Išrašas iš vieno vaiko bylos: „Mama su kūdikiu neturėjo kur gyventi, todėl išrašyta iš stacionaro 13 dieną po naujagimio gimimo. Tėvai išvarė iš namų, šiuo metu glaudžiasi pas svetimus žmones.“ „Mama gyvena su kūdikiu nakvynės namuose, ryte kažkur išeina ir grįžta prieš uždarant apie 22 val. Į slaugytojos skambučius neatsiliepia. Pranešta vaikų teisėms.“ „Kūdikis paguldytas į ligoninę. Gydymo trukmė 14 lovadienių.“ „Stacionare gydytas 5 dienas.“ Po 2 metų: ,,Vaikas auga globos namuose“. ,,Globėjų šeimoje auga apie mėnesį“.
„Šios citatos – tik nedidelis fragmentas iš vieno mažamečio vaiko bylos, tačiau atspindi jau didelę mažo žmogaus patirtį atšiauriame pasaulyje“, – sako psichologė-psichoterapeutė Donata Grakauskaitė-Šličienė, kuri paraginta Lietuvos biblioterapijos asociacijos prezidentės doc. dr. Jūratės Sučylaitės apie biblioterapijos ir jojimo terapijos taikymo traumuotiems vaikams patirtį, atliktą nedidelį tyrimą skaitė pranešimą seminare Klaipėdos universitete. Jį puikiai įvertino seminaro dalyviai ir JAV poetinės medicinos instituto vadovas, poezijos terapeutas psichologas Džonas Foksas (Johns Fox).
Atsakomybė už vaiko likimą
Rodos, valstybė deda nemažai pastangų, kad vaikai galėtų augti šeimoje, kad jiems būtų užtikrinta saugi vaikystė, siekiama atsisakyti institucinės globos. Gerai, jeigu netekus tėvų ar atsiradus neišvengiamai būtinybei vaikus imasi globoti artimi giminės. Tokiu atveju tikėtina, kad vaikas bus mažiau traumuojamas. Džiugina ir tai, kad daugėja žmonių, pasiryžtančių globoti šeimos netekusius vaikus.
Deja, kartais atsitinka, kad globėjus išgąsdina sunkumai. Gal nesitikėjo, kad priėmus psichologiškai traumuotą vaiką reikės nepaprastai daug kantrybės ir meilės. Gal pasiimdami vaiką neįvertino galimybės, kad vaikas atsineša įpročius, elgesio modelius iš ankstesnės šeimos, kad nebus lengva išugdyti kitokias vertybes. Nepagalvojo, kaip pavyks sukurti pusiausvyrą, kad nebūtų skirstymo „savas ir svetimas“. Gal neįvertino, kad nuolat bus kontroliuojami institucijų socialinių darbuotojų, kaip per didinamąjį stiklą stebimi kaimynų. Gal nepakankamai įvertino savo sveikatą…
Priežasčių begalybė, kodėl vaikui tenka ieškoti naujų globėjų. Deja, nedaug kas gilinamės, kaip jaučiasi vaikas, mėtomas iš vienų globėjų kitiems, nes esame įsitikinę, kad viską darome dėl jo gerovės.
Nuoskaudos kaupiasi
„Kai kurie vaikai per pirmuosius ir tikriausiai svarbiausius savo gyvenimo metus matė tiek daug svetimų žmonių ir tiek daug apleistumo, kad sunku pasakyti, kaip šiam vaikui seksis augti ir vystytis, kaip tai paveiks jo tolimesnį pasaulio matymą, – konstatuoja psichologė Donata. – Žinoma tik tiek, kad šie vaikai dažniau girdėjo žodžius „socialinis darbuotojas“ ar „vaikų teisės“, nei „aš tave labai myliu“. Šie vaikai žymiai dažniau patyrė vienatvę ir iš sielos gilumos kylančią raudą nei lipšnius apkabinimus.“
Specialistės teigimu, jie labai anksti išmoksta nusiraminti patys arba klykti taip, kad šalia būnantys žmonės vis dėlto juos pastebi ir iškviečia greitąją pagalbą. Gerokai ūgtelėję vaikai išmoksta, pamatę socialinių darbuotojų ar policijos mašinas, bėgti ir slėptis, kad jų neišvežtų... Tokių vaikų – ūgtelėjusių ir visai mažiukų – psichologei tenka sutikti. Pasak jos, net psichologui nelengva užmegzti kontaktą su stiprias netektis, dvasinį skausmą išgyvenančiu vaiku.
