„Jis ir vėl žvejyboje… Meškerės, blizgės, masalai – krūvos pinigų išslysta. Žuvies juk nevalgo. Pasidžiaugia ir pliumpt į vandenį gražuolę lydeką. Suprantu, kad žmogui reikia poilsio po įtemptos darbo savaitės. Bet ir aš per dienas kuičiuosi su dviem mažyliais, laukiu nesulaukiu savaitgalio, kad galėčiau ramiai prisėsti prie mėgstamos knygos, svajoju, kad visi keturi drauge išeisim pasivaikščioti bent porą valandų… – guodžiasi jauna kaimynė. – Juk grįžęs kris į guolį ir miegos pusdienį kūdikio miegu. Jis žvalus, pailsėjęs, o aš tiesiog verdu iš pasiutimo. Ką galiu pakeisti? Gal atsigriebsiu, kai mažyliai pradės lankyti darželį...“

Tikiuosi, kad jauna šeima ras sprendimą, kaip rasti laiko bendram poilsiui. O apie laisvalaikio pomėgių reikšmę klausiu filosofo Jurgio Dieliauto.

Suteikia gyvybinį džiaugsmą
„Kiek žmogui naudingas pomėgis? Labai platus spektras. Žmogui reikia turėti alternatyvą, kad  išėjus į užtarnautą poilsį būtų kuo užsiimti. Didžiulė socialinė problema iškyla, kai asmuo nemoka savimi užsiimti. Jei žmogus yra arba jaučiasi vienišas, neturi draugų, giminių, atsiranda vienatvės baimė, dirglumas, vystosi neurozės“, – filosofas atkreipia dėmesį į senstančio asmens problemas. Bet įdomaus poilsio nė kiek ne mažiau reikia jaunam. Antraip ar girdėtume apie perdegimo sindromą, depresijos bangas ir pan. Kas nemoka atrasti sau įdomios veiklos, filosofo teigimu, dažnai tampa našta visuomenei. E. Fromas (Erich Fromm) knygoje „Žmogus sau“ teigia, kad galėtum kitiems padėti, turi mokėti padėti sau. Kai esi sau įdomus, įdomus ir kitiems.

Pasak J. Dieliauto, ypatingo išradingumo, didelių lėšų gal net nereikia. Kiekvienas kažką sugeba, gali atrasti elementarų pomėgį. Nebūtinai visi turi piešti ar muzikuoti. Pasivaikščioti gamtoje, stebėti paukščius ar žvaigždes, grybauti, uogauti – juk nesudėtingi dalykai. Galima sodinti gėles ar auginti agurkus, jei tai suteikia malonumą, galima kartą per savaitę išvažiuoti ir pamatyti ką nors gražaus – svarbu patirti džiaugsmą.

Bandyti, stebėti, stebėtis
Filosofo nuomone, kai kuriems žmonėms net gydytojai rekomenduoja dirbti po 12–14 valandų per dieną, nes juos apninka laisvadienio neurozė. Tokiu atveju reikia gauti didelį krūvį, kad nukreiptų dėmesį, išsikrautų. Nieko neveikimas žudo, veda prie negerų minčių. Atsiremdami į A. Šopenhauerį, F. Nyčę daugelis filosofų rašo, kad žmogui būtinas gyvybinis džiaugsmas, gebėjimas savo energiją „perkrauti“, papildyti save. Šiuo požiūriu naudingos gali būti filosofinės knygos:  Rollo May „Drąsa kurti“, Paul Tillich „Drąsa būti“.

Kiekvienas laikmetis pasiūlo savo laisvalaikio formas, o svarbiausia – kiekvienas asmuo turėtų rasti sau tinkamą užsiėmimą, kas pačiam malonu: jei moku megzti, pinti – puiku. Nemoku – kodėl nepabandžius? Dalis išėję į pensiją atsideda kalbų mokymuisi, lanko Trečiojo amžiaus universitetą.  Kiekvienas turi šimtus būdų save realizuoti, po to vėl pasipildyti. Tada išsiplėtoja interesai, jautiesi svarbus, reikalingas, įdomus ir nebaisu pažiūrėti į veidrodį.

Tarkim, labai atsakingas darbas, kur kablelis, padėtas ne vietoje, gali sukelti finansinę katastrofą – ko gero, tinkamas poilsis būtų šokiai, jojimas, sportas – fiziniais kanalais atkurtų energiją. Yra profesijų, kur darbas ir pomėgis beveik sutampa: istorikai, menininkai, atradėjai. Jų poreikiai aukšti bet veikla labai įvairi veikla, jie tyrinėdami ar kitaip pasipildo.

