,,Velykos – pati reikšmingiausia krikščionių šventė. Ji visiems primena, jog mūsų žemiškojo gyvenimo pabaigoje laukia prisikėlimo rytas. Apie tai Apaštalas Paulius rašo: ,,Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė  Dievas tiems, kurie Jį myli.“ (1Kor. 2,9)

Prisikėlusio Kristaus akivaizdoje, norėčiau palinkėti pagarbos ir meilės vienas kitam. Netarkime piktų žodžių, nedarykime neapgalvotų žingsnių, būkime ištikimi ir nuoširdūs šeimose. Kai sąžinė bus rami ir Velykų džiaugsmas bus pilnas ir tikras.

Telaimina jus visus gerasis ir gailestingasis Dievas. Džiugių šv. Velykų. Nuoširdžiai visus laiminantis Šiaulių vyskupas  Eugenijus Bartulis“, – savo laiške skaitytojams rašė Jo Ekscelencija.
Kadangi šiais metais Velykos netradicinės, be galimybės apkabinti savo artimuosius, norime šiauliečiams suteikti džiugių emocijų. Tad pasiteiravome, kaip Velykas švenčia garbingi Lietuvos žmonės, į kuriuos karantino laikotarpiu nukreiptos mūsų akys.

Išlauktas šv. Velykų džiaugsmas
Džiugu, kad Šiaulių vyskupas pasidalijo ir savo vaikystės įspūdžiais.

„Mūsų šeimoje buvo  6 broliai ir 4 seserys. Ryškiausias būdavo Velykų rytas, kai visi džiaugsmingai bėgdavome į Šančių bažnyčią, kurioje 7 val. ryto prasidėdavo įspūdinga procesija. Mano sesutės barstydavo gėles, o aš su baime fotografuodavau, nes buvau mokinukas ir bijojau persekiojimų. Į bažnyčią netilpdavo žmonės, po šv. Mišių visi skubėdavome į namučius prie vaišių stalo ir margučių ridenimo.“

Margučius, pasakoja J. E. vyskupas E. Bartulis, jis mėgdavo  marginti su dažais: „Mama nupirkdavo turguje įvairių spalvų dažų mažuose buteliukuose ir tada pasireikšdavo mūsų  sugebėjimai. Sesutės mėgdavo kiaušinius dažyti svogūnų lukštais.“

Vyskupas prisimena, koks svarbus buvo šv. Velykų laukimas: „Gavėnios laiku, griežtai saugodavome ramybės dvasią. Neklausydavome per radiją netgi muzikos, kurią aš labai mėgdavau, tačiau ji dar džiugiau suskambėdavo, kai po 6 savaičių tylos išgirsdavau tarsi pagražėjusius muzikos garsus.“

O pats skaniausias šventinis valgis gausioje šeimoje buvo kumpis su krienais ir mišraine.

Sveikatos apsaugos ministro neapleidžia optimizmas
Sveikatos apsaugos ministras Operacijų centro vadovas Aurelijus Veryga kovoje su Covid-19 grėsme stebina ištverme ir vidine ramybe. Jis mums nuoširdžiai papasakojo apie Velykų šventės prasmę, šeimos tradicijas.

„Šv. Velykos – ne tik margučiai, bet ir susikaupimo pilna šv. Velykų savaitė, kai lankydavomės bažnyčioje, pradedant Didžiuoju ketvirtadieniu. Ypatingą įspūdį darydavo ugnies ir vandens šventinimo apeigos, krikšto atnaujinimas. Būdamas vaiku patarnaudavau šventoms Mišioms ir tai būdavo itin intensyvus metas Bažnyčioje. Iki šiol tie vaizdai stovi akyse, o prisiminimai yra itin šilti.“ Per šv. Velykas pas močiutę susirinkdavo artimiausi giminaičiai. Įsiminė ne tik pokalbiai už stalo. Močiutė ir mama tradiciškai sukdavosi virtuvėje ir visko priruošdavo tiek, kad tikrai net labiausiai išrankiems svečiams nieko nepritrūkdavo.

