Šeima keičiasi ir pasikeitimai tokie reikšmingi, kad nepastebėti jų neįmanoma. Daugėja skyrybų, tuokiamasi ir vaikų laukiamasi vyresniame amžiuje, daugėja nepilnų šeimų, dirbama vis daugiau ir ilgiau. Kodėl taip yra ir ką būtų galima pakeisti?

Skiriasi vis dažniau
Kiekvienais metais skyrybų procentas vis didėja. Be to, žmonės skyrybų nebetraktuoja kaip katastrofos. Skyrybos laikomos normaliu reiškiniu, o tam tikrais atvejais – net ir vienintele įmanoma išeitimi.

Paprastai aiškinama, kad dvi pagrindinės skyrybų augimo priežastys: asmeninės laisvės troškimas ir išblėsę jausmai. Tik niekas išsamiau nekalba apie tai, kad jausmai per visą gyvenimą kinta, kad jie negali būti vienodai intensyvūs, jog santuoka taip pat yra darbas.

„Dalis žmonių supranta, kad darbui pastangų reikia, jog negali nenueiti į darbą, per daug apsileisti, o apie santuoką taip negalvoja. Mano, susituoks ir viskas klostysis savaime, bet tai tėra iliuzija, niekas nevyksta savaime, gal tik iš pradžių, o paskui tai yra didesnis ar mažesnis darbas“, – „Šiaulių naujienoms“ sako Lietuvos šeimų centro direktorė Vijoleta Vitkauskienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad santuokai reikia esminio apsisprendimo – gyventi poroje visą gyvenimą. Net ir geriausiose šeimose kyla problemų, tai normalu, tik reikia nebijoti jų spręsti.

Deja, bet vis dažniau pasitaiko, kad sutuoktiniai tam tiesiog nebeatranda laiko. Įsipareigojimai darbe, projektai, vaikai – vis kas sutrukdo. Taip pamažu nesprendžiamos nedidelės problemos virsta didelėmis ir pradeda kilti audros.

„Jeigu sunku, tai nereiškia, kad santuokoje yra blogai. Tiesiog reikia įdėti daugiau pastangų, galbūt pradėti lankyti sutuoktiniams skirtas savitarpio paramos grupes, nes jos tam ir yra, kad sutuoktiniai iš naujo įsimylėtų vienas kitą ir ištrūktų iš kausčiusios rutinos“, – akcentuoja V. Vitkauskienė.

Mano praradę meilę
O ką daryti, jeigu atrodo, kad tos meilės nebėra, iš kur jos pasisemti? Pašnekovė atsako – atsigręžti į Dievą: „Žmonės tikisi, kad jeigu susituoks bažnyčioje, tai Dievas juos palaimins labiau ir tada per visą gyvenimą į bažnyčią užteks ateiti tik pakrikštyti vaikų. Tai, be abejo, yra gerai, bet norint didesnės Dievo paramos, svarbu pabūti su juo, bent 10 minučių paskirti ramiai maldai ir tai bus nuostabi pradžia, kuri leis sustoti ir pabūti su tiesa.“

Paprastai, kai sutuoktiniai mano, jog meilės nebėra, pirmiausia nusprendžia skirtis. Tada, žinoma, labiausiai nukenčia vaikai. Jeigu suaugusieji skyrybas laiko puikia galimybe „viską pradėti iš naujo“, tai vaikams tai beveik visada trauma. Jiems iki galo suvokti skyrybų priežastis yra be galo sunku, jie neturi tokios gyvenimiškos patirties ir daugelio dalykų tiesiog negali suvokti. O jei dar paskui atsiranda nauja šeima ir joje vaikui sunkiai sekasi adaptuotis, vaikas paslapčia gali pradėti svajoti, kad tuoj grįš tėtis/mama ir viskas bus taip, kaip anksčiau.

„Jeigu jau ištiko tokia situacija, raginčiau vaikui paaiškinti, kodėl mama ir tėvelis nebegali gyventi kartu. Priimti vaiko liūdesį, pyktį, kartu ir sau leisti liūdėti bei pykti. Suprantu, tai didžiulis darbas, todėl linkėčiau kiekvienam būtinai paieškoti bendrakeleivių, kreiptis į išsiskyrusių ar besiskiriančių savitarpio paramos grupes“, – pataria V. Vitkauskienė.

Keičiasi vaidmenimis
Prieš tris-keturis dešimtmečius vyras buvo tas žmogus, kuris visokeriopai rūpinosi ir išlaikė šeimą. Šiandien taip toli gražu nebėra. Šeimose vis dažniau mama, o ne tėtis, tampa lyderiu – psichologine ir ekonomine prasme. Kai kuriems tai nepatinka, todėl skuba aiškinti, kad dėl skyrybų kaltos būtent moterys. Taip pat netrūksta manančių, kad šeimos būtų stipresnės, jeigu žmonos daugiau laiko praleistų namuose, labiau rūpintųsi namų ūkiu, vaikais ir, žinoma, vyru.

„Labai džiaugiuosi mamomis, kurios turi jėgų, energijos būti namų šeimininkėmis, kūrybingai augina vaikus ir nuo to „kaifuoja“. Bet, jeigu mamos to nenori, tai taip pat yra gerai“, – komentuoja Šeimų centro direktorė.

Ji atvirauja, kad kartais persiunta išgirdusi, kai į namų šeimininkę žiūrima kaip į „vištą“: „Restorano šefas yra gerbiamas, o štai moteris, kuri verda pusryčius, pietus, vakarienę, šalia dar tvarko namus, gydo šeimos narius, ugdo vaikus, kuria jaukią atmosferą, rūpinasi namų biudžetu, laikoma „višta“, taip neteisinga, nes ji tikrai tokia nėra.“

Iš tiesų tokia moteris yra aukščiausios klasės šeimininkė, nes jeigu netvarkytų namų, reikėtų samdyti namų tvarkytoją, jeigu pati negalėtų prižiūrėti vaikų, reikėtų samdyti auklę ir t. t. Kitaip tariant, kur nėra mamos, ten viskas daug brangiau kainuoja.

„Aš esu už mamas. Jeigu jos nori būti namie – prašom. Jeigu nori dalį laiko dirbti – prašom. Jeigu nori vaikus išleisti į lopšelį-darželį – prašom. Kiekviena šeima kuria savo sistemą. Vienur moteris dirba, kitur – augina vaikus, tai yra kiekvieno teisė rinktis.“

Neskuba gimdyti vaikų
Dar viena nauja tendencija yra ta, kad jaunikiai ir nuotakos su kiekvienas metais vis labiau „sensta“. Anksčiau 24 metų sulaukusi netekėjusi mergina būdavo pradedama laikyti senmerge, o šiandien atrodo normalu pradėti galvoti apie vedybas peržengus 30 metų slenkstį. O vyrams – dar ir vėliau. Vyrauja nuomonė, kad pirmiausia reikia pagyventi dėl savęs, padaryti karjerą, nusipirkti butą, įsikurti, o tik tada pradėti galvoti apie antrąją pusę, santykių įteisinimą ir galbūt vaikus. Kita vertus, nemažai žmonių tiesiog atidėlioja santuokos įforminimą, nors jau seniai gyvena kartu. Iš to natūraliai seka kitas žingsnis – vėliau susilaukiama ir vaikų. Taip didėja tikimybė, kad vėlai susilauktas vaikas bus vienintelis šeimoje.

V. Vitkauskienė svarsto, kad tai yra nei gerai, nei blogai: „Jeigu žmonės tuokiasi vyresnio amžiaus, tai reiškia, jog yra brandesni ir galbūt išvengs tam tikrų bendravimo sunkumų. Kita vertus, tokioms porams tenka dvigubas iššūkis, nes jiems tuo pačiu metu reikia pasirūpinti senstančiais tėvais ir mažais vaikais. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai – turbūt laikas parodys.“

Daugėja vienalyčių porų
Pasaulyje po truputį daugėja ir vienos lyties santuokų. Lietuvoje bažnyčia tokios santuokos nepripažįsta. Mūsų šalyje tos pačios lyties atstovai gali mylėti vienas kitą, kartu gyventi, tačiau tokia partnerystė nelaikoma santuoka ar šeima.

Pašnekovė paaiškina, kad vienalytė sąjunga negali natūraliai atsinaujinti taip, kaip mes esame sukurti – negali kurti gyvybės. O jeigu negali kurti gyvybės, vadinasi, tai nėra šeima. Tik tai netaikoma vyro ir moters sąjungai, nes net jeigu šeima yra nevaisinga, partneriai vis tiek papildo vienas kitą.

V. Vitkauskienės nuomone, homoseksualų nereikėtų nei smerkti, nei teisti, nei juo labiau bandyti pakeisti, svarbiausia – mokėti kitus žmones išklausyti, nepamiršti pasiteirauti, kaip jiems sekasi ir kiekvieną priimti su meile. Jeigu taip elgtumėmės visi ir su visais, tuomet šeimos būtų tvirtesnės, o mes visi – laimingesni.