„Neturiu ką veikti“ – neretai ateina iš vaikystės. Negatyvioji edukacijos pusė neretai palieka pėdsaką visam gyvenimui – nešoki, nedainuoji, varžybose, konkursuose neužimi prizinių vietų – esi netikėlis. Skatiname olimpiadas, konkursus, varžytuves, renkame geriausius, išaukštiname. Kiek gali būti olimpiadų laureatų? Vienetai. O kitus – nurašyti?

Populiarioji kultūra, pasak J. Dieliauto, irgi bando primesti visuotines laisvalaikio formas. „Šok su žvaigžde“, „Dainuok su manimi“ ir kt. laidos tarsi įperša panašią nuomonę. Nebūtinai visi turi šokinėti su guma, nardyti ar lipti į kalnus.

O vis dėlto ką išbandei? Didelio išradingumo nebūtina – pradėk ką nors rinkti, kolekcionuoti,  atsiras interesai, plėsis pažįstamų ratas. Iš asmeninių kolekcijų Šiauliuose net keli muziejai išaugo. Kai kurie žmonės susitinka bendraminčių klube, diskutuoja, išsikalba. Sunkiai judantis ligonis patiria džiaugsmą gavęs įdomią knygą ir pan.

Kita laikmečio bėda – saviizoliacija. Užsidarome nuo pasaulio įvairiais būdais, vieni pakliūva į interneto pinkles, kiti gramzdindami save priklausomybėse išlieja pyktį ant visuomenės – nesupranta, nepadeda, neužjaučia.

„Rytą pabundu, grindys šaltos, šlepetės toli – kaip jas pasiekti – didelė problema“, – ironizuoja filosofas. Puiku, kai atsiranda, kas pakviečia, nukreipia į klubą, draugiją ar tiesiog pasivaikščioti.

Iš prieblandos, iš niūrumo bent 15 min. ar valandai išeik į saulę. Išeik ekologiniu taku palei Talkšą, pavažiuok už Bubių. Stebi horizontą, pasitinki parskrendančius paukščius, klausaisi, bandai atpažinti. Gėriesi sprogstančiu pumpuru, slieku, per taką vinguriuojančiu.

„Ir mieste pasivaikščiodamas gali įdomių dalykų pamatyti. Telšiai – jie nenori būti be veido, be išraiškos, be savitumo – kaip Šiauliai, kol kas. Kiek Telšiuose dabar ne tik atgaivintų istorinių vietų, kiek ten mielų gyvūnėlių, rankomis nuglostytų, – dalijasi įspūdžiais J. Dieliautas. – Antra vertus, amerikiečiai sako – brangiausi dalykai yra nemokamai. Nustebinti gali neįprasta tvoros konstrukcija, netikėtas samanų raizginys įskilusioje šaligatvio plokštėje. Nuostaba yra vadavimasis iš inercijos, iš tingėjimo. Taip formuojasi paprasti, bet širdžiai mieli ritualai.“

Kiek duodi, tiek imi
Kita mūsų pašnekovė – dailininkė Bitė Kuic (Birutė Kuicienė). Kaip visada nušviesdama šilta šypsena Birutė ima pasakoti apie savo pomėgius ir darbą. Visa taip artimai susipynę, kad atskirti turbūt neįmanoma.

Tapytoja vadovauja dailės studijai „Auksinė ochra“. Kiekvienas susitikimas, pokalbis, kai veda studiją, energetiškai sukelia jaudulį, virpulį. Sakoma, kiek duodi, tiek imi. Išties pasitvirtina.  Vyksta stiprus apsikeitimas energija. Ši veikla galėtų būti įvardyta kaip hobis, labai papildo, leidžia savo svajones realizuoti. Neretai žmogų hobis užvaldo ir tampa pirmaeilis.

Bitė Kuic sako: „Mano atveju pagrindinis darbas tapyba – esu laisvas dailininkas. Skaičiau, kad yra dailininkai ir tyrinėjai. Galbūt esu tyrinėtoja. Labai analizuoju žmogaus būsenas, elgsenas, kodėl jis taip elgiasi.  Gauni turtus betyrinėdamas, apmąstymai pereina į paveikslus. Aš nenoriu šiaip tapyti paveikslus, gražius vaizdus.“