„Kai dar buvome visai mažiukai vaikai, margučius margindavo mama ir močiutė, o mes tik pasidžiaugdavome. Vėliau jau ir patys prie to smagaus proceso prisijungėme, – pasakojo A. Veryga. – Seniausias būdas, kurį prisimenu, buvo tas, kurį tradiciškai  žino dauguma lietuvių.“ Kiaušinius margindavo vašku, vėliau dažydavo svogūnų lukštų nuovire. Po kurio laiko atsirado ir maistinių dažų, kuriais nudažytus margučius skutinėdavo peiliuku. Marginimui naudodavo ir visokias žoleles, kurias prispaudus prie margučio ir pamerkus į dažus likdavo gražūs antspaudai. Užrišdavo, paduodavo mamai ir laukdavo, kol išvirs, kad pasižiūrėtų, kieno gi šįkart bus gražesni.

„Margučius ir iki šiol marginame kartu su vaikais ir seneliais, ir kiekvienas pasirenka sau patinkančią techniką, – sakė ministras. –  Šiais laikais tų dažymo būdų atsirado dar daugiau, bet, kaip jau ir prieš tai minėjau, dabar su žmona ir vaikais dažnu atveju renkamės marginimą vašku – kiekvienas brūkšnelis ar taškelis reikalauja kantrybės ir meilės, o juk visada smagu gauti su meile margintą kiaušinį.“

Pasirodo, sveikatos apsaugos ministras, taip ramiai kasdien atsakinėjantis į kandžius žurnalistų klausimus, yra azartiškas žmogus ir linksmai papasakojo apie vaikystės  žaidimus: „Margučių ridenimas tradiciškai būdavo vaikų užsiėmimas. Tikrai būdavo daug azarto, kai varžydavomės su kiemo vaikais ar su sese namuose ridendami margučius improvizuotame lovelyje. Būdavo pikta, kai kiaušinis riedėdavo ne ten, kur nori, bet galų gale tai – tik smagus žaidimas šventei paįvairinti. Iki šiol išliko tradicija ne tik margučius dažyti, bet ir juos daužyti – prie pusryčių stalo visi išsirenka patikusį margutį ir tada išbandome jų stiprumą. Nors iš vaikiško amžiaus senokai išaugome, bet tradicija iki šiol labai smagiai paįvairina šventę.“

„Šv. Velykos man nėra paprasta užstalės šventė, – kalbėjo A. Veryga. – Ypač pastaruosius metus, kai per darbus vis mažiau laiko galiu skirti pasibuvimui su šeima, per šv. Velykas galime ramiai negalvodami apie reikalus ar nepadarytus namų darbus atsisėdę pasibendrauti ir pajuokauti bei suvalgyti po margintą kiaušinį. Manau, tai nėra tik tikintiems svarbi diena: pasaulis ją švenčia nuo seno, bet šių laikų žmogui ji itin aktuali – pagaliau gali sustoti, susitikti su artimaisiais.“

Ministras A. Veryga apgailestavo, kad šiemet, kaip ir visiems Lietuvos žmonėms, teks švęsti kitaip:  „Šv. Velykos bus tikrai išskirtinės, nes karantino sąlygomis visi turime likti namuose. Todėl ir tėviškė liks neaplankyta, tai teks atidėti vėlesniam laikui. Tačiau liks kitos gražios tradicijos  –  jas turime išsaugoti.“  

Seimo Pirmininko Velykos šeimos rate
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis brangina šeimos švenčių tradicijas. Velykos jam   –  graži susibūrimo šventė, kai visa šeima gali būti drauge: „Mes laimingi, kad visi gyvename uždarame kieme – trys vaikai ir keturi anūkai.“

Velykos neįmanomos be kiaušinių. V. Pranckietis žino įdomių marginimo būdų: „Margučių dažymu rūpinasi šeimos moterys ir vaikai, jiems tai gražiai pavyksta. O marginimo būdas – tradicinis, svogūnų lukštais. Prie kiaušinio dedami lapeliai, gėlytės, šakelės, suvyniojama į skudurėlį ir merkiama į svogūnų lukštų nuovirą. Norint kitokių spalvų, labai gražia mėlyna spalva nusidažo  su mėlynaisiais kopūstais arba šaldytomis mėlynėmis.“

Seimo Pirmininko šeimoje  prie Velykų stalo iki šiol sąžiningai laikomasi papročių: daužomi margučiai ir linkima laimės. O kiaušinius skaniausia valgyti su krienais. „Aš mėgstu virtus kiaušinius, o prie jų krienus, – atvirauja V. Pranckietis. – Tai yra ankstyviausia daržovė, kurią anksčiau kasdavome iš įšalusios žemės. Šiemet irgi kasiu krienų šaknis mūsų Velykų stalui.“
Nepaisydamas darbinių rūpesčių Seimo Pirmininkas randa laiko su anūkais žaisti, ridena margučius: „Esu pagaminęs vaikams specialius ridenimo lovelius.“ Gaila, nepaklausėme, kas ridenimo varžytuves laimi. Turėtų anūkėliai senelį aplenkti, nors jo vardas pergalę reiškia.

Belaukiant švenčių smagu vaikystę prisiminti. Kas iš berniukų netrokšta vairuoti? Sukiodamas vairą pasijunti toks galingas ir vyriškas. Ar gali būti džiugesnės Velykos už tas, kada apžergei išsvajotą dviratį? Na ir kas, kad nesi jo šeimininkas. Seimo Pirmininkas V. Pranckietis papasakojo ryškiausią vaikystės Velykų įspūdį: „Puikiai atsimenu vienas Velykas, jos buvo balandžio 17-ąją, tądien buvo vyresnio brolio gimtadienis, ir jis gavo dovanų dviratį, vertą maždaug mėnesio algos. Tai buvo tikrai įsimintina Velykų šventė, nes dviračiu galėjome važinėti visi – jis buvo labai geidžiamas.“

Švenčių tradicijos iš tautos gelmės
Pakalbinome ir šiaulietę tautodailininkę Angelę Steponavičienę. Jos autorinė karpinių paroda, skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai, buvo atidaryta Šiaulių pastoracinio centro svetainėje kovo pradžioje.

Dar spėta ją pamatyti prieš karantiną, pasigrožėti karpiniais, kurie tautiškais ir krikščioniškais motyvais pasakoja apie gyvenimo džiaugsmą, meilę, bendrystę. Žiūrint į juos atgyja dainų posmai, pasakų ir sakmių vaizdiniai.

„Karpiniai ir kitos meno technikos modernėja, aš lygiuojuosi į liaudies meną, laikausi giluminės tautos tradicijos, – sako autorė.– Seniai domiuosi liaudies menu, simbolika. Remiuosi senojo kaimo prisiminimais. Labai daug motyvų ateina iš gamtos: paukšteliai, žalčiukai, gėlės, – žmonės giliai pažino gamtos ženklus, jie rišasi su mūsų pajautimu. Išeini į lauką, stebi, kaip daigas kalasi, gandrą pamatai – prisikėlimo nuotaika apima. Juk Velykos – ne tik gamtos atgimimas. Jos ragina pirmiausia atgimti savo vidumi, savo gerumu, meile vienas kitam, šventumu. Gili prasmė Atgimimo.“

Gyvenimo ratas, Rėda – A. Steponavičienei nėra beprasmiai žodžiai. Dar Šiaulių miesto lopšelyje- darželyje „Varpelis“ dirbdama rūpinosi, kad vaikučiai suvoktų liaudies dainos grožį, savo rankutėmis prasmingą darbelį sukurtų. Pati visko išbandė – mezginiai, papuošalai, paveikslėliai iš lino, gintaro, akmenėlių. Ir dabar tokia kūryba nesvetima. Nuo 1986 metų Tautodailininkų sąjungoje, o karpiniais rimtai užsiimti pradėjo prieš 18 ar 15 metų. Daugybėje parodų dalyvavo, nemažai laimėjimų, diplomų. Tautinio paveldo sertifikatą yra gavusi už karpytas užuolaidėles langams ir lentynų papuošalus. Tuo labai džiaugiasi: „Negaliu nekarpyti – pati širdis šaukia.“

Moteris prisimena, kaip malonu buvo karpiniais jaunavedžiams salę išpuošti: „Iškarpiau gyvenimo medį su jaunųjų inicialais, sienas ir stalus taikos balandžiais išpuošiau.“

Miela, kad pasitaiko jaunų žmonių, kuriems senosios tradicijos artimos. Daug kas nebežino jų prasmės, ir senųjų dainų nebemoka. Pritilo dainos šeimose, pasilinksminimuose mažai bešokama. „Norėčiau, kad lietuvybės tradicijos, papročiai išliktų. Kalėdos, Velykos – per daug šiais laikais pirkimai ir maistas sureikšminami. Norėtųsi, kad šiek tiek labiau lietuvybę vertintų, gražias tautos  tradicijas, galima vaikams šventinius lengvus stilizuotus tautiškus rūbelius parūpinti. Vokietijoje mačiau, kad šeimos gražiai pasipuošia.“ Todėl moters širdį džiugina, kad pradinukai anūkėliai dainuoti, šokti mokosi, o vyresnėlė galbūt močiutės kryptimi pasuko – dailės studijas baigusi dizainere dirba.

Angelei smagu būna kuriančių bendraminčių būry dainas traukti, svarsto, kaip jų folkloro ansamblis „Margulis“ spės per karantiną savo 30-mečiui pasiruošti. Keistas laikas: šiemet Tautodailės metai, folkloro ansamblio jubiliejus, paroda Nepriklausomybės garbingai datai, o karantinas savaip viską išvartė –  užsidarė parodos, nutrūko paskaitos Trečiojo amžiaus universitete ir repeticijos, nevyksta planuoti Poezijos ir kitų menų asociacijos „Menų šaltinis“ renginiai, su anūkais ir dukromis pasimato tik vaizdo skambučiais.

„Laikausi karantino tvarkos, niekur be reikalo nelandžioju, – sako moteris. – Iš ryto pasimankštinu, valandą stadione su šiaurietiškomis lazdomis pavaikštinėju, taip sau pusryčius užsidirbu.“ A. Steponavičienė vienatve nesiskundžia, skaito knygas, dabar į J. Baltušio dienoraščius įnikusi, savo kelionių albumus pavarto. Turbūt nėra Europoje šalies, kurioje ji nesilankė. Ir Izraelį pasiekė, ir kitus kraštus. Moteris sako, kad kelionėse labiausiai žavi gamta, architektūros grožis trumpam įdomus, bet širdin neįsmenga.

Angelei atrodo svarbu prieš Velykas kiekvieną namų kertelę išvalyti. Namų švarinimas prieš šventes – ne šiaip sau, ne dėl kitų akių: „Visus namų kampelius krapštinėdamas turi laiko pamąstyti apie save, iš vidaus apsikuopti. Juk atgimimo turi sulaukti švarus, atradęs ką gali naujo sukurti, kokius savo poelgius pakeisti.“

Nors Velykas sutiks viena, moteris joms ruošis pagal senas tradicijas. Ir šeimoje laikėsi iš mamos perimtos tvarkos. Po Prisikėlimo Mišių – šventiniai pusryčiai. Valgius ruošdavo kaip senovėje – svogūnų lukštais nudažyti kiaušiniai, šaltiena, virtas ar keptas kumpis, raudona mišrainė, sūris, sviestas, krienai, juoda duona. Pirmiausia po maldos dauždavo margučius, linkėdami vienas kitam gražių dalykų.

A. Steponavičienė jau iš anksto puošia Velykoms namus. Ant ką tik išsprogusių beržo šakelių sukabinti karpiniai-margučiai, išraižyti saulučių, žalčiukų raštais. „Viena, bet simboliką pasidarysiu, – sako. – Sekmadienį 8 ryto visoje Lietuvoje skambės bažnyčių varpai. Po maldos su vaikais video- pabendrausim. Duok Dieve, visiems sveikatos. Duok Dieve, visiems ištverti karantino suvaržymus. Nusiteikime šias Velykas švęsti su vidiniu džiaugsmu ir tikėjimu, kad atgimstame vieningi, mylintys ir stiprūs.“

E. Bartulis: „Netarkime piktų žodžių, nedarykime neapgalvotų žingsnių, būkime ištikimi ir nuoširdūs šeimose. “
Artūro STAPONKAUS nuotr.

A. Veryga: Velykos ypatinga šventė – bet likime namuose.“
Ramūno SNARSKIO nuotr.

V. Pranckietis: „Mes laimingi, kad visi gyvename uždarame kieme.“
Ramūno SNARSKIO nuotr.

A. Steponavičienė: ,,Atgimimo laukdami save iš vidaus apkuopiame.“
Asmeninio archyvo nuotr.

A. Steponavičienės karpiniai.
Asmeninio archyvo nuotr.