Pirmąjį birželio sekmadienį minima Tėvo diena. Gal apie ją visuomenėje mažiau nei apie Motinos dieną kalbama, bet ji mums primena, kad Tėvo duotos pamokos žmogui labai svarbios, lydi mus visą gyvenimą.

Profesorių habilituotą daktarą, Šiaulių ir Kuršėnų miestų garbės pilietį Vytenį Rimkų galima vadinti dailininku, menotyrininku, kraštotyrininku, rašytoju, žurnalistu, istoriku, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėju... Sunku būtų išvardyti visas veiklos sritis, garbingus vardus ir apdovanojimus. Bet yra būrelis žmonių, kurie į jį kreipiasi visai paprastai – teti, seneli, Vyteni. Šį kartą apie šeimos vertybes ir tėvo auklėjimo metodus kalbamės su profesoriaus V. Rimkaus šeimos nariais –   dukromis Rasa Daukšiene, Janina Budriene ir žmona Česlava Rimkiene.

Atrama
Vytenis ir Česlava Rimkai visur kartu: ir dailės parodose, ir knygų pristatymuose, ir draugijų susirinkimuose. Drauge aptaria perskaitytas knygas ir laikraščius, prisimena jaunystės draugus, bendraminčius – taip vienas kitą papildydami per gyvenimą iriasi jau 56-erius metus. Išaugino 2 dukras ir sūnų. Trys anūkės jau suaugusios, netruks sparnus pakelti dar dvi. Senelių džiaugsmui kurį laiką liks mažasis anūkėlis.

Dukros vienu balsu sako, kad „tetis niekaip neauklėjo, kažkaip savaime viskas ėjosi“. Vaikai niekada negirdėjo tėvų barnių, nesutarimo. ,,Iš tikrųjų tai mūsų mama, geroji namų dvasia, visus keturis kampus laiko, tad ir pabardavo gal dažniau“, – prasitaria Rasa.

Ponia Česlava bando prieštarauti, jog visų kampų viena neišlaikytų, tuo labiau kad jų visai ne keturi – nemažą plotą kambariuose jau seniai užkariavusios knygos, meno kūriniai, fotografijos – kas tuos kampus besupaisys…O ant stalo kvepia firminiai Česlavos žagarėliai, laiptinėje žaižaruoja netikėtu metu žiedais apsipylusi kalėdinė gėlė… Minkštam šeimininkės rankos mostui paklūsta daiktai ir žmonės, taiklios jos pastabos neleidžia išskysti pokalbiui. Tik stipri moteris šalia stipraus vyro gali sukurti tokią harmoniją, kai viskas vyksta tarsi savaime.

Pavyzdys
Moterys viena kitą papildydamos bando paaiškinti, kaip tas auklėjimas „savaime“ vyko. Labiausiai įsiminė tai, kad tetis vaikus visur vežiodavosi Ir gražių vietų aplankyti, ir į grybus. Linksmos, įdomios kelionės, bet vaikai kaip vaikai – Rasa neretai su pusantrų metų jaunesniu broliu Kęstučiu susipešdavo. Kartą tetis net išlaipino abu – kol nurims. Namuose su broliu irgi susikibdavo, tada tetis į skirtingus kambarius uždarydavo. Dabar Rasai juokas ima prisiminus, kaip rėkdavo iki užkimimo prie durų kamputyje. Durys neužrakintos, bet išeiti be leidimo – nevalia: „Verkiu, verkiu prie durų, niekas dėmesio nekreipia. Nusiraminame ir išleidžia.“

Nors mama griežtesnė, bet ir tėvo stiprus autoritetas buvo. Šaukiančio, pykstančio tėvo moteris neatsimena. Kartą Kęstas įsivėrė auskarą. Eina abu į turgų ar šiaip pasivaikščioti. Kęstas atsisuka į tėvą – o šis užuolaidų laikiklio žiedą ant ausies pasikabinęs šalimais žingsniuoja. Nebereikėjo vaikinui auskaro. Poveikis – be žodžių.

„Neturime blogų prisiminimų, auklėjo savo pavyzdžiu, nuo mažumės mokė atsiprašyti, padėkoti“, – tvirtino seserys.

Mokslai
Rasai malonu prisiminti, kad jai tetis kasytes kantriai pindavo. Kas kad kreivokai – užtat pati pasistengė greičiau išmokti.

Janina su šypsena prisimena, kaip tėvai spręsdavo jos matematikos uždavinius. „Jiedu svarsto, diskutuoja, o aš tuo metu galiu piešti ar pasvajoti. Paskui mane pakviečia, išaiškina. Mama – juk puiki matematikė. Bet aukštesnėse klasėse jau siuntė pas matematikos mokytoją. Gal pabodo, gal per sunku pasidarė.“  Rasai tetis padėdavo rašinio pradžią ar pabaigą sugalvoti. O mama ne tik dukroms, bet ir anūkėms talkina mokantis rusų kalbos ir negali atsistebėti dabartiniais vadovėliais bei mokymo metodika.