Po gėlių ciklo ne vienas žmogus ją apibūdino kaip menininkę, tapančią gėles. Autorei nelabai patiko, kad neįžvelgė filosofijos, atskleistų santykių grožio – gėlės niekada nesipyksta. Įdomu kodėl?  „Dabartinių mano tyrinėjimų idėja pasakyti žmogui, kur yra Rojus. Atsakymą žinau: Rojus ten, kur tau gerai. Labai paprastas atsakymas – jei tau gerai, puikiai jautiesi,  esi Rojuje. Nieko nerealaus. Kai taip mąstai, paaiškėja, kad per daug sau keliame uždavinių, neįgyvendinamų tikslų. Visada sakau, kad mano Rojus yra Lietuva, nors daug apkeliavusi esu, – teigia dailininkė. – Labai paprasti dalykai. Taip surėdyta visata, kad visi sudėtingi dalykai yra paprasti. Tik reikia didelį kelią nueiti, kol tai supranti. Aš visada esu kely. Ir tai mane džiugina.“

Galiu save realizuoti
Studijoje Bitė Kuic moko, kad labai svarbu, ką nori pasakyti savo kūriniu pasakyti. Negalima piešti, ką vadovas pasiūlė, galima tik paklausti. Pokalbyje užmezgi santykį, žmogus atsiveria ir savo vidinį grožį parodo. Įvairių specialybių ateina: gydytojų, sportininkų yra. „Kai kurių net nežinau profesijos, neatrodė svarbu. Nemokate piešti? Oi, kaip patinka tokie žmonės. Nežinodamas taisyklių gali būti labai įdomus. Išmokytą sunkiau išlaisvinti. Saugoti individualybę labai svarbu. Gal ir sunku neprimesti savo nuomonės, savo braižo, bet reikia pasistengti. Matau augimą ir labai džiaugiuosi. Studijai 14 metų. Susidraugaujame, dingsta atstumas, visokių švenčių prisigalvojame.  

Yra kas ilgai, daug metų lanko. Nėra tokio dalyko, kad visko išmokiau. Dailė ribų neturi. Pamėginti tai, ko dar nemoki, be galo įdomu, – dalijasi patirtimi dailininkė. – Kai kas  sako: kai išeisiu į pensiją, imsiuosi kokios nors veiklos. Tai klaidinga. Jei yra poreikis, reikėtų nelaukti – nei rudens ar pavasario, nei pirmadienio, kitos savaitės… Eiti ir neapriboti savęs. Reikia būti lankstiems. Gal mokytojas netinka, gal ne tokio metodo man reikia, gal piešti nenoriu. Reikia save analizuoti, pažinti.“

Nėra tikslo dailininkus išugdyti, bet parodų organizuojama labai daug. Neseniai darbus iš Vilniaus parsivežėte, o jau kovo 3-ąją kviečia Rojaus ieškoti bibliotekoje.  

„Kokia mokytoja, tokie mokiniai, – šypteli pašnekovė. – Aš nesureikšminu, nesakau, kad tai jau viršukalnė, kažkoks ypatingas įvykis. Parodos ateina ir praeina. Iš Vilniaus parsivežiau savus darbus ir studijos. Kai kas aikčiojo – o Vilnius... Nesvarbu, kur paroda, ir mažame miestely, ir sostinėje yra įdomių malonių žmonių, šiltų. Dėl jų verta važiuoti. Nelaukiu, kol kažką ypatinga sukursiu. Visada kelyje. Ir studentams siūlau ieškoti, bandyti, keičiant stilių, technikas. Stebiu, kaip savo paveiksluose pritaikau žinojimą apie kompoziciją, juos mokydama.“

Poezija ateina pati
18 metų džiugaus buvimo humanitarinėje studijoje „Plėviasparniai“ – dar viena Bitės Kuic saviraiškos sritis. Kelionės po Lietuvą pristatant rinktinę „Bičkopis“, susitikimai, kūrybiniai disputai…

Ji pasakoja, kad eilėraščiai jokių kūrybinių kančių nesuteikia. Ir prie stalo nesėdi naktimis, juodraščių nebrauko. Štai vakar ėjo gatve ir mintyse sudėliojo eilėraštį. Grįžusi užrašė, kad nepasimirštų. „Ateina jie netikėtai, tarsi kas padiktuoja iš viršaus. Man pačiai tai paslaptis. Kartais išmetu vieną kitą eilutę ar žodį. Tekstas turi būti švarus, glaustas. Sako, kūrėjas tik laidininkas ir nėra kuo didžiuotis. Ne mano kaltė. Aš niekur nesu girdėjusi ir sakau, kad tai mano eilėraštis“, – šypsosi Bitė Kuic.

