„Negalėjau pažinti tuometinio gyvenimo, jo sunkumų, kai Lietuva neturėjo nei laisvo žodžio, nei nepriklausomybės. Bet tai, kad gimiau rugpjūčio 23-iąją, yra nuostabu, – sako Kužiuose užaugusi, dabar vilnietė Karolina Vrubliauskaitė. – Ką man reiškia Baltijos kelias? Ne vien įrašą istorijos knygoje, senelių ir tėvų prisiminimus. Būčiau nesąžininga, jei sakyčiau, kad prieš kiekvieną gimtadienį susimąstau apie unikalią trijų tautų akciją, bet šiemet toji data ypatinga, todėl leisiu sau kalbėti ne apie gimtadienio dovanas, o apie  istorinius faktus.“

Jaučiuosi įsipareigojusi
Karolinai gimnazijoje patiko istorijos pamokos, ne kartą dalyvavo istorinio rašinio konkursuose, tapo jų laureate.

„Galbūt dėl to, kad gimiau nepriklausomoje valstybėje, galiu laisvai  pažinti pasaulį, nebijoti išsakyti nuomonę, džiaugiuosi neįtikėtinu žmonių ryžtingumu 1989 m. rugpjūčio 23 dieną Baltijos kelyje, – teigė K. Vrubliauskaitė, gimusi vos keleriems metams praėjus po vieno įspūdingiausių reiškinių Lietuvos ir pasaulio politinės kultūros istorijoje. – Unikali akcija, kai daugiau nei 650 kilometrų ilgio rankomis susikibusių žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino, kurią sudarė daugiau nei 2 milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių, primena ir skaudų ėjimą jos link.“

Mergina iš istorijos pamokų žino, kad 1939 m. rugpjūčio 23 dieną Maskvoje dviejų grobuonių, diktatorių įpareigoti Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribentropas ir SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas pasirašė abiejų šalių nepuolimo pakto slaptuosius protokolus, kuriais tarsi pyragą raikė nepriklausomų šalių teritorijas ir nuvedė pasaulį į Antrąjį pasaulinį karą. Nepamiršo apie papildomus slaptuosius protokolus, kuriais kaip maitvanagiai dalijosi Baltijos šalis.  

„Iš savo šeimos istorijos žinau, kad gimtąją žemę mylintys žmonės ištvėrė pačius tragiškiausius ir baisiausius metus, – teigė Karolina. – Pusę amžiaus Baltijos šalys buvo nuspalvintos raudona spalva ir išplėštos iš Europos, tačiau žmonės tikėjo ir neprarado vilties. Viltis ruseno, nors ir pašnibždomis, tarp tremtinių tolimose Sibiro platybėse, išeivių kūryboje, disidentų lūpose, sovietų kalėjimų kamerose, psichiatrinių ligoninių palatose, gyvame R. Kalantos fakele…“

Nelengvas buvo vaduotis iš „sovietinis žvėries“, kuris turėjo aštrius dantis ir nagus – daug metų kurtą agresyvią sistemą. Mitingai, roko maršai, spaudos leidiniai, pasak Karolinos, pamažu barstė žiežirbas, kol įsiplieskė tikroji liepsna. Kai Baltijos šalims pavyko susivienyti Baltijos kelyje, garsas apie jį pasklido taip plačiai, kad pagaliau išsklaidytas mitas apie savanorišką įstojimą į Sovietų sąjungą.

„Manau, jog Baltijos kelias pademonstravo pasauliui ryžtą išsivaduoti iš okupacinio režimo ir vėl tapti nepriklausomomis valstybėmis. Esu dėkinga mano tėvų ir senelių kartai už tai, kad jis įvyko, – akcentavo Karolina. – Baltijos kelias man ir mano bendraamžiams yra sektinas taikios kovos už Tėvynės ir savo laisvę pavyzdys. Džiaugiuosi, jog mano gimtadienis rugpjūčio 23 dieną primena tokį svarbų Lietuvos istorinį įvykį. Galbūt tokia diena įpareigoja gyventi ir dirbti jaučiant atsakomybę už tai, kas labai trapu, bet neįkainojama.“  

Privalėjau Ten būti, nes esu lietuvis
Kęstutis ir Zita Volodkos tada buvo jauni, augino sūnų Žygimantą ir dukrą Živilę. Šeima ką tik įsikėlė į naują butą dvylikaaukštyje. Viskas sumesta, suversta, nežinia ko griebtis. Tačiau svarbiau buvo lėkti, ten kur visi. Toks jaudulys apėmė, sėdus į mašiną. Vaikai nedidukai, kas žino, kuo ta kelionė baigsis.

Bet nevažiuoti jau negalėjo. Galbūt ryžto suteikė Vytauto Landsbergio kalba, gal Šiauliuose vykusi teatralizuota akcija Molotovo-Ribentropo pakto metinėms,  mitinge prie paminklo sovietų kareiviui girdėti sąjūdiečių pasisakymai.

Į Pasvalio pusę važiavo. Jau iš Šiaulių išvažiuojant  prasidėjo kamščiai. Dalis sukosi atgal, gal kantrybės pritrūkę, kitiems automobiliai sugedo. Kuo arčiau, tuo kamščiai tirštėjo.

„Nesuspėjome iki nurodytos vietos, nes 19 val. jau turėjome būti susikibę. Pastatėme automobilį pievoje ir stojome į gyvą grandinę. Kažkas iš aplinkinių turėjo radijo aparatą, reguliavo, kas kur turi stovėti.

Virš galvų praskrido lėktuvas. Iš pradžių krustelėjo nerimas, bet iš jo pabiro gėlės. Gal tas pats pilotas dabar televizijos laidose pasakoja, jog tada rizikavo netekti licencijos. Aš taip pat nebuvau tikras, kaip įvertins darbe. Bet stovėjome visi keturi, susikibę rankomis. Nuotaika ypatinga. Žodžiais nenusakoma euforija. Širdis tvaksėjo, pripildyta nerimastingo džiaugsmo.

Nemoku to gražiai įvardyti, bet žinau: privalėjau Ten būti, nes esu lietuvis. Nes mano tėvai, abu pedagogai, – lietuviai. Privalėjome Ten stovėti, nes troškome laisvės – sau ir savo vaikams. Džiaugiuosi, kad mes buvome Baltijos kely.“

Prisimenu šventės nuotaiką
Kęstučio sūnui Žygimantui tada tebuvo tik 10 metų. Akyse prabėga lyg mirgantis filmas. Kartais sunku suprasti, kas iš tikrųjų paties matyta, kas įsiminė iš televizijos reportažų, daugybės girdėtų pasakojimų. Tėčio „žiguliukas“ kaito ir burzgė, kažkodėl ilgai negalėjo išvažiuoti iš miesto. O ir užmiesty vis trūkčiojo, stoviniavo. Mašinų eilė prieky ir iš paskos. Nė pradžios, nė galo nesimatė. Kai kur švysčiojo trispalvės. Pakelėje paliktas „moskvičius“, apgaubtas dūmų. Kelios mašinos bandė išvažiuoti tiesiau – per lygią lygią pievą, per ražienas.

Jis atsimena, kad šilta diena, daug žmonių. Susikibimas rankomis yra įstrigęs atminty. Vaikas tada nesuprato, kokiame svarbiame renginy dalyvauja. Tik kažkoks gerumas sklandė aplinkui, šventės nuotaika. Latvių kompozitoriaus Boriso Rezniko daina „Bunda jau Baltija“ padeda ją prisiminti.

Man tai svarbu
Šiaulietė pedagogė Danutė Levinskienė nebuvo Baltijos kely.

„Širdis veržėsi, bet sūnus dar mažas, o savo automobilio neturėjome. Teko pasilikti namuose ir gaudyti žinias per radiją, televiziją. Rodos, oras buvo įkaitęs tiek, kad tuoj tuoj kažkas sprogs… Sprogo, prasiveržė begalinis  džiaugsmas, viltis, kad  trijų tautų vienybė pagaliau nugalės visas baimės užkardas. Tada negalėjau būti šalia, o dabar bent maža dalele jaučiuosi prisidėjusi prie ano laiko atminimo – Vilniaus širdyje veiks interaktyvi Baltijos kelio instaliacija „Pajausk mūsų laisvę“. Joje ir mano išsaugotas senasis „vefukas“. Baltijos kelias buvo didžiausia taiki demonstracija istorijoje, tokią ypatinga paprastų žmonių akciją UNESCO įrašė į tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“.

Laisvės troškimas buvo begalinis
„Raginti į Baltijos kelią nereikėjo, – pasakojo istorijos mokytoja ekspertė Violeta Laurutienė. – Toks pakylėjimas tvyrojo aplinkui, kad negalima buvo nesužinoti.“

Gyveno Kaune, vaikai mažučiai, juos teko palikti močiutės globai. „Išvažiavome anksti, kad tik spėtume į nurodytą vietą, – dalijasi prisiminimais Violeta. – Pagrindinis kelias nuo Kauno Jonavos link buvo užkimštas mašinų. Pasukome į šalutinį kelią. Kelyje daugybė „moskvičiukų“, „žiguliukų“, mašina prie mašinos ir visos pilnos žmonių. Judėjo lėtai, viena paskui kitą, pasitaikė, užvirdavo vanduo varikliuose, tuomet išlipę vyrai iš kitų mašinų, pastatydavo tą nelaimėlį į šoną, žmonės sulipdavo į laisvesnes mašinas ir vėl judėjo į priekį. Jokio pykčio, šaukimo, aplink susiklausymas ir geranoriškumas, visi žinojo, kodėl ir dėl ko važiuoja.

19 valandą, nors ir nespėjome į pagrindinį kelią, lipome ir stojome – senas prie jauno, buvęs komunistas šalia disidento, tvirtai spaudėme rankas, jausdami ne tik rankų, bet ir širdžių šilumą. Buvo nepakartojamas jausmas – prisiliesti prie tokio svarbaus istorinio momento. Manau, kad tai buvo pats tikriausias referendumas – tiesiogiai išreikšta tautos valia atskleisti neteisybę, siekti laisvės.“

Mokytoja apgailestauja, kad tada nebuvo dronų. Bando įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti iš viršaus: „Būtų panašu į Nemuną su daugybe intakų. Juk daugybė žmonių didžiosios trasos nepasiekė, ilgos juostos nusitiesė iš visų pusių. Mes jautėmės maža dalelė tos didžiosios srovės. Nepaprastai gera: buvome vieningi, jautėme per mūsų rankas ir širdis srovenantį laisvės troškulį... Kokia svarbi mums buvo laisvė – ja kvepėjo oras, pievos, laukų gėlės... Dangus į mus žiūrėjo ir mes tikėjom… Daug kur pakelėse vakaro vėjo plaikstomos degė žvakutės, žmones sujungė  gyvasis Baltijos kelias, vienybės ir susitelkimo kelias.“

Trys tautos išdrįso susikibti rankomis, protestuoti prieš pakto ir slaptųjų protokolų pasekmes, vieningai visam pasauliui pareikšti – norime būti laisvi, nepriklausomi, patys savo šalyje tvarkytis. Vaikai ant tėvų pečių ar prigludę šalia žvelgė į nesibaigiančią juostą. Tada gal nesuprato, kas vyksta, o dabar jau žino – tai buvo pirmoji pilietiškumo pamoka.

„Aš, kaip istorijos mokytoja, apie Ribentropo-Molotovo paktą žinojau, bet daugybei žmonių apie tai žinių trūko, – toliau pasakoja V. Laurutienė. – „Sąjūdžio žinios“, „Tremtinys“, „Atgimimas“ buvo  pardavinėjami tik viename kioskelyje Laisvės alėjoje. Pakeliui į darbą specialiai išlipdavome trimis stotelėmis anksčiau, kad nusipirktume laikraštį.“

Šiauliuose juk buvo panašiai – laisvąja spauda prekiavo kioskelis prie bibliotekos Aušros alėjoje.

Mokytojos teigimu, paaiškėjo, kad laisvę išsaugoti sudėtingiau negu iškovoti. Laisvė yra vertybė, bet pati sau nešviečia. Baltijos kelio vertę nulemia šiandienos mūsų darbai. Kasdienybė nublukina viską, imame niurnėti, skųstis, ieškoti kaltų.

„Laisvė nediskutuotina, – tvirtina pedagogė, – svarbūs yra Baltijos kelio jubiliejiniai renginiai. Tačiau to jausmo, to laisvės kvapo, tikrojo Baltijos kelio pakartoti neįmanoma.“

Šiauliuose daug diskusijų dėl paminklo laisvei. „Aš už paminklą, – teigia V. Laurutienė. – Šiauliams jo labai trūksta. Paminklai reikalingi, kad jauniems žmonėms galėtume vaizdžiai pristatyti savo istoriją. Šiauliai, galima sakyti, yra mūsų valstybės pradžia, nuo Saulės mūšio minima mūsų krašto garbė. Per abu karus Šiauliai sunaikinti, o vis dėlto prisikėlė.“

K. Volodka: „Džiaugiuosi, kad buvau Baltijos kely.“
Asmeninio archyvo nuotr.

V. Laurutienė: „Tai buvo pats tikriausias referendumas.“
Asmeninio archyvo nuotr.

K. Vrubliauskaitė: „Gimti rugpjūčio 23-iąją – įpareigojimas gerbti tautos istoriją.“
Asmeninio archyvo nuotr.