Daugeliu tyrimų įrodyta, kad nauji vaistai dažnai ne tik yra efektyvesni nei senieji, bet ir taupo sveikatos sistemos lėšas, mat pacientams nereikia dažnai vaikščioti pas gydytojus, atlikti daugybės tyrimų, galų gale jie nepatiria sunkių komplikacijų ir netampa neįgaliais, taigi, valstybės išlaikytiniais ir našta šeimai. Taip yra ir su prieširdžių virpėjimu sergančiais žmonėmis – neretas vartoja senuosius vaistus, kurie ne visuomet juos apsaugo nuo insulto, tačiau dėl ligonių kasų bandymo sutaupyti nauji brangesni vaistai jiems sunkiai prieinami, kas kad daug efektyviau saugo nuo komplikacijų.

Sušlubavo širdis
Vilnietis Mindaugas Valiauga eina 82-uosius. Kadais buvo Radijo komponentų gamyklos vieno iš skyrių viršininkas, o dabar dienas, kurias pradeda nuo mankštos, leidžia namie.

Kada sutriko širdis nė nebepamena, sako, gal jau buvo išėjęs į pensiją. Į gydytojus jį privertė kreiptis iki 200 mmHg pašokęs kraujospūdis. Vaikščiojo į polikliniką, gydytojai vis keitė vaistus, tačiau nepavyko pasiekti, kad kraujospūdis taptų normalus.

Gydytojai nustatė ir kitą ligą – prieširdžių virpėjimą, išrašė varfarino, vaisto, kuris reguliuoja kraujo krešėjimą. Ponas Mindaugas pasakoja, kad tekdavo kas mėnesį  atlikti kraujo krešėjimo tyrimus. O jie vis rodė, kad blogai – kraujas nekreši taip, kaip turėtų. Gerdavo tai vieną tabletę, tai kelias, bet tyrimai vis tiek buvo blogi.

Vyras sako, jog gydytojai siūlė jam naujesnių vaistų, bet tuomet jie buvo nekompensuojami. Jam, pensininkui, jų kaina tuomet buvo per aukšta, tad vyras pasiliko su senesniais vaistais.

Kartą ponas Mindaugas atsibudo ligoninėje. Paaiškėjo, kad staiga namie prarado sąmonę ir, kol jį vaikai surado, praėjo bemaž dvi paros. Tuomet ligoninėje jis praleido apie porą savaičių, o namo parvyko su naujų kraujo krešėjimą reguliuojančių vaistų receptu. Paaiškėjo, kad juos ligonių kasos jau kompensuoja, tad vilniečiui tenka primokėti apie 10 eurų.

„Dabar geriu tuos vaistus. Nereikia nei kas mėnesį tikrintis, nei eiti pas gydytoją“, – sako ponas Mindaugas.

Būtina reguliuoti kraujo krešėjimą
„Nauji medikamentai kompensuojami tik tiems pacientams, kurie vartodami senuosius kraujo krešėjimą reguliuojančius vaistus apie 35 proc. laiko nepasiekia tikslinio krešėjimo rodiklių. Tai reiškia, kad šie žmonės 35 proc. gyvenimo rizikuoja arba patirti insultą, arba nukraujuoti“, – teigia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas, šeimos gydytojas Vitalijus Morozovas ir priduria, kad statistiškai žiūrint tai gal ir nėra didelė problema, tačiau pacientas nenori net 1 proc. rizikuoti, – jis turi būti tikras, kad vaistai jį saugo nuo sunkių komplikacijų.

Kraujo krešėjimą reguliuojančių vaistų privalo vartoti žmonės, kurie turi prieširdžių virpėjimą. Tai neritmiškas prieširdžių susitraukimas, kai prieširdžiai virpa tankiau nei įprastai, todėl kraujas iš jų nepašalinamas taip, kaip turėtų ir ima formuotis krešuliai. Jie su krauju gali nukeliauti į bet kokią organizmo vietą, kur patenka arterinis kraujas – kojas, rankas, inkstus, blužnį. Dėl to ligoniui gali tekti amputuoti galūnes. Jei užkemša inkstų kraujagysles, gali prireikti hemodializės. Vis dėlto, dažniausiai krešulys pasiekia smegenis ir ten užkemša kraujagyslę. Kraujotakos netekusi smegenų dalis žūsta per kelias minutes.