Paklausta, ar yra ryšys tarp tapybos ir poezijos, moteris iš karto atsako – nėra. Atskiri pasauliai. O pamąsčiusi valandėlę sako, kad galima būtų atrasti. Juk ir paveikslus apibūdindama dažniausiai vien pavadinimu neapsiriboja. „Mėginu sau pasufleruoti, kokias mintis į paveikslą sudėjau, dviguba jėga tada veikia. Žodis turi svorį, ne tik spalvą, kompoziciją. Pavyzdžiui, neseniai Pastoraciniame centre vyko paroda „Angelas, kuris saugo Šiaulius ir mus.“

Apie skaitymą kitaip
Bitė Kuic visada mėgo skaityti: „Mokyklos metais net nesuvokdavau, kad skaitau – pažiūri, ar ant tako duobės nėra ir toliau eini su knyga rankoje“. Rašantis žmogus turi daug skaityti, turi žinoti, kas vyksta, kaip kuria šiuolaikiniai poetai. Ir mokslinės literatūros skaito nemažai. Filosofiją studijavusios menininkės lengvais skaitalais nesuviliosi.

Jau kuris laikas atsirado nauja veikla. Birutė vadovauja skaitytojų klubui. „Manęs paprašė, pavadino vedėja, bet nesijaučiu moderatorė. Skaityk kitaip – skaitymas per meditaciją. Sukuriu metodą, pagal kurį aptariame knygą. Pavyzdžiui, pasirenkame herojų, kalbėdami jo mintimis, emocijomis vadovaujamės. Išsiauginame sąsajas, perskaitai knygą ir pasimatuoji. Meno terapija įdomi. Neretai pritaikau japonų technikas, įvairiai žaidžiama su analize. Gražu iš savęs, iš pasąmonės ištraukti atsakymą į klausimą, kurio nežinai“, – pasakoja moteris.

Panašių dalykų Bitė Kuic išbando kūrybinėse stovyklose, draugų gimtadieniuose, studijos  renginiuose. Moteriai sudėtinga būtų visus savo pomėgius išvardyti – gal nė nereikia.

Yra prasmė – džiaugtis ir džiuginti
Prieš dvejus metus Bitė Kuic pradėjo dainuoti „Rėdoje“. Pasak jos, iki tol nebuvo pajutusi tikros lietuvybės. Laiminga supratusi, kad reikia išgyventi, išdainuoti save, kad šventė įeitų į tavo dvasią.  Prie Talkšos ežero dainavo vestuves. Įdomiausia, kad pasirinktoji pora, kuri suvaidino jaunikį ir jaunąją, iš tikrųjų susituokė. Visai kitaip dabar skamba Vėlinių dainos, Velykų. Laukia, kai su linksma kaukėta kompanija antradienį bulvare dainuos Užgavėnių dainas.

Pašnekovė prisipažino labai daug keliaujanti. Kelionės dažniausiai įvyksta spontaniškai. Nepamirštami įspūdžiai Maroke. Ypač jei pasiseka su vietiniais sušokti egzotišką šokį, pabendrauti, išbandyti save situacijoje, kai baimės nėra – neturi laiko bijoti, nes saugai gyvybę.

„Viską dedu į save, pasikraunu ir ištapau paveiksluose. Manyje užsifiksuoja emocijos, spalvos, kvapai. Supratau, kad važiuoju mokytis, ne turistauti, o suvokti save. Nepasotinamas alkis traukia“, teigia Birutė. Ji sako, kad kelionės padeda suprasti, kiek nedaug daiktų žmogui reikia ir kad pasaulis tiek pat pavojingas, kiek saugus. Visada atsiras žmogus, kuris nori padėti.

Tapytoja Bitė Kuic nemėgsta skaičiuoti parodų. Tik norėtų šiek tiek keisti atidarymų tradicijas: „Tegu žiūrovai tampa dalyviais, uždavinėja klausimus. Arba aš pati juos provokuoju savo klausimais. Ir tada smagu. Sužinai, kad būna angelų su keturiais sparnais, kad kai kurie jų linkę tinginiauti. Kartais prašau išsirinkti paveikslą, pradedu kurti, pasakoti ir pati nebesuvokiu, iš kur visa tai.“

Dar menininkė prisipažįsta, kad didžiausias atlygis kūrėjui, kai žmogus prieina, ir pasako ką nors gražaus. Tada iš tikro spinduliuoja, nes pasitikrino, kad yra prasmė kurti – džiuginti žmogų.

Dieliautas: ,,Kiekvienas ką nors sugeba – svarbu atrasti.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Bitė Kuic: „Kur yra rojus? Aš žinau atsakymą… bet dar patylėsiu.“
Asmeninio archyvo nuotr.