Žymus šiaulietis menininkas – tapytojas, fotografas, Nidos plenerų organizatorius – Saulius Kruopis šį vasarį švenčia šešiasdešimtmetį. Nors teisingiau būtų rašyti „ ne švenčia, o dirba“: mėnesio pradžioje jis pristatė savo jubiliejinę parodą „Tradicija nori gyventi“ ART city INN viešbučio galerijoje. Šioje parodoje eksponuojama 30 tapybos drobių – kamerinėje retrospektyvinėje parodoje atskleistas tapytojo ieškojimų kelias. Ir nors parodos organizavimas yra daug laiko ir jėgų reikalaujantis darbas, S. Kruopis tuo pačiu metu visas jėgas skyrė savo naujos knygos – albumo „Nidos ekspresija 25“ leidybai.

O dabar pasakojimas – ką tapytojas atrinko savo etapinei – jubiliejinei – parodai iš savo dešimtmečius skaičiuojančios kūrybos.

Spalvinga tapyba
Vos įėjus į parodą, žiūrovus pasitinka dar 1997 m. tapyta drobė „Pirmas sniegas. Plinkšių dvaras“, kurioje viskas mirguliuoja. Krintančio sniego ritmas suteikia paveikslui gyvybingumo, o dvi slenkančios figūros – dramatizmo. Paveikslas didelis, solidus ir labai puošnus, o gerai pasirinktas meninio sprendimo būdas moderniai nuteikia. Jis turi savo istoriją, kurią parodos metu atskleidė tapytojas Gintaras Palemonas Janonis, kuris būtent šią dar šlapią drobę 1997 m. vežė į rudeninę vilniečių parodą „Arkos“ galerijoje.

Šalia – figūrinė kompozicija, kurioje atsipalaidavusi dama mėgaujasi kavos puodeliu. Ši drobė pernai buvo eksponuota Šiaulių „Laiptų galerijoje“, parodoje „Prie kavos“.

Kitoje sienoje dominuoja simbolistinio turinio didžiulė vertikali drobė „Magiški akmenys“, tapyta Orvydų sodyboje dar 2008 m.

Visos šios drobės, ši spalvinga tapyba pasitinka tik ką įėjusį parodos lankytoją. Šalia pakabintas ir šios parodos plakatas.

„Ekspozicijoje – gal dešimt darbų,  kaip aš mėgstu sakyti, iš auksinio fondo, visi jie pleneriniai, tapyti gamtoje, iš natūros. Paminėčiau ekspresionistinę ir linksmų spalvų drobę iš Armėnijos – tai „Šventyklėlė prie Sevano ežero“ (2016). Labai norėjosi ją nutapyti,  jaunystėje šioje vietoje lankiausi 1978 m. ir labai pajutau čia pirmuosius Dievo ženklus. Šias istorijas papasakojau atidarymo metu, – paaiškina parodos autorius S. Kruopis. – Paminėčiau dar kelias man brangias ir ekspresyvias drobes. Tai „Pačajevo lavros vienuolyno bokštai“ (Ukraina, 2017), „Legenda apie Irpynės našlę“ (Ukraina, 2019), „Pakelės medžiai. Krokuva“ (2015), „Liškiavos bažnyčia per atlaidus“ (2018), „Juodkrantės seniausios vilos“ (2011), „Savaitgalio poilsis Nidoje“ (2018).“

Viskas yra tik procesas
Taip gyvas, ekspresyvus rankos su teptuku gestas, jo slinktis paskui žvilgsnį, jausmų ir profesinių žinių samplaika palaipsniui ir sukuria paveikslą.

„Bet man plenere gimęs peizažinis paveikslas nėra tik tai, ką matau, lyg kokia natūralistinė kopija. Viskas yra tik procesas, ir negali žinoti tiksliai, kada jau pabaiga (gal jos iš viso nėra). Mano tapybos vizija – artėjimas prie grynos ekspresijos. Ekspresija kiekviename taške, potėpyje, linijoje, spalvoje – kaip tapybinę visumą jungiantis, mobilizuojantis elementas. Svarbu yra tik būsena, kurioje būdamas ką nors darai (jau išmokau prisiminti būseną, kurioje padarei vykusį tapybos darbą). Tai yra svarbi vertybė“, – paaiškina menininkas.  

R. Barthes savo tekstuose akcentuoja, kad „tapyba suvokiama kaip neverčiamas tekstas“.  Kartais S. Kruopio matymas – dokumentinis, bet vaizdavimas – visada interpretacinis. Jam Nidos tapybos plenerai yra daugiau reikiamos ezkizinės medžiagos pasirinkimas būsimam Nidos ciklui.

Tapymas natūroje – neabejotina vertybė, nes keičiantis apšvietimui menininkas priverstas tapyti greitai, labai susikaupęs, pažymi dailininkas: tapytojas kaip dzen budistas savo procese pasiekia labai koncentruotą būseną, o ji  apsprendžia turinio, gesto, spalvos, ritmikos ir siužeto išraišką.

Ekspresija ir „pilkasis“ periodas
Nuo 1995 m. Nidos menininkų kolonijos dvasia atkuriama, vėl tęsiami tarptautiniai Nidos tapybos plenerai „Nidos ekspresija“, kaupiama meno kūrinių kolekcija, kurioje per tūkstantis meno kūrinių.  Nidos menininkų kolonija, kurioje jau prieš šimtmetį lankėsi šimtai Europos menininkų, paliko gerą pavyzdį S. Kruopio kūrybai.

„Rengiu nuolatines ekspozicijas, parodas, o kelionės leidžia pažinti žmones ir pasaulį. Šioje parodoje mano tapiniai turi savo tapybos geografiją, drobės iš skirtingų plenerų, nutiestų „tiltų“ su Armėnija, Estija, Lenkija, Vokietija ar Nepalu. Kartais labai daug lemia, kai pleneras suorganizuotas paslaptingoje vietoje“, – sako tapytojas.

Štai drobė „Raigardo slėnis“ (2018) buvo sukurta pilnos gamtos stichijos ir baimės atmosferoje. Tapytojas pasakoja, kad ieškodamas tinkamo motyvo klaidžiojo, važinėjo painiais takeliais, kol galiausiai... pasiklydo ir važiuoti tris kilometrus galėjo tik atbuline eiga. Tad tapybos seanso metu reikėjo skubėti, nes debesuotas dangus ir spalviniai kontrastai nuolat kito. Drobėje liko ekspresyvių potėpių pėdsakai: stebėdamas gamtą, esant vasariškam apšvietimui ir įspūdžių pagautas, jis dėjo sluoksnį ant sluoksnio.

Parodoje yra ir viena drobė iš „Pilkojo periodo“. Jaunystėje, dar iki Dailės instituto ir pirmuosiuose kursuose – net dešimt metų, S. Kruopis tapė tik pilkus paveikslus, kad kaip menininkas išliktų neutralus, savąja tapyba nenorėdamas nieko deklaruoti.

„Nieko netrokštu įrodinėti“
„Ir dabar niekam nieko netrokštu įrodinėti, bet erzina aplink klestinti neteisybė. Matome, jog vieni sėkmingai daro karjeras, sugeba pasiekti net valstybės iždą, siurbti jo pinigus. Kiti atlieka savo pareigas dharma – bet kokiomis sąlygomis darbuojasi savo profesinėje erdvėse, nėra lepinami projektiniais pinigais ar premijomis, jie yra tarsi iš kitokio molio ir vis tiek pasiekia savo tikslus. Tokie žmonės yra labai savarankiški, jie yra ten, kur ir turi būti, jie negali nedaryti to, kas turi įvykti čia ir dabar. Sistemos globojamiems mes atrodome keistuoliai, kartais net įtartini, nes esame nuolat kūrybiniame procese, kažkaip išgyvename be grupuočių pagalbos, be visokių suokalbių ar valdiško iždo plėšimo“, – teigia menininkas.

Pasak jo, susiskaldymas šiandien plika akimi matomas: „Suprantama, jog šiandien esame laisvi kaip valstybė, turime ir kūrybinę laisvę. Susimąstau, ar tikrai taip yra… Kokią žinią mes, dailininkai, skleidžiame, koks yra mūsų kūrybos turinys? Prieš akis man išnyra tie dailininkai, kurie išėjo į miškus ir kovojo dėl mūsų laisvės tada, kada labiausiai Tėvynei reikėjo gynėjų. Kad mes šiandien galime laisvai kurti, turime juos prisiminti, ir tyliai mintyse laisvės kovotojams padėkoti.  Jų aukos negali būti užmirštos.“

S. Kruopis vardija kovose kritusius dailininkus. Nedrąsųjį Stasiuką (Stasį Lukšą), kuris puoselėjo viltį tapti menininku, buvo baigęs dailiųjų amatų mokyklą Kaune, o buvo partizanų kulkosvaidininkas ir pridengdamas atsitraukiančius didvyriškai žuvo vos dvidešimties, kaip liudija tremtinė Antanina Garmutė. Aukštaūgį dailininką Kazimierą Pyplį (Audronį, Mažytį), ilgiausiai išsilaikiusį Lietuvos laisvės kovose (10 metų) – žuvusį vos 26-erių, nors turėjo galimybių pasilikti užsienyje, kur buvo paskatintas vienos dailės galerijos.

„Šie vyrai buvo tikrai gabūs menui, tačiau dar mažai žinomi. Kaip ir Dailės instituto studentė Marytė Senavaitytė, kuri žuvo gelbėdama apsuptyje sužeistą kovotoją.  Kovojo ir žuvo jos 5 broliai.

Sibiro lageriuose buvo nukankinti dailininkai Adomas Smetona, Adomas Brakas ir kiti… Jų auka stebi mus, laisvosios Lietuvos piliečius, kultūrininkus. Šviesiausias tautos žiedas Laisvei sudėjo didžiausias aukas“, – pasakoja dailininkas.

Šiai liūdnai mūsų istorijos temai yra skirtos trys jo naujausios drobės. Pirmoji taip ir vadinasi „Tautos auka“(2019). Kitos – „Ecce Homo“ („Tai žmogus“, 2016) serijos drobė.

Objektyvumas
„Ar įmanoma išlikti objektyviam? Pasaulyje neegzistuoja objektyvumas, kalba garbingiausi filosofai. Visgi nuolat stengiuosi, kiek įmanoma aplink mus supantį gyvenimą vertinti objektyviai, bet vis tiek viskas lieka kažkiek subjektyvu, – prisipažįsta S. Kruopis. – Visa mano kūryba ypač ryškiai pinasi su Nidos plenerais ir šios parodos akcentas vis tik išlieka asmeninis santykis su Kuršių nerija.“

Tad suprantama, kodėl ekspozicijoje yra net trys legendinės, autoriaus ypač mėgstamos drobės su Nidos žvejų valtimis – kurėnais. Abi – išskirtinės, prieš pusmetį eksponuotos Nacionalinėje dailės akademijoje Kijeve, o vėliau ir Odesos miesto galerijoje. Šios drobės reprezentavo autorių jo jubiliejinėje parodoje Ukrainoje.

Daugeliui įsimintina – metrinė tapybos drobė „Nidos prieplauka“ (2018), kurioje dominuoja šviesių, kontrastingų jachtų gausa šalia uosto pastato tamsiame danguje. Ji tikrai puošia visą šią ekspoziciją, yra daug gaivališko tapybiškumo, kaip ir kita to pačio formato šventiškai nutapyta drobė „Pasivaikščiojimas prie Nemuno“ (2018), kuriame vaizduojama susikabinusi įsimylėjusių porelė, nutapyta Druskininkų plenere.

Jubiliatas su bičiuliu, draugu ir kolega Gintaru Palemonu Janoniu.
Asmeninio archyvo nuotr.

S. Kruopio paveikslai jubiliejinėje parodoje.
Asmeninio archyvo nuotr.