Profesoriaus teigimu, kol maži vaikai, turi pasižiūrėti, kaip mokosi, paskatinti ar pabarti, jei gali– padėti. O kai vidurinę baigia, patys renkasi, ką bepatarsi.

Tėvas pripažįsta, kad sūnui sunkiau sekėsi mokslas, jis baigė Kaune technikumą, tapo juvelyru, bet ši profesija nelipo prie širdies, kitokį darbą dirba. Kęstutis labai techniką mėgsta. „Pastebiu, kad jo automobilis ypatingai švarus, aš labiau apsileidęs buvau“,– sako V. Rimkus. O dukros abi buvo tečio studentės, abi Šiaulių pedagoginiame institute dailės fakultetą baigė, dailės mokytojomis tapo. Rasos diplominio darbo tema – juostų audimas ir pynimas. Rasą nuo devintos klasės tetis vežiodavosi į amatų šventes, tautodailininkų seminarus. Panevėžyje per vieną seminarą, gal dešimtokė būdama, išmoko Rasa austi, pinti juostas. Dvi išaudė, vieną labai plačią iki šiol turi. Ji dabar žinoma tautodailininkė. Rasa Daukšienė 2015 m. išrinkta Šiaulių rajono metų tautodailininke. Abu su vyru Gintaru Daukša dalyvauja tautodailės parodose.

Dešimt metų jaunesnė Janina su tėvu važiuodavo į tapybos plenerus, dalyvaudavo tapybos parodose. Žodžiu, abi dukros žengė tėvo pėdomis. Pasak jų, vaikystės pasaulis buvo kupinas kalbų apie meną, nes jų namuose dažnai viešėdavo įdomios asmenybės, kaip G. Venclauskaitė, J. Taujanskienė, A. Krištopaitis, D. ir V. Tribandžiai, B. ir K. Kasperavičiai, R. ir V. Trušiai, S. ir P. Anikinai. „Pas Kasperavičius daržiuką turėjome, tai vėl kalbų į valias. Smagu buvo tų pokalbių klausytis, – sakė Rasa. – Jose buvo pirmosios žinios apie meną, kultūrą, formavo skonį, žmonių santykių supratimą.“

Kadangi dukros mokėsi tame pačiame fakultete, V. Rimkus buvo jų dėstytojas. Rasa sako, kad tečio paskaitos labai įdomios buvo ne tik jai, bet ir kurso draugams – iki šiol visi prisimena. Įdomiai pasakodavo apie muziejus, galerijas, ne skaitydavo, o gyvais įspūdžiais dalijosi. Rasos vyras Gintaras, taip pat buvęs V. Rimkaus studentas, patvirtina, kad nepaprastai gerbė profesorių kaip dėstytoją ir kaip žmogų, nors tada dar nežinojo, kad žentu taps. Per egzaminą – jokios baimės. Blogų pažymių nerašydavo, bet nemokėti – baisi gėda.

Visa šeima tvirtina, kad jaunėlė Janina labai išdykusi, judri, tikras strakalas makalas buvusi. Rasa jau mokėsi pirmame kurse, o Janina – tik J. Janonio vidurinės mokyklos pirmokė. Ateidavo į užsiėmimus, ją dėstytoja I. Ambrazienė pastato ant kėdės, mergaitė dainuoja, istorijas pasakoja. Ir modelis piešėjams, ir linksmintoja.

Šventės
„Man atrodo, kad visos šventės reikalingos. Susitinki, pasišneki – tai tokia maloni bendravimo diena,– sako profesorius.– Jos būtinos miestui, tautai, ne tik šeimai.“

Janina tvirtina, kad ją šeimoje labiau palepindavo, o ponia Česlava prisimena, kad mažoji Janytė per visas šventes koncertus rengdavo, iš fotelio užgalio ar šokdynės rankenos mikrofoną pasidariusi. Gražų balsą iš dainingos močiutės paveldėjo.

Rimkų namai visada pilni žmonių. Pas juos Česlavos tėvai gyveno, per šventes ne tik giminės, bet ir draugai susiburdavo. Česlava mini pačias svarbiausias šventes – Kalėdos, Velykos: tada būtinai anūkės iš Vilniaus, trys Rasos dukros atvažiuoja. Sena buvo tradicija senelio ir babūnytės (Česlavos tėvų) gimtadienius švęsti. Česlavos tėtis labai juos mėgo. „Gražios šventės būtinos šeimos ryšiams stiprinti, kitaip išbyrės visi, nesulaikysi, – sako ponia Česlava. – Vien šeimos narių per šventes jau 15 susirenka.“

Janina su Rasa mamai pritaria ir prisimena tėvo dėmesingumą: per kiekvieną Kovo 8-ąją jis visas savo moteris – žmoną, dukras (dabar  ir anūkes) – atvirukais ar kitomis smulkmenomis pradžiugindavo. Taip vyresniųjų pavyzdžiu mažesnieji mokėsi dėmesį vieni kitiems parodyti.

