seneliui didžiausias džiaugsmas – anūkai. Kai Donato šeima iš Vilniaus atvyksta, šventė. O Svajūno vaikai čia pat, viename name gyvena: „Visi  prie „Lapės“ dviračiais ar paspirtukais nuvažiuojam.“ Išgirdęs nuostabą, patvirtina, kad paspirtuku važiuoti iš anūkų mokėsi, būdamas 70-ies. „Aš ir į darbą, kai atšyla, paspirtuku važiuoju. Automobiliu tik tada, kai reikia ką nors sunkaus vežtis. Su anūkais vieni iš kitų daug ko mokomės: ir padainuojam kartais, armoniką pasiėmęs pakliurkinu. Gerai groti po traumos jau neišeina“, – atvirauja Bronislovas.

Pasakodamas apie kitas veiklas pabrėžia, kad yra vandens mėgėjas. Pas gydytojus kol kas nesilanko, gal dėl to, kad šaltame vandeny beveik visus metus maudosi: vasarą jūra, ežerai, vakarais po darbo ar po pirties – baseinas kieme atgaivina.

Geriausias draugas
Sūnus Svajūnas negalėjo prisiminti, kad tėtis kada būtų už išdaigas kepštelėjęs. Vieną kartą yra nubaudęs, neatsimena už ką, bet to sykio užteko. Nebuvo su broliu labai išdykę. Prisipažino, kad yra bandęs jaunėlį brolį draugiškai paauklėti. Grįžus iš armijos buvo valdžios pojūtis atsiradęs, ypatingos kareiviškos tvarkos išreikalauti mėginęs.

Tėvas, Svajūno teigimu,  savo gerumu, sąžiningumu pelnė šeimos pagarbą ir meilę. Kiekvieną savaitgalį anūkai žino, kad su seneliu bus įdomu: eis į kavinę, filmą arba žaidimų kambarį, į Beržynėlį nuvažiuos ar valtele paplaukioti. Anūkus, be abejo, lepina ne tik išvykomis, bet ir saldumynais. Pasak Svajūno, vaikai žino, kad pas senelį mašinoje, daiktų dėtuvėje, visada yra kokių nors saldumynų ir dažnai ten įsisuka patys, kartais paprašo, kai senelis grįžta mašina  iš darbo ar iš miesto...

Svajūnas prasitarė, kad tėtis taip pat šokolado neatsisako, tačiau labiau mėgsta medų, ir kasmet visi drauge suvalgo beveik du kibirus medaus.

Paspirtuką tėčiui Svajūnas pats nupirkęs, gražu, kaip su jaunimu senelis lenktyniauja. Sportiškas tėtis esąs, nepraeis svarmenų nepakilojęs. Ne ruonis, į eketę nešoka, bet po pirties baseinas būtinas, vakarop darbus baigęs beveik kasdien į baseiną lenda. Ir vaikus nuo mažens pripratino.

Iš tėvo Svajūnas sako išmokęs atsakingumo, meilės vaikams, rūpestingumo. O kiek pagalvojęs pridūrė: „Dabar esant karantino sąlygoms, jis neriasi iš kailio, negali nusėdėti vietoje, tai žiūrėdamas pro langą prisigalvoja visokių darbų – tai kaminą išvalo, tai pavėsinės stogą nudažo, tai medžių eina genėti. Žodžiu, padaro daug darbų, kuriuos aš turėčiau nudirbti.“

Esi gyvybingas – kol tavęs reikia
Donatas Ulvydas, jaunesnysis Ulvydų sūnus, nesigyrė nei puikiais savo filmais, nei keliskart pelnytais „Sidabrinės gervės“ apdovanojimais. Nemėgstantis daug atvirauti menininkas savo kūrybinių planų neatskleidė: „Kūrėjo toks gyvenimas, galvoje nuolat yra minčių, bet negali jų išpasakoti, reikia išbūti. Šiuo metu esu kūrybinėj tyloj.“

Kuklumas – viena iš namuose išugdytų vertybių. Abiejų tėvelių bendras kelias pagarbos vertas. Menininkas sako, gal vertingiausia, kad iš tėvuko išmoko darbo – noro dirbti ir džiaugtis tuo, ką darau: „Visko sėkmės garantas – ir šeimos, ir sveikatos –  meilė darbui. Kas bebūtum, ar šaltkalvis, ar kūrėjas, jei su džiaugsmu dirbi – esi laimingas. Tėvukas visada per tris darbus dirbo, kitaip nemokėjo. Man jis – darbštumo pavyzdys. Ir pats po 18 valandų dirbu – taip išeina.“

Kai tėvukui 80 artėja, dažnai Donatas  pagalvoja, kokia jo gyvenimo formulė. Pasirodo, visai paprasta: „Kai eini į darbą, tavęs reikia. Kol gali kitiems padėti, esi sveikas ir gyvybingas. Tėvuko laimė, kad jis visada reikalingas.

Anūkams senelio reikėjo, kad suvirintų ką nors, padarytų, pataisytų. Kad drauge prie ežero nuvažiuotų. Jokių problemų jam paspirtuku su vaikais palakstyti ar į darbą nuriedėti. Kai su meile darai, tavęs reikia kitiems, neturi laiko sirgti. Taip tęsiasi amžinybės ratas. Kai jam, septyniasdešimtmečiui, iš „Rūtos“ paskambino, kad be jo negali saldainių cecho paleisti, žmogus gimė antrą kartą.“

Antra formulės dalis – gyvenimo būdas. „Nesu matęs tėvuko įgėrusio. Net anais laikais, kai įkaušti atrodė beveik norma, – svarsto Donatas. – Galėčiau drąsiai sakyti, kad alkoholio tėtis nevartoja. Aš nevartoju taip pat. Nustebau atradęs sau, kad jis yra jogas: jis visą gyvenimą atlieka pratimus –  ne iš vadovėlio, o natūraliai, gyvenimo sukurtus. Kiekvieną rytą lipa kopėčiomis ant „Rūtos“ stogo. Jis šliaužia po įrengimais, raitosi, eina keliais. Jam reikia palįsti, kelti, nešti. Jis niekada nesėdėjo rankų sudėjęs. Gal dėl to garbaus amžiaus jaučiasi sveikas.“ Pasak sūnaus, tėtis nesupranta, kad kažkam reikalingos sanatorijos. Nutyli, bet širdyje juokiasi.

Ne kiekvienai šeimai pasiekiama išgyventi darniai 57 metus. Donato teigimu, vyresnioji karta mokėjo kitaip puoselėti santykius: „Jie mažiau analizuoja ir yra laimingesni. Neužduoda sau kvailų klausimų. Tiesiog eina ir dirba. Jie turi sąžinės ir valios kartu būti. Tėveliai vienas kitam visada buvo reikalingi, mokėjo tartis. Tas reikalingumas išlaiko. Ir, be abejo, pagarba. Pagarba kitam ir sau.“

Ir tėtis, ir mama labai džiaugiasi Donato filmais. Janina Ulvydienė jau pokalbio pradžioje užklausė, ar žinau, kad filmus „Tadas Blinda. Pradžia“, „Valstybės paslaptis“, „Emilija iš Laisvės alėjos“ ir kt. sukūrė jų sūnus. Užsiminė, kad viename epizode ir jiedu su Broniumi nufilmuoti.

 Apie tai, kaip tėtis vertina jo kūrybą, Donatas atsakė negražbyliaudamas: „Nebijau, kad tėtis kūrybos nesupras. Iš savo  dėstytojų išmokau: žmonės būna protingi ir išmintingi. Vieni kerta knygas, kad būtų protingi, ir tokių labai reikia. Mano tėvukas yra išmintingas, kad pajaustų. Kūryba gera, kai nereikia protauti, ją pajausti reikia. Kai filmavau „Emiliją iš Laisvės alėjos“, salėje buvo daug žmonių. Nežinau, kaip atsitiko, bet mano tėvai sėdėjo ir labai gražiai, nuoširdžiai verkė. Šita scena papuolė į filmą, taigi mano tėvai amžinai bus šioje juostoje.“

Tėvo, senelio reikalingumas, pagarba jam, pasak Donato, nėra kvestionuojamas dalykas. Anūkų pagarbą, draugo statusą senelis užsitarnavo ne tik dėl to, kad drauge bėga į šaltą jūrą ar žaidžia krepšinį. Savo gyvenimu, savo darbu, lėkštais žodžiais nenusaldinta meile Bronislovas užsitarnavo pagarbą ir iš kolegų, ir iš šeimos.

Ulvydų šeima prieš 5 metus. Pirmoje eilėje Donatas su Vaida, Bronislovas su Janina; antroje – Svajūnas su Rasa, Broniaus ir Janinos anūkai Motiejus. Hubertas, Dovas, Kristupas, Aistis.
Asmeninio archyvo nuotr.

Bronislovas giminių šventėse būna visoks –  ir šaunus šokėjas, ir pokštininkas.
Asmeninio archyvo nuotr.