„Šventiniu maratonu“ dažnas vadina laikotarpį iki Kalėdų dėl padidėjusios įtampos ir lėkimo. Socialiniuose tinkluose, televizijoje matome laimingus žmones, kurie daug šypsosi, perka artimiesiems kalnus dovanų… O aš vis nespėju – parduotuvėse eilės varo iš proto... O kas paruoš Kūčių stalą su 12 valgių, kuo pradžiuginsiu šeimą per Kalėdas? Net supurto vien nuo minties, kad kelias valandas reikės stirksoti virtuvėje... O paskui dar į svečius… Vėl gausiai nukrauti stalai. Šypsenos veide nebelieka ir švenčių laukimo šurmulys tik erzina.
Senos ir naujos tradicijos
Bet juk šventės – visai ne tai. Ne prabangios dovanos, ne valgių gausa, įmantrumas svarbu, o tai, su kokia nuotaika savo artimuosius, išsibėgiojusius po tolimus miestus, anglijas ir amerikas sutiksime. Gruodžio 17-ąją Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriaus vedėja dr. Renata Veršinskienė ir profesijos mokytojai drauge su mokiniais pristatė, kaip galėtume švęsti Kūčias ir Kalėdas džiaugdamiesi bendravimu, gražia aplinka, ir smaguriaudami tradicinius bei naujus patiekalus.
„Sena ir nauja“ – tokia šių metų idėja. Pasak dr. R. Veršinskienės, siūloma derinti senąsias šių švenčių tradicijas ir kurti naujas, atsižvelgiant į laikmečio pokyčius. Puikiai žinome, privalomus Kūčių vakarienės atributus, o kodėl nesugalvojus ko nors naujo, kas pradžiugintų mūsų šeimą, ką mūsų vaikai jau vertintų kaip šeimos tradiciją.
Būsimieji padavėjai-barmenai ir jų profesijos mokytojos Aneta Salinkienė ir Aldona Kairienė pademonstravo, kaip gražiai paserviruoti šventinį Kūčių ir Kalėdų stalą, profesijos mokytoja Sigita Šimkaitienė su virėjo specialybės mokiniais pristatė Kūčių stalo patiekalus ir tradicijas. Reda Daučionienė su mokiniais pasidalijo sveikuoliškais duoniukų ir keksiukų receptais, Daiva Vidugirienė su moksleiviais pamokė išsikepti skanių kūčiukų, o Mindaugas Bartkus pademonstarvo, kaip kepami kalėdaičiai, kuriais vaišinami Nakvynės namų gyventojai.
„Svarbiausia, kad visi sveiki ir su gera nuotaika susirinktų, – sakė A. Salinkienė. – Juk prie šventinio stalo susirenka visa šeima ir gražią atmosferą sukuria patys šventės dalyviai skleisdami gerą nuotaiką, šiltas emocijas.“
Svarbiausia emocijos ir saikas
Kūčių papročiuose ypatingas vaidmuo tenka stalui, prie kurio renkasi visa šeima – gyvieji ir mirusieji. Todėl mirusiems būdavo padedamos lėkštutės, pavalgius Kūčių stalas nenurenkamas, valgiai būdavo paliekami ant stalo per naktį. Ant stalo paskleisdavo šieno, uždengiama balta linine staltiese. Šienas tikdavo burtams, išsitraukti, kas ilgiau, kas turtingiau gyvens. Stalo viduryje šeimininkė padeda kalėdaičius, šalia deda duoną, o aplink – visus kitus valgius. Senovėje lietuviai vietoj kalėdaičio laužydavo duoną. Antras pagal svarbą Kūčių valgis – kūčiukai, kitur šližikais, prėskučiais vadinami, kurie simbolizuoja lietuvių garbinamą duoną paprastai valgomi su aguonpieniu. Ant kūčių stalo būtinai reikia padėti obuolių, žirnių, daigintų kviečių su medumi, spanguolių kisieliaus.
Senovinę, bet gerokai atnaujintą duonelę iš viso grūdų kvietinių ir grikių miltų ir ypatingus moliūgų keksiukus Kūčių stalui kepė profesijos mokytoja R. Daučionienė. O apie kitus valgius kalbėjo, aguonų pieną ir spanguolių kisielių pasigaminti mokė S. Šimkaitienė su mokinėmis. Mokytoja Kūčių stalo neįsivaizduoja be raudonų obuoliukų, kurie pilnatvę, šeimos darną reiškia. Patiekalai visi bus be mėsos, ragausime žuvies, silkės, skaičiuosime 12 patiekalų, bet visko po labai nedaug. Tik paskanauti, o ne persivalgyti.
Juk svarbiausia ne pilvą prikimšti, o prieš kalėdaitį (plotkelį) laužiant vienas kito atsiprašyti, jei kokių ginčų, nesutarimų kilo. Iki Kūčių reikia visas skolas atlyginti, su visais susitaikyti. Alkoholio per Kūčias nevartojame, kad rodytume gražaus elgesio pavyzdį vaikams. Tradicijos eina iš kartos į kartą, taip darė mūsų močiutės, seneliai, taip tėvai, taip darome mes ir mūsų vaikai ateity, tikimės, perims tradicijas.
Šventinė nuotaika, spalvų harmonija
Šv. Kalėdos – tai akimirkos, praleistos artimiausiųjų apsuptyje bei ramus metas, suteikiantis galimybę apmąstyti, kas gražaus įvyko. Kalėdinei nuotaikai sukurti labai svarbu ne tik papuošta, mišku kvepianti eglutė ar kitos tematinės dekoracijos, bet ir dailiai padengtas vaišių stalas. Papuošimui tinka natūralios medžiagos: šiaudai, javų varpos, riešutai, džiovintos uogos, kankorėžiai, cinamono lazdelės, eglės šakelės. Pakilią, jaukią, romantišką nuotaiką padeda sukurti degančios šviesių atspalvių žvakės. Parenkant staltiesės ir indų spalvas reikia žiūrėti, kad jos derėtų tarpusavyje ir prie kambario aplinkos. Labai gražu papuošti ir kiekvieno valgančiojo lėkštutę. Joje galima palikti mažą saldžią dovanėlę-staigmeną.
Padavėjų barmenų profesijos mokytoja A. Salinkienė pakomentavo su kolegėmis padengtą įspūdingą šventinį vaišių stalą. Stilistai šiemet rekomenduoja klasikinės mėlynos spalvos ir metalo spalvų derinį. Bet jis atrodo šaltas, nejaukus. Žiurkės metais labai tinka gamtos spalvos: samanų, chaki, žalia. Pasirinko tamsiai žalią, nes tai ramybės spalva. kurianti susikaupimo nuotaiką. Kiekvienam asmeniui paruošta servetėlė su simboliniu angeliuku, kėnio šakelė, nes ji malonesnė, ne taip badosi kaip eglė ar pušis. Įdėta javų varpa, kaip senovinis ilgo gyvenimo simbolis. Stilizuota žiurkiukų porelė pasodinta vidury stalo, kad visi ateinančiais metais būtų poromis, kad santarvė šeimose vyrautų, kad visiems būtų linksma, jauku. Spanguolės vazonėliuose šįkart atstoja gėles. Spanguolės ar raudoni obuoliai nuteikia, kad būtume draugiški ir linksmi, kad visus lydėtų sėkmė.
Nors alkoholinių gėrimų nesiūloma, aukštos taurės stalui suteikia iškilmingumo. Šiek tiek aukso spalvos induose taip pat skleidžia šilumą, puikiai dera su žaliu fonu. Žiedus servetėlėms vaikai mokomi pasidaryti. Svarbu ne tik sveikai maitintis, bet ir tausoti gamtą, neišmesti to, ką galima atgaivinti. Taigi sukarpo nuo popierinių rankšluosčių atlikusius vamzdelius, apvynioja rafija, priklijuoja karštais klijais, papuošia – ir puikiausias žiedas servetėlei.
Vaišindama nuostabaus skonio imbierine arbata (ji puikiai derėjo su mažučiais sausainukais) A. Salinkienė pabrėžė, kad ne patiekalų kiekis, ne mišrainių gausa ar anties dydis lemia šventės grožį. „Svarbu, kad visi sveiki, geros nuotaikos susirinktume, maloniai pabendrautume, bet ne mažiau svarbu, kad iš šventės išeitume ne apsunkę, puškuodami dėl persivalgymo.“ Juk galima tarpuose tarp valgymų sugalvoti žaidimų, išeiti pasivaikščioti, pajudėti.
Kiekviena šeimininkė ruošdama valgį turėtų atsiminti, kad žmogus gali vienu kartu suvalgyti tik tiek, kiek į rieškučias telpa. Taigi nukrauti stalą mėsos, žuvies ir grybų dubenimis tikrai neverta. O valgantis taip pat turėtume išmokti tik paskanauti, ne prisikimšti. Be to, medikai rekomenduoja pradėti nuo vaisių ir daržovių, nes po vakarienės suvalgytas mandarinas ar obuolys ims rūgti skrandyje.
O kad šeimininkė vakare nesėdėtų apsiblaususi, nes tiek lakstė po parduotuves, virė, kepė, o dabar net pajudėti sunku, galėtume iš anksto susitarti ir po vieną savo mėgstamą patiekalą atsinešti. Įvairu, skanu ir nė vienas nepervargęs.
Nepamirškime vienišo kaimyno
Prieš šventes paklauskime savęs, ko norėtųsi šį kartą ir ko šiemet geriau vengti. Šiais norais verta dalytis su artimaisiais, išgirsti ir jų mintis. Nėra vieno teisingo būdo švęsti Kalėdas, tad visada galima bandyti susikurti sau naujas šventines tradicijas, kurios džiugintų.
Svarbu nepamiršti ir asmenų, kurie švenčių metu neturi artimųjų šalia, su jais galime pasidalyti kokiu gardėsiu, aplankyti, pasikalbėti.
Skyriaus moksleiviai kasmet aplanko socialiai remtinus šiauliečius, Labdaros valgykloje vaišina pačių iškeptais kalėdaičiais.
Švenčių stalas.
Jurgitos JASNAUSKAITĖS nuotr.
Mokytojų ir mokinių paruošti skanėstai.
Autorės nuotr.