Paskatinimas
Gintaras Daukša atkreipė dėmesį, kad Rasos tėvai stengiasi visų šeimos narių parodose dalyvauti, jei tik sveikata leidžia. „Jei ne profesoriaus palaikymas, gal seniai savo meninę veiklą nutraukęs būčiau“, – sako Gintaras. O Rasa primena, kad tėčio paskatinimas kurti visada svarbus – tebesaugo žurnalą „Genys“, kuriame tetis jos piešinį išspausdino. Nors ką nors saugoti gal net būtinybės nėra. Juk tetis smulkmeniškai kaupia visos šeimos bibliografiją. Nieko nepamiršta. Menkiausias straipsnelis ir kiekviena paroda jo užrašyta.

Žinoma, profesorius papildo, kad ne vien šeimos, viso miesto, net visos Lietuvos menininkų bibliografiją fiksuoja, straipsnių iškarpas renka. Juk negali taip būti, kad dailininkas nežino, kokias parodas yra surengęs, kokius leidinius išleidęs. Bet taip nutinka gana dažnai.

Profesoriui atrodo labai svarbu išsaugoti kultūros faktus, šeimos dokumentus. Jo tėvas ir senelis buvo dailininkai, išsilavinę žmonės. Daug yra menininkų dinastijų Lietuvoje, bet jei jaunimas kitą kelią renkasi, jų teisė.

Savigarba
Profesorius V. Rimkus Lietuvoje nuolat jautė saugumiečių „globą“. Ir aukštąjį mokslą grįžęs iš tremties baigė, ir disertaciją gynėsi Leningrade. Ir į užsienio komandiruotes buvo siunčiamas ne kaip  Lietuvos, o kaip Sąjungos atstovas. Pagarbos nusipelnė ne pataikavimu, o savo darbu, svarbiais moksliniais straipsniais ir leidiniais.

Pasakojo, kad net buvo kviestas Harvardo universitete profesoriauti rusų kalba. Atsisakė. O dukrai Janinai nedraudė, net padėjo į Ameriką išvykti. Tik įspėjo: jei pajusi, kad tave kaip tarnaitės vietoje laiko – spjauk į visus uždarbius ir važiuok namo. Janina tik 5 mėnesius ištvėrė. Sūnus į Portugaliją išlėkė laimės ieškoti, teko siųsti pinigų, kad sugrįžtų.

Pasak profesoriaus, nerasi laimės svetur, ypač jei save žemindamas jos ieškai. Visa šeima džiaugiasi, kad Rasos dukros kol kas Lietuvoje savo kelio ieško. Jos tiksliukės – gal į močiutę Česlavą nusidavė, matematikos, chemijos, fizikos mokslus kremta.

Kadangi dukros apie tėtės patriotizmą užsiminė, profesorius papasakojo, kaip kartą saugumietį apgavo. Kartą V. Rimkų  pasikvietė pareigūnas ir sako:,,Gavome telefonu žinią, kad organizavote tautinės vėliavos ekspoziciją pedagoginiame institute.“ Parodo ant lapo nupieštą trispalvę, tik apverstą antraip. „Aš pasakiau, kad būčiau kitaip pakabinęs ir paklausiau, ar turi pranešimo įrašą, ar žodis žodin žinią jam perdavė milicija. Po savaitės vėl tas pats „draugas“ prisistato. Pasakiau, kad buvau nuvykęs į Vilnių, į CK, pas L. Šepetį, su klausimu, kaip reaguoti į jūsų provokacijas.

Patikėjo.“ Tada profesorius pasinaudojo tardymų patirtimi, be to, daugybė jo straipsnių sąjunginėje spaudoje buvo paskelbta, net L. Šepečio knygą buvo recenzavęs. Panašių gudrybių ar nutylėjimų taktika ne kartą gelbėjo iš painios padėties. „Mūsų saugumas ne kartą gavo špygą“, – juokiasi profesorius, prisimindamas istorijas su butu, kelionėmis, karjera.