Kasmet insultą patiria 10–12 tūkst. Lietuvos žmonių, mat prieširdžių virpėjimas yra paplitusi liga, – ja serga apie 3 proc. suaugusiųjų, o rizikuoja susirgti kas ketvirtas vyresnis kaip 40 metų gyventojas.

Tam, kad prieširdžių virpėjimu sergantis ligonis nepatirtų insulto, jam skiriami kraują „skystinantys“ vaistai, – jie reguliuoja, kad kraujas intensyviai nekrešėtų ir nesusidarytų krešuliai. Tačiau jei tie vaistai veikia per stipriai, pacientas gali nukraujuoti.

Nustatyti dozę sunku
Daug metų ligoniams, kaip ir Mindaugui Valiaugai, buvo skiriamas prieš beveik 70 metų išrastas varfarinas. Nors šis vaistas daugeliui ligonių išgelbėjo gyvybę, gydytojas V. Morozovas teigia galįs ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti pacientus, kuriems nereikia keletą kartų per metus keisti jo dozės.

„Dažniausiai dozę reikia keisti vasarą, mat žmogus ima valgyti daugiau daržovių – gauna daugiau vitamino K, o varfarinas slopina nuo vitamino K priklausomų krešėjimo faktorių sintezę. Žiemą, kai pacientas valgo mažiau daržovių, vaisto reikia mažiau“, – teigia specialistas.

Varfarino poveikis labai greitai gali pasikeisti, – stabdęs krešėjimą, staiga gali nebestabdyti ir atvirkščiai, be to, jis reaguoja ne tik su maisto produktais, bet ir su kai kuriais kitais vaistais.

Dėl šios priežasties pacientai turi kas mėnesį atvykti į gydymo įstaigą, kad jiems būtų atlikti kraujo tyrimai ir pagal jų rezultatus koreguojama vaisto dozė.

„Jei pavyksta greitai pasiekti norimą kraujo krešumą, varfarinas puikus vaistas, tačiau jei ne, – procesas tampa labai brangus ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų“, – teigia gydytojas.  

Vaisto dozė yra unikali kiekvienam ligoniui. Gydytojas turi pacientę, kuriai tik iš dešimto ar vienuolikto karto pavyko pritaikyti varfarino dozę, – nuo pradinės ji buvo padidinta net penkis kartus. Tai pavyko pasiekti tik per beveik du mėnesius, taigi, beveik visą tą laiką ji galėjo patirti sunkių komplikacijų.

Yra alternatyvų
Pagal dabar galiojantį sveikatos apsaugos ministro įsakymą, jeigu gydytojams per 6 mėnesius nepavyksta pasiekti, kad paciento kraujas tinkamai krešėtų t. y. 35 proc. tyrimų yra blogi, arba per 3 pirmus gydymo mėnesius gaunami kritiniai rodikliai, kai pacientui dėl vaistų perdozavimo reikalinga skubi pagalba, tuomet jam galima kompensuoti naujuosius geriamuosius antikoaguliantus. Šie vaistai į rinką buvo pateikti 2010-aisiais. Dabar šalyje yra keturi šios grupės skirtingų kompanijų vaistai.

Kai buvo išrasta ši vaistų grupė, pasaulio medikai įvykį pavadino vienu didžiausių pastarojo dešimtmečio farmacijos mokslo laimėjimų. Mat naujieji geriamieji antikoaguliantai veikia kraujo krešėjimą daug stabiliau nei varfarinas ir, jeigu pacientas neužmirš jų išgerti, gydytojai gali būti garantuoti, kad jo kraujas krešės taip, kaip tikimąsi.

„Norimas rezultatas su naujaisiais vaistais pasiekiamas išgėrus pirmąją tabletę – nereikia ieškoti „nuosavos“ dozės“, – teigia V. Morozovas.

Svarbu ir tai, kad jei naujuosius geriamuosius antikoaguliantus vartojančiam žmogui reikia kokios nors intervencijos, pavyzdžiui, operacijos, užtenka, kad jis neišgers vaistų pora dienų, tuo tarpu varfarino reikia nevartoti keletą dienų, o po to atlikti kraujo tyrimą ir įsitikinti, ar ligonis per operaciją nenukraujuos.

Pasak V. Morozovo, daugeliui pacientų labai svarbu, kiek kartų jie turės lankytis pas gydytoją. Jauni net nekalba apie varfariną, jie nelaukia, kada ligonių kasos kompensuos, perka vaistą patys, nes jiems brangiau atsieina važinėti pas gydytoją ir tikrinantis. Be to, jie nenori laukti, kuomet bus pakankamai blogų rodiklių, nes nenori nė dienos rizikuoti nukraujuoti arba patirti insultą.

Yra ir pacientų, kurie negali atvykti kas mėnesį į gydymo įstaigą, nes nevaikšto, arba turi suvokimo problemų, ne visiškai atsakingai geria vaistus, – jiems sunku suprasti, kodėl šiandien reikia išgerti vieną tabletę, o po svaitės – dvi. Naujieji antikoaguliantai jiems labai supaprastintų gydymą.

Beje, jei pacientas pavėluoja atlikti tyrimą numatytu laiku, laiko skaitliukas, kada jam galima skirti naujuosius antikoaguliantus, ima suktis iš naujo – vėl 3 mėnesius reikia daryti tyrimus ir žiūrėti, ar bus pakankamai blogų. Tokia tvarka visiškai netinka dirbantiems žmonėms, ypač tiems, kas daug keliauja.

Daugiau keistų apribojimų
„Nepaisant to, jog lėtinį prieširdžių virpėjimą nustato ir gydo šeimos gydytojai, tam, kad pacientas galėtų gauti kompensuojamųjų naujųjų antikoaguliantų, privalome jį siųsti kardiologo konsultacijai, – sako V. Morozovas. – Noriu pabrėžti – ne tam, kad kardiologas skirtų vaistą, o tam, kad pacientas gautų kompensuojamąjį.“

Kardiologas pirmą kartą gali išrašyti vaistą tik mėnesiui, tik tada išrašyti dar 2 mėnesiams, – tokia tvarka. Tik po to, ligonis gali kreiptis į šeimos gydytoją, kuris tęsia gydymą minėtu vaistu visą likusį paciento gyvenimą.

„Taigi, dvi nereikalingos kardiologo konsultacijos. Tuo tarpu pas kardiologus sunku patekti ligoniams, kuriems iš tiesų reikia jų pagalbos. Ligonių kasos tikisi taip apriboti naujųjų antikoaguliantų skyrimą ir sutaupyti, bet ar sutaupo? – klausia gydytojas.  

Prieširdžių virpėjimas insulto riziką padidina 5–6 kartus. Maždaug ketvirtadalis žmonių, kuriuos ištinka išeminis insultas, numiršta per mėnesį, dar 25 proc. – per metus. Iš likusių gyvųjų apie 60 proc. lieka neįgalūs ir yra priklausomi nuo aplinkinių, – jiems išsivysto paralyžius, kalbos, regos sutrikimai, jie tampa priklausomi nuo aplinkinių: daugelio tyrimų duomenimis, vos penktadalis darbingo amžiaus asmenų, persirgusių galvos smegenų insultu, grįžta į darbą, kiti lieka našta visuomenei. To būtų galima išvengti, jei žmonės su prieširdžių virpėjimu būtų laiku ir tinkamai gydomi.

Problema ta, kad geriamieji naujos kartos antikoaguliantai yra brangesni už varfariną. Vis dėlto visose Europos Sąjungos šalyse, išskyrus Rumuniją, šie inovatyvūs vaistai kompensuojami, nes yra ne tik efektyvūs, bet ir taupo sveikatos sistemos lėšas.