Karantinas. Prieš du-tris mėnesius net neįsivaizdavome, kokie išbandymai mūsų laukia. Išdidžiai šventėme savo Laisvę, girdamiesi, kad aukso amžių gyvena Lietuva: ilsimės tenerifėse, pusiau darbo reikalais lakstome į Londoną ar Paryžių. Pavojai, infekcijos buvo kažkur toli. Ir še tau, kortų namelis staiga sugriuvo. Tenka kariauti su priešu, kurio nematome. Tai labiausiai gąsdina. Užsidarė mokyklos, darželiai, įstaigos, užsivėrė valstybių sienos. Pasaulis susiaurėjo iki namų slenksčio. Net ir tie, kurie iki šiol netikėjo, pavojų neigė, pradeda suprasti – žaidimo taisyklės keičiasi. Reikės išmokti prisitaikyti. Kaip tai vyksta, šįsyk pasakoja filosofas, pedagogas ir menininkas.
Išbandymų metas
Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai aplinkui tvyro COVID-19 šmėkla, užsidaro viešos erdvės, aibė žmonių pasijunta išmušti iš vėžių, nes jiems įprastas bendravimas yra suspenduotas, – sako filosofas Jurgis Dieliautas. Karantino sąlygas galbūt lengviau pakelia tie, kas buvo įpratę prie kabinetinės veiklos, nuotolinis darbas nedaug jų įpročius tepalietė.
Į neviltį, desperaciją greičiau puola emocingi, nuolat ieškantys ryšių, mėgstantys bendrauti. Jiems izoliacija tampa sunki dar ir dėl to, kad prarandama trečioji vieta – kavinės, grožio centrai, sporto klubai, galerijos – jose įprasta buvo bendrauti, o dabar visa tai uždaryta. Trūkinėja įprasti ryšiai, pasak filosofo, žmogus jaučiasi silpnesnis.
Veikla dėl savęs ir dėl kitų
Vis dėlto J. Dieliautas ragina įžvelgti karantino pozityviąsias puses. „Kuo mums šis laikas gali būti naudingas? Galiu imtis darbų, kurie vis lieka nepadaryti. Paprasčiausias pavyzdys buityje. Kai kurių darbo valandos ilgos, dar kelionė į namus užtrunka, namai tampa tik vieta pernakvoti. Dabar lengviau rasti laiko buitį susitvarkyti. Nesakau, kad reikia imtis kapitalinio remonto. Be didelių investicijų turime galimybę savo aplinkoje susitvarkyti.“
Sąlyginai galime kalbėti apie perėjimą į aukštesnę pakopą. Čia tiktų F. Nyčės mintis „Kas manęs nenužudo, tas mane sustiprina.“ Ši epidemija mus mobilizuoja. Pasak J. Dieliauto, atsiranda galimybė pasižiūrėti į save kaip veidrodyje: ką esu nuveikęs, ko nepadaręs, kokius įsipareigojimus apleidęs, ko nespėjęs. Galime laiko skirti savišvietai, savęs tobulinimui: knygos, kino ir muzikos archyvai, pavyzdžiui, „Mezzo“ kanalas, daugybė interneto portalų, tinkamas metas dvasiniam, intelektualiniam, mentaliniam tobulėjimui.
„Prasmė atrandama arba sukuriama, – teigia filosofas. – Atrandama, kas padaryta, nusėdo į patirtį.
Sukuriama, ieškant, ką gali padaryti. Nebūtinai imtis kapitalinio buto remonto. Sutelkime iki šiol pasyvias, nerealizuotas pastangas. Sakoma, neišeidamas iš kiemo gali pažinti pasaulį. Iš buto neišeinant irgi galima atrasti daugybę pasaulių: peržiūrėti albumus, perversti biblioteką, korespondenciją arba leistis į telefoninius pokalbius, prisiminti draugus, gimines. Turime modernias technologijas, kuriomis galima adekvačiai komunikuoti. Šiuo atveju liūdniausia vienišiems, kurie negeba technologijomis naudotis. Reikėtų jiems skambinti, klausti, kuo galime padėti. Svarbu, kad neįklimptų į visišką izoliaciją.“
Erikas Fromas sakė: „Tik žinodamas, kaip sau padėti, gali padėti kitam.“ Yra visokių praktikų – tiek religinių, tiek meno. Taigi pavojai mobilizuoja ir atveria naujų galimybių, pilietinę brandą stiprina. Atsidaro gražių iniciatyvų, virtualių parodų, kaip pavyzdžiui, Šiauliuose meno pasaulį išjudinusi iniciatyva „Neatšaukti atidarymai.“ Prisijungę užmezga naujus ryšius, naujus kontaktus, „įsitinklina“. Katastrofa solidarizuoja. Tokiais tarsi kasdieniais dalykais galime džiaugtis. Mes visada turėjome žmonių, kurie teikia pagalbą, bet apie tai mažai kalbama, rašoma, neišviešinta. Be jokių struktūrų galima tiesiog laiptinės kaimynui pagalbą suteikti, ko šiomis dienomis ypač prireikia. Daugeliui trūksta palaikymo, žinojimo, kad gali paprašyti, paklausti, vaduotis iš įsikalbėto ar įkalbėto vienišumo. Tokiais tarsi kasdieniais dalykais galime džiaugtis.
Pilietiškumas stipriau pasireiškia. Niekas netrukdė ir anksčiau į savanorystę jungtis. Džiugina, kad pavojingu metu savanorių daugėja. Į ką nors įsitraukęs žmogus save išreiškia, sau duoda atsakymą: aš tai galiu, moku. Žmogus gyvas, stiprus, kol jaučiasi reikalingas. O užsiimti tikrai yra kuo.
Išeisime stipresni
Pasak J. Dieliauto, kol kas situacija Lietuvoje valdoma ir šiurpinti nieko nereikia. Neretai kalbama, jog žmogui ekstremalumo reikia, kad pabustų. Neduok Dieve, kad prireiktų nepaprastosios padėties, viliamės, kad neprireiks.
Filosofas remiasi dažnai kartojama Homero mintimi, kad kančioje bręsta žmogus ir tiki optimistine ateitimi: „Nesame bejėgiai. Sunkumai užgrūdina. Galimas prisikėlimas – ryšių atnaujinimas. Jis prasideda nuo paprastų dalykų: įvedu tvarką savo sandėliuke, susitvarkau savo viduje, išsivalau nuo sumaišties, chaoso, skubos. Išjudinu įšalusias inertiškas savo paties galias. Išmokstu tvarkytis su savimi, gebu save pristatyti, transliuoju viltį kitiems. Prasmės grįžta, kai susigrąžiname, ko buvome atsisakę dėl kažko laikino ir nesvarbaus.“
Taigi iš gąsdinančios pandeminės situacijos išeisime pasikeitę – iš naujo įvertinę bendruomeninius ryšius, būsime stipresni.
Santykiai keisis į gera
Vitalis Balsevičius vadovauja Didždvario gimnazijai jau vienuoliktus metus. Jis čia nuo pat darbinės veiklos pradžios – nuo 1984 m. Tik vaidmenys keičiasi; iš pradžių mokytojas, paskui direktoriaus pavaduotojas, skyriaus vedėjas, dabar direktorius.
Save laiko žmogumi, mėgstančiu iššūkius, todėl ir dabartinė situacija jo negąsdina. „Susiduriame su sritimi, su kuria anksčiau tik teoriškai susiliesdavome. Praktiškai įgyvendinti nuotolinį mokymą gerokai sudėtingiau, – sako gimnazijos vadovas. – Žinoma, permainos kai kuriuos pedagogus neramina. Nebetiks įprasti metodai, kai kreida ar spalvotais flomasteriais ant lentos parašai, paaiškini. Ir interaktyvios lentos nebeišgelbės. Darbas pareikalaus naujų įgūdžių. Bet mūsų mokytojai stiprūs, susidoros. Pasak Konfucijaus, kiekviena didelė kelionė prasideda nuo pirmų žingsnių.“
Direktorius pabrėžia, jog dabar ypač svarbus tėvų vaidmuo. Išmokyti vaikus mokytis teks bendromis pastangomis. „Manau, esame pasiruošę nuotoliniam mokymui. Mūsų mokytojai kūrybiški, mokiniai jais pasitiki. Laukia įdomus bendras darbas“, – teigia V. Balsevičius. Direktorius viliasi, kad jau 30 metų „atnaujinamas“ ugdymo turinys taip pat keisis, pagaliau sugebėsime atmesti nesvarbius dalykus.
Laisvalaikiu V. Balsevičius sako stiprinąs imunitetą gamtoje, kur nereikia veido kaukėmis dangstyti. „Su žmona vakarais nuvažiuojame į sodybą, malkų paskaldau, smagu su žiūronu pasidairyti, pasigrožėti, vieną kitą kadrą nufotografuoti, – kalba įspūdžius gamtoje vertinantis pedagogas. – Gamta bunda, gervės grįžta, kurapkos beveik į kiemą ateina – malonu pasigėrėti, atsipalaiduojame abu.“
Pašnekovo nuomone, šiuo metu sunkumų patiria intravertai, kurių saugus pasaulėlis griūva. Jiems reikia draugų pažįstamų, psichologų pagalbos. O kiti, kaip jis, susitvarkys, save išbandydami malonumą patirs. Tikėtina, kad išbandymai ir šeimas sustiprins. Krizėse griūva silpnieji, išbyra, išsibėgioja, Stiprūs arčiau susiglaudžia ir ištveria.
Pasak direktoriaus, kiekvienoje situacijoje galima rasti teigiamų dalykų. Daugiau pabūname su šeima, ieškome naujų būdų pasikalbėti su draugais, giminėmis. Pedagogas pastebi, kad mamos rūpestingiau prižiūri žaidžiančius vaikus. Žinoma, karantinas anksčiau ar vėliau baigsis. Nebebus kaip anksčiau. Socialinės distancijos gal padidės, keisis bendravimo būdai, bet tikrieji ryšiai išliks.
„Turime laiko apmąstyti, apgalvoti, kas mūsų gyvenime iš tikrųjų svarbu. Juoką neseniai perskaičiau, jog tėvai po dviejų karantino savaičių išras vakciną, kad vaikų nereikėtų namie laikyti. Taigi turėsime šį tą naujo atrasti. Išmoksime bent rankas plautis“, – optimistiškai svarsto V. Balsevičius ir palinki mums visiems išlikti žmonėmis, Lietuvos piliečiais, tikrais šiauliečiais.
Kuriančių žmonių šviesa
Ko gero, šiaulietis dizaineris Vilmantas Dambrauskas pirmasis Lietuvoje pakvietė menininkus eksponuoti savo kūrinius virtualioje erdvėje „Neatšaukti atidarymai“, kai uždrausti visi vieši renginiai, užsidarė parodų ir koncertų salės.
Kovo 14-ąją facebook'e pasirodė jo fotografijų paroda „Balti žmonės 2010 – 2020“. Žinomų menininkų šiauliečių portretai, apgaubti ypatingos baltos tylos. Baltas drabužis ir šviečiantys veidai. Vyrai, po 50, po 60, po 70. Kur slypi vyriškumo paslaptis? Autorius sako, kad 2010 m. pradėtas ciklas nebuvo eksponuotas, nes vis atrodė neišbaigtas. Gal trūko konteksto? Dabartinės įtampos ir nežinios. Artėjimo prie ribos, kai susilieja Viskas ir Niekas. Menininkas vyras turbūt dažnai atsiduria spengiančioje vienatvėje, kamuojamas atsakomybės atrodyti stiprus. Kaip išlikti savimi, kai nebus už ko pasislėpti, kai nukris visos kaukės ir statusai? Kai suprasi, kad esi tik žmogus, kuris trokšta būti apkabintas, apglėbtas.
V. Dambrausko fotografijose permanentinė šviesa atveria sielos gelmes, lieki tarsi be odos, pažeidžiamas, tikras. Laikas sustojo, nes tai, kas tikra, jam nepavaldu.
„Parodų salės uždarytos, bet menininkai kūrė, kuria ir kurs. Nepasiduokime virusui. Neatšaukime parodų. Pristatykime per „saugų“ atstumą. ČIA. Jei norite. Sukurkime virtualią galeriją ir nepraraskime savo žiūrovo“, – rašė idėjos sumanytojas V. Dambrauskas, tada dar nenujautęs, kad prie grupės prisijungs nesuskaičiuojama galybė meno kūrėjų. Dailininkai, fotografai, muzikantai kasdien dalijasi kūrinių nuotraukomis, įrašais. Meno mėgėjui tai – unikali galimybė pamatyti naujausius arba niekada neeksponuotus darbus, apsilankyti kūrėjo erdvėje – jo namuose ar dirbtuvėse.
Premjeros – kasdien
„Šiuo metu visa šeima sėdime namuose, niekur nelendame, o ir veiklos turime pakankamai, – telefonu sako V. Dambrauskas. – Su šituo projektu įlindau taip giliai, kad yra ką veikti ne tik dienomis. Turiu pripažinti, tokio susidomėjimo, tokio krūvio nesitikėjau, neplanavau.“
Pasak jo, tikslas buvo, kad nesustotų parodų atidarymai, nes baisu, kai ruoši parodą dvejus metus ir ji neįvyksta. Socialinės erdvės leidžia menininkams susijungti, dalytis savo kūryba ir diskutuoti. Viena iš taisyklių – privalomas į video- įrašytas autoriaus žodis. V. Dambrausko teigimu, kontaktas tarpusavy ir su žiūrovu – malonumas. Tikroje parodoje ne visada pamatai kūrinius, nes susirenka daug žmonių, šurmulys, sunku susikaupti, užsiplepi su draugais, o čia gali ramiai apžiūrėti ir su autoriumi diskutuoti.
„Kai tai įvyko, supratau, kad formatas teisingas, – sako grupės administratorius. – Užsienio lietuviams dailininkams atsirado niša susijungti su mūsų žiūrovais. Džiugina labai. Susipažinau su daugybe menininkų, susirašome, bendraujame. Atradau daug iki tol nepažintų kūrėjų ir kiti atranda.“
Tačiau svetainės administratoriumi būti nelengva. Ne vien dėl to, kad tenka stebėti, jog būtų laikomasi taisyklių, įtikinėti, kad būtinai reikia nusifilmuoti, gyvai prisistatyti publikai. „Iš patirties žinau, kad nelengva, nes autoriai gėdijasi, kompleksuoja. Bet šiuo atveju būtina įveikti save. Tai pagarba žiūrovui, – įsitikinęs V. Dambrauskas. – Turi save nugalėti, išeiti prieš žmones be kaukės, be grimo, namų aplinkoje. Žiūrovui svarbu pamatyti, kad esi toks pat žmogus – jautrus ir pažeidžiamas. Kitaip sakant, dailininkas sėdi prie to paties stalo ir valgo tą patį patiekalą. Tas atvirumas didžiulė vertybė. Net renkuosi prarasti autorius, bet kad būtų gyvas pristatymas. Kartais mažiau yra daugiau.“
Didžioji bėda, su kuria sunku susidoroti, – ne profesionalų, mėgėjų antplūdis. „Jaučiuosi blogai, – prisipažįsta idėjos autorius. – Nenoriu nieko įžeisti, bet turi būti vidinis kokybės cenzorius. Sunku atsakyti ir labai išvargina emociškai, kai pusę dienos atakuoja. Negalėjau nuspėti, kad bus tokia invazija. Tariuosi su menotyrininku Virginijumi Kinčinaičiu, kad išvengtume saloninio, turginio meno. Siekiame burti tuos, kurie nori dalytis menu, o ne pasipuikuoti, pasireklamuoti.“
Grupė atvira ir muzikantamas. Pradžioje buvo kviečiami tik facebook'o draugai. Pasak V. Damrausko, koncertai irgi nebevyksta, nutrūko. Kodėl nepaklausyti muzikos? Klausytojams prisistatė Laura Remeikienė, „En den du“, dabar galima išgirsti Eglę Bartkevičiūtę. „Ji pati sako, kad nenušlifuotas video-, įrašas netobulas, bet nebijokime pasirodyti paprasti žmonės, tokie, kokie esame, – drąsina svetainės administratorius. – Muzikai mato poreikį dalintis, klausytojai laukia daugiau muzikos.
V. Dambrauskas dar nori pakviesti garbius aktorius, kad išgirstume nuoširdžių poezijos, literatūros ar net teatrinių interpretacijų. Sunkoka, nes ne visi vyresnieji aktoriai su technologijomis draugauja. Idėjų jis nestokoja, matyt, projektas bus plečiamas. Jau gavo pasiūlymų iš Ispanijos, Ukrainos. „Juk visas pasaulis karantine. Jei tai ilgai tęsis, durnėti pradėsime, – tvirtina šiaulietis menininkas. – Ačiū autoriams, pristatantiems savo kūrybą grupėje, kurios tikslas padėti vieni kitiems nenusivilti, nepalūžti.“
V. Dambrauskas nebeskaičiuoja nei grupės narių, nei savo valandų, praleistų prie kompiuterio dėliojant parodas ir koncertus: „Esu toks žmogus – jei pradėjau, turiu išbaigti. Kai skęsta laivas, vieni žmonės šoka į valtis ir gelbėjasi, bet yra tie, kurie tuo metu groja...“
Šiauliečio įkurto virtualaus menų centro misijai įvardyti tinka keramikės Irenos Šliuželienės prisistatymo žodžiai: „Ruošiu sėklas, kurios, išbuvusios tam tikrą karantiną krosnyje, bus pasėtos ir tikiuosi, kad išdygs ypatingi dalykai: tikėjimas, viltis ir meilė.“ Dar niekad menas nebuvo taip arti mūsų, taip lengvai, kambaryje sėdint pasiekiamas. Todėl negali būti pigus. Gal sulauks ir išsamių menotyrininkų studijų.
V. Balsevičius: „Esu žmogus, mėgstantis iššūkius.“
Redakcijos archyvo nuotr.
Dianos JANUŠAITĖS nuotr.