Buitis
O dukra Janina su džiaugsmu pripažino, kad tėvams niekada meluoti neteko: „Nebuvo reikalo. Tėvų nebijojome. Visada vieni kitų išklausome. Nebuvo ir sąrašo, ką mums, vaikams, privalu padaryti. Savaime žinojome, kas galima, o kas ne. Namų ūkis mamos priežiūroje, bet ji sunkiai dirbo, tai babūnytė pietus išvirdavo, o kai jos nebuvo, pačios po truputį mokėmės ką nors paprasta pasigaminti.“

Tada įsiterpė ponia Česlava, prisiminusi, kaip ją vyras Vytenis jaunystėje nuo namų ruošos pasisiūlė gelbėti. Gyveno jau tada Pirmūnų gatvėje, nes ankstesniame bute buvo ankšta su dviem vaikais. Su auklėmis nesisekė. Pavargo moteris: darbas, namai, vaikai, ruoša... Išgirdęs skundus, vyras pasiūlė sprendimą: vieną dieną valgį ruoš jis, kitą – žmona.

„Rytą – arbata su sumuštiniais. Pietūs artėja, Vytenis nekruta, galvoju, gal pusfabrikačių nusipirko. Pasirodo – pietums arbata ir sumuštiniai, o  vakare vėl tas pats“, – šypteli moteris. Nebereikėjo Vyteniui daugiau valgio ruošti.

Šiltai šeima prisimena tėvo dovanas, iš užsienio kelionių parvežtas. Profesoriui tos smulkmenos jau iš atminties išdilo, o Janinos akyse tebestovi gražūs žaisliniai indeliai, žmona pusiau juokais primena apie Mongolijoje pirktą kupranugario vilnos antklodę, už kurią trissyk brangiau sumokėta nei Šiaulių „univermage“ būtų nusipirkę. Tada ir V. Rimkus prisimena iš vienos kelionės parvežęs beveik pilną lagaminą „kramuškės“, nes nieko geresnio nesugalvojo.

Tolerancija
Rasa džiaugiasi, kad tetis tiek lageriuose ir tremtyje iškentėjęs, jokio piktumo širdyje nenešioja. Gal jaunesnis dėl pažiūrų aršiau ginčydavosi. O šiaip, be rimtos priežasties tetis balso nepakels.  

Ramybė, humoro jausmas, tolerancija jo ir artimųjų bendravimą daro šviesų, lengvą.

Gražu klausytis, kaip profesorius pasakoja apie tai, kas galbūt jį erzinti turėtų. O jis tik švelniai šypteli ir pasišaipo iš savęs, iš  bendraamžių, nes „vis dažniau į vaikystę grįžtame“ ir pokalbiuose „ypač kai kurios moterys taip šaukia, kad vienas balsas visas šnekas perpjauna“. Ir vis tiek smagu pasėdėti, drauge arbatos išgerti. Į žmoną akies krašteliu šelmiškai žvilgtelėjęs sako, kad anksčiau niekas jos elgesyje neerzindavo. „O dabar erzina per dideliu rūpesčiu apie vaistus. 12 tablečių per dieną turiu išgerti. Taikau nuslėpti. Vis tiek atranda.“  Česlava juokiasi, kad ne tik vaistus perkanti, dar ir masažinę kėdę įsigijo...

Klausaisi to draugiško „pasibaksnojimo“ ir patiki, kad nepaisant visų titulų, namuose svarbiausia ašis yra mama, t. y. ponia Česlava. Tai ji tuo pačiu metu anūkėlį žvilgsniu paglosto ir pokalbį nuolat papildo, detales patikslina, ir vaišėmis pasirūpina. Kai šitaip du žmonės vienas kitą papildo, nenuostabu, kad visą laiką galima darbui skirti.

Atsitiktinumai
„Žmogaus gyvenimas iš daugybės atsitiktinumų sudėstytas, – svarsto profesorius. – Atsitiktinai į ryšius su partizanais įsivėliau. Į Sibirą irgi atsitiktinai išvežė. Jau išsislapstę buvome. Smolenske buvau pasiryžęs bėgti – nepabėgau. Sibire areštas, mirties nuosprendis – už eilėraščius. Iš lagerio nepabėgau taip pat atsitiktinai – kažkas įskundė. Būtų, ko gero, sučiupę ir sušaudę. „Apsiženijom“ irgi atsitiktinai. Teko gyventi viename bute, prasidėjo bendravimas, paskui vyskupo leidimo prisireikė. Į pedagoginį institutą atėjau atsitiktinai... – vardija biografijos faktus V. Rimkus. – Pasisekė laiku pakliūti į draugų dailininkų aplinką ir buvimas Leningrade yra pasisekęs dalykas mano gyvenime – tai didžiulių muziejų, meno kolekcijų miestas, o atmosfera net anais metais ten buvo intelektuali.“  

Menotyrininko profesija, pasak profesoriaus, yra savotiškas hobis. Su tuo susijusi dabartinė atvirukų rinkinių, jaunystės eilėraščių leidyba. „Dabar ant niekų perėjau. Atvirukų rinkinius dėliojame. Kažin tai kultūros reiškinys, ar … – atvirauja profesorius. – Teptuko jau dvejus metