Į Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Šiaulių skyriaus iniciatyvą organizuoti idėjų konkursą Prisikėlimo aikštės monumentui atsiliepė ne tik profesionalūs skulptoriai, menininkai ir architektai, bet ir visuomenės atstovai. Iš viso buvo pateikta 13 idėjų. Kuri iš jų gali būti įgyvendinama Prisikėlimo aikštėje, kol kas dar nėra aišku, tik akivaizdu, kad rinktis tikrai yra iš ko.
Atliko architektų apklausą
Architektai pakvietė tęsti diskusiją dėl monumento Prisikėlimo aikštėje. Vykusioje antrosios dalies mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Šiaulių miesto kultūrinė tradicija. Tarp istorijos ir gamtos“ savo pasiūlymus ir rekomendacijas pateikė ekspertai, bandyta nuspręsti, kokią idėją būtų tikslingiausia toliau vystyti.
„Ši mūsų iniciatyva, ko gero, duos vaisių, nes idėjas paminklui „Tautos laisvei“ pateikė nemažai žmonių. Iniciatyva parodė, kad žmonėms tai yra svarbu“, – konferencijos pradžioje pasidžiaugė LAS Šiaulių skyriaus valdybos pirmininkė Rūta Stuopelienė.
Aikštės projekto autorius architektas Vytenis Rudokas tęsė kalbą, bandydamas visiems priminti, kad minėta visuomeninė organizacija bando viešai pasakyti profesinę nuomonę, provokuoja diskusiją aktualiu klausimu, bando padaryti išvadas apie tai, kas įvyko ir vyksta.
„Mes nevykdome jokių oficialių procedūrų paminklui išrinkti. Joks darbas nebus išrinktas nugalėtoju. Mokslinės praktinės konferencijos tikslai susidariusioje situacijoje dėl paminklo statymo Prisikėlimo aikštėje yra viešai pareikšti architektų profesinę nuomonę, patvirtinti arba paneigti obelisko aikštės skvere idėją“, – kalbėjo V. Rudokas.
Kitaip tariant, konferencijos metu vykdomo paminklo idėjų apžiūra-konkursu siekiama išsiaiškinti, kokie siūlymai yra galimi nesuvaržant idėjų paieškos išankstinėmis sąlygomis, kokius siūlymus mato ne tik profesionalai, bet ir miesto bendruomenė – sąmoningi, aktyvūs piliečiai.
Po tokio priminimo aikštės projekto autorius užsiminė, kad architektai ne tik iš Šiaulių, bet ir kitų Lietuvos miestų dalyvavo apklausoje, kurios tikslas buvo sužinoti kuo objektyvesnę architektų profesinę nuomonę, kokie paminklo tipai, paminklo konstravimo variantai yra priimtini kuriamo aikštės ansamblio kontekste. Jie vertino pateiktų paminklo siūlymų atitikimą konkretiems kriterijams urbanistiniame kontekste. Bet vėlgi architektas užsiminė, kad apklausos rezultatai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir jokio lemiamo verdikto neturės.
„Tokiu būdu bandėme surasti bendrą architektų nuomonę, vardiklį, požiūrį, kad būtų galima teikti kažkokią poziciją. Visų architektų atsakymų dar nespėjau peržiūrėti, bet iš pirmosios suvestinės matyti, kad palankiausiai vertinami tie darbai, kurie turi vertikalų akcentą ir atitinka keliamus urbanistinius reikalavimus“, – paaiškino V. Rudokas.
Išsakė savo nuomonę
Nieko nelaukęs jis ir pats pasidalijo savo nuomone apie apžiūrai-konkursui pateiktas idėjas. Pirmąja architekto aptariama idėja tapo „Trispalvis šviesos stulpas“. Jo teigimu pagrindinis šio elemento trūkumas yra tas, kad jis švies tik tam tikru paros metu, vadinasi, dienos metu Šiauliai paminklo kaip ir neturėtų.
„Gulbė“ architektui pasirodė graži ir poetiška idėja. Tik didžioji problema čia yra pats simbolis. Labai gali būti, kad Šiaulių bendruomenei nepavyks susitarti dėl tokio laisvės kovų įprasminimo kaip gulbė, bet iš esmės toks variantas galimas.
„Žvakės“ idėją taip pat būtų galima realizuoti, šiuo atveju beliktų tik susitarti, kokie ženklai čia turėtų būti išryškinti.
„Trys kryžiai, triumfo arka, žalčio ženklas“ – aikštės autoriaus nuomone, tai labiau modernus sprendimas. Tik bėda ta, kad toks paminklas pernelyg grubiai užvaldytų skvero erdvę. Be to, apsistojus ties šia idėja, tektų pakeisti Prisikėlimo aikštėje jau realizuotus ir dar realizuojamus sprendinius.
„Prisikėlimo šviesa“ – tai dar viena idėja, kuri gražiai išvystyta ir atitinka keliamus urbanistinius reikalavimus. Tik, žinoma, nusprendus įgyvendinti būtent šią idėją, dar tektų ją šiek tiek patobulinti.
„Kalavijas“ – tai idėja, kuri, architekto nuomone, taip pat tarsi atitinka keliamus urbanistinius reikalavimus, tik čia per stipriai veikia viršutinė dalis, kuri gali pradėti konkuruoti su supančia urbanistine, paveldo aplinka. Taigi viršutinę dalį reikėtų kažkaip keisti, kad ji įgautų kitokią formą.
„Šviesos obeliskas“ – šiai idėjai architektas ypatingų priekaištų nepateikė, sakė, kad tai visai intriguojanti idėja.
„Šiaulių feniksas“ – pagrindinis idėjos trūkumas yra tas, kad čia nėra išraiškos ir pateikta tik pati idėja, kurią reikėtų įprasminti.
„Obeliskas“ – simbolis su trimis balandžiais, viela ir delnais, anot aikštės autoriaus, yra susitarimo klausimas, bet šiaip toks obeliskas Prisikėlimo aikštėje galėtų atsirasti.
„Laisvės saulė“ – idėja lyg ir pakankamai išbaigta, abejonių kelia tik viršutinės kultūros proporcija, ją reikia koreguoti.
„Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ – anot architekto, tai graži idėja, kurią reikėtų toliau vystyti. Tik darbą reikėtų kažkaip subtiliau komponuoti ir kitaip stilizuoti.
„Obeliskas ir keturios skulptūros“ – tarsi atitinka keliamus urbanistinius reikalavimus, bet V. Rudokas baiminosi, kad šalia stovinčios keturios skulptūros gali užgožti visą aikštės vaizdą. Jo teigimu, idėją reikėtų perprojektuoti arba naujai peržvelgti viso skvero išplanavimą.
„Mano vardas – Lietuva“ – aikštės autoriaus nuomone, ir yra kelias, kuriuo reikėtų eiti toliau.
Pritarė numatomai paminklo vietai
V. Rudoką palaikė ir architektė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docentė Dalia Dijokienė. Ji patikino, kad V. Rudoko aikštės užbaigimui keliami uždaviniai yra teisingi, o numatyta paminklo statymo vieta jokių abejonių nekelia.
Architektė pasakojo, kad aikštės, kaip urbanistinės struktūros elemento, vertinimui svarbūs keli aspektai: istorinis (urbanistinė raida, istorinis nuoseklumas, vertė), morfologinis (geometrinė forma – uždara ar atvira, dydis, parametrai, morfotipo mastlis, lokacija mieste, tūrinė-erdvinė kompozicija, proporcijos), socialinis (aikštės statusas, funkcija, žmonių kiekis), vizualinis-psichologinis (vizualiniai ryšiai, planiškumas, žmogaus pojūčiai, psichoemocinis krūvis ir pan.)
Aikštės kokybė priklauso nuo architektūriškai išpildytų išklotinių, tinkamų proporcijų formantų, strategiškai ir kompoziciškai tinkamose vietose išdėstytų akcentų, erdvės aiškumo, taisyklingumo, simetriškų detalių. Visa tai leidžia teigti, kad Prisikėlimo aikštės konkursą laimėjęs projektas atitinka tiek klasikinio miesto, tiek tradicinę urbanistinę sampratą ir užpildo visus principus.
„Manau, Šiauliai yra išlaikę klasikinio miesto bruožus ir formuojama aikštė su savo principinėmis, kompozicinėmis idėjomis atliepia tiek Šiaulių miesto, tiek tradicinius patikrintus principus ir net nematau ginčo šioje vietoje. Viskas lyg ir klostosi jūsų mieste. Pagrindiniai akcentai ir yra aikštė, Katedra, į visą sistemą įsijungiantis saulės laikrodis. Tam, kad aikštė būtų užbaigta, paminklo vieta, kuri yra numatyta konkursiniame darbe, abejonių tikrai nekelia“, – kalbėjo D. Dijokienė.
Ji taip pat šiek pakomentavo ir apie architektų vykdytą apklausą. Architektė dar kartą pakartojo, kad pagrindinis šios apžiūros-konkurso tikslas buvo ne išrinkti vieną darbą, bet patvirtinti arba paneigti obelisko aikštės skvere idėją, tai ji ir padarė.
„Iš trylikos darbų devyni darbai nekvestionuoja obelisko kaip idėjos įamžinimui, jie pateikia savo siūlomą meninį sprendimą pačiam obeliskui. Du darbai atsikartoja ir pateikti tik kitame kontekste. Du darbus menininkai interpretavo savaip, tai „Trispalvis šviesos stulpas“ ir „Šiaulių feniksas“. Principinio prieštaravimo siūlomai idėjai ir aikštės realizavimui lyg ir nėra“, – pateiktas idėjas aptarė D. Dijokienė.
Prašė nustoti ginčytis
V. Rudoko siūlymai ir dabar Prisikėlimo aikštėje atliekami rekonstrukcijos darbai susilaukė didelio palaikymo ir iš architekto profesoriaus Algio Vyšniūno pusės. Jo nuomone, Prisikėlimo aikštėje paminklas tikrai yra reikalingas, o dėl jam keliamų uždavinių nereikia net neabejoti.
„Šiuo metu niekas neprieštarauja teiginiui ar bent jau atvirai į akis nesako, kad lietuvių tautos kovos už laisvę ir nepriklausomybę buvo įnirtingos ir pareikalavo daug aukų. Nėra ir atvirai prieštaraujančių prieš paminklą ar monumentą, skirtą kovotojams už laisvę ir nepriklausomybę, bet vis dėlto galima teigti, kad yra žmonių, kurie nenori paminklo“, – kalbėjo architektas.
Anot jo, paminklo idėja žlugdoma keliais būdais: transformuojant erdvės tipą (ne aikštė, bet skveras); pakeičiant paminklo pobūdį (ne laisvės kovotojams, bet laisvei); atsisakant aikščių erdvinio formavimo kompozicinių principų (ašis, simetrija, kompozicinis centras); atsisakant paminklų statymo tradicijos (tarpdisciplininės akcijos ir pan.); primetant modernistinę stilistiką, paverčiant paminklą eiline dekoratyvine kompozicija, bet ne monumentu; draudžiant naudoti visuotinai priimtus ir vienodai suprantamus simbolius – angelą, kryžių, Vytį, rūpintojėlį ir t. t.; reikalaujant neįvykdomo maksimumo (visą Lietuvos istoriją papasakoti per vieną paminklą; iki absurdo sureikšminant visuomenės dalyvavimą).
„Paminklo priešininkams argumentus suteikė menotyrininkai/menininkai, kurie taip ir nesuprato, kad vyksta ideologinė kova, o ne meninė diskusija. Raginu nustoti daryti turgų ir pagaliau dėl visko susitarti“, – apibendrino A. Vyšniūnas.
Po dar kelių pasisakymų konferencijos metu nuspręsta iškeltas išvadas raštiškai pateikti Šiaulių miesto savivaldybei. Jas pateikus ir bus aišku, kokių veiksmų reikėtų imtis toliau, kad paminklas Prisikėlimo aikštėje atsirastų kuo greičiau.
A. Vyšniūnas prašė neabejoti keliamų uždavinių tikslingumu.
Autorės nuotr.
Konferencijoje dalyvavo nemažas būrys šiauliečių.
Autorės nuotr.