„Daliai vaikų aš buvau jau nebe pirmas psichologas jų gyvenime, kuris norėjo kalbėtis ir padėti. Vaikai jau buvo išmokę, ko paprastai klausiama. Vienas iš jų net pasakė – ar dabar klausit, kaip aš jaučiuosi? Ir tikrai, žadėjau to klausti, bet tam kartui nurijau šį sakinį ir klausiausi jo pasakojimo“, – prisimena D. Grakauskaitė-Šličienė. Psichologei kilo mintis, kad šiems vaikams reikia pasiūlyti tokias paslaugas, kurios neatkartotų ir neprimintų jų skaudžios patirties, bent jau kontakto pradžioje: ,,Norėjosi sudaryti sąlygas, kad vaikas su manimi galėtų būti toks, koks jis yra, o ne kalbėtų taip, kaip yra pratęs kalbėti su socialinių institucijų darbuotojais. Taip pat norėjosi, kad formuotųsi naujas santykis, kuriame galėtume sukurti saugią terpę skausmingų patyrimų apmąstymui.“
Atsikratyti skaudžių prisiminimų
Į psichologę kreipėsi globėja dėl mokytojų nusiskundimų: berniukas mokykloje nesuvaldomas, mušasi, pažeidinėja mokyklos drausmę, per pertrauką bėga iki parduotuvės skanumynų, nors tai neleistina. Pasak globėjos, namie vaikas paklusnus. Berniukui 8 metai, globėjų šeimoje gyvena 5 metus. Su biologine mama epizodiškai išbuvo iki nepilnų metų. Vėliau 2 metus praleido su globėja, kurią atsimena kaip tikrąją mamą, tačiau dėl kažkokių priežasčių buvo sugrąžintas į globos namus. Vėliau berniuką pasiėmė dabartinė globėja. Šiuo metu dabartinę globėją vaikas taip pat vadina mama. Anksčiau 3 mėnesius berniukas lankėsi kartą per savaitę pas psichologą, tačiau nebuvo pasiekta norimų rezultatų, emocijų ir elgesio problemos išliko.
Prieš pirmą konsultaciją, sutarus taikyti biblioterapijos ir hipoterapijos technikas, berniukas tapo neįprastai tylus, gana susikaustęs. Istoriją „Ponis Laimis“ išklausė santūriai, atpasakojo siužetą. Į pateikiamus klausimus atsakė labai trumpai. Pasiūlytą užduotį darė tyliai, vis pakeldamas akis į psichologę. Pastebima įtampa, emocijos suvaržytos. Joti atsisakė, nepriėjo net ponio paglostyti. Kalbantis šalia ponio, paaiškėjo, kad su ,,tikrąja“ mama (su globėja, kuri jo atsisakė), jodinėjo poniu. Šis prisiminimas berniukui siejasi su baime, kurios detalizuoti negali.
Vis dėlto pokalbis apie patirtus išgyvenimus, apie skaitytą kūrinį, įtampą sumažino. Prieš užsiėmimą berniuko piešinyje vyravo destruktyvūs kovos, gynybos, pasipriešinimo, griovimo, naikinimo elementai. Tai, pasak psichologės, leistų kelti prielaidą apie galimą pasąmoninę gynybą nuo sunkiai toleruojamų jausmų, kuriuos sąlygojo prisiminimai apie pirmąją globėją ir išgyventą atstūmimą. Po užsiėmimo piešinėliai atspindi berniuko pomėgius, norus, interesus, o tai objektyviai įrodo sumažėjusią įtampą ir galimybę išsakyti išgyvenimus. Tačiau bazavimasis lapo kairiajame šone rodo išliekantį jautrumą ir stiprų prisirišimą prie praeities įvykių, ateities baimę.
Atkurti saugumo jausmą
Antrojo užsiėmimo metu įtampa mažėjo, vaikas labiau atsipalaidavo, net išreiškė norą joti, tačiau jojimo metu buvo labai įsitempęs, jojimas truko tik 5 minutes. Po jojimo vaikas nubėgo prie lauko treniruoklių ir grįžo su šypsena, didžiuodamasis, kad jojo, nors ir labai baisu.
Baigęs piešinį, vaikas pasakoja: „Lemputės, jei kas nors atsitiktų. (šis sakinys gali atspindėti nesaugumą ir stengimąsi pasiruošti, tam, kad kažkas vis dėlto turi atsitikti). Tėtis turi garaže mažą telefoną. Norėčiau ten gyventi, ten visko daug yra. Būsiu policininkas.“ Paprašius plačiau papasakoti apie nupieštą policijos mašiną, berniukas pradėjo pasakoti labai ankstyvą savo gyvenimo prisiminimą: kai gyveno pas ,,tikrąją“ mamą (pirmąją globėją), atvažiavo policija ir jį išsivežė, o jis vis šaukė „mama, mama“. Po kurio laiko berniuką atidavė dabartinei mamai.
Piešinio analizė rodo netikrumą dėl ateities, kuri galbūt pavojinga (berniuko pasakojimas patvirtina nesaugumo jausmą). Tačiau nupiešta didelė saulė. Saulė suvokiama kaip šilumos šaltinis ir yra tapatinamas su mama arba tėvu. Šiuo atveju berniukas piešia garažą, kaip tėvo simbolį, o saulė galėtų atstovauti mamai, tokiu būdu vaikas simboliškai vaizduoja šeimą, kuri šiuo metu suteikia šilumą.
Trečiojo seanso metu, įtampai mažėjant, vaikas tęsė skausmingąją temą. Piešinėlyje po terapijų vėl atsispindėjo policijos motyvai – policijos pastatas ir policijos mašina. Piešdamas berniukas kalba:
„Esu linksmas ir patinka piešti visokius piešinius. Tiksliai nežinau, ar buvo drabužiai sudėti, batai...“ Po pauzės: „Atsimenu, kad tikroji mama buvo atvažiavusi, aš sakiau, kad noriu pasilikti čia, o paskui mane atgal parvežė. Ji – tikrai mano tikroji mama.“ Ir pradėjo verkti. Verksmas gilus, iš pačių sielos gelmių, išlaisvinantis visą susikaupusį skausmą.
Psichologės teigimu, beniuko pasakojimas rodo, kad terapijos metu iškyla skausmingi ir galbūt represuojami jausmai. Berniukas piešti pasirinko violetinį pieštuką. Violetinė spalva gali reikšti konfliktinę įtampą, kuri atsispindi vaiko pasakojime (Ji tikrai mano tikroji mama). Berniukas galimai išgyvena konfliktą dėl dviejų moterų, kurias jis vadina mamomis. Vaiko piešiamas namas užima didžiąją lapo dalį. Tai rodo, kad vaikas šiuo metu išgyvena labiau emocinį nei intelektualinį tarpsnį. Piešinėlyje pastatas piešiamas su 5 aštriais stogeliais, kurie rodo galimą užslėptą agresyvumą, pyktį. Berniukas negalėjo paaiškinti, kodėl 5 stogeliai, bet remiantis gyvenimo istorija, stogeliai galėtų reikšti metus, kiek berniukas yra naujoje šeimoje. Stogeliai žali – tai pastovumo simbolis. Žalią spalvą renkasi žmonės, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, nori pastovumo, savęs įtvirtinimo.
Psichologė pasakoja, kad kitų terapijų metu vis dažniau skambėjo vaikiškas juokas. Berniukui nebekilo skausmingų prisiminimų. Tai galėtų būti susiję su išgyventu katarsiu, vidinių konfliktų sumažėjimu, vidinės ramybės atsiradimu. Šiuo metu vaikas nebesilanko pas psichologą, galima kelti prielaidą, kad terapija, bent laikinai, davė teigiamą efektą.
Nerimas, emocinis nesaugumas neretai prasiveržia netinkamu vaiko elgesiu, agresyvumu. O kaip dažnai mes vaiką kaltiname, baudžiame už jo šiurkštumą, nepaklusnumą, nesigilindami, kad to priežastis glūdi mūsų, suaugusiųjų, veiksmuose, sprendimuose…

Psichologė D. Grakauskaitė-Šličienė: „Daliai vaikų aš buvau jau nebe pirmas psichologas jų gyvenime, kuris norėjo kalbėtis ir padėti.“
Asmeninio archyvo nuotr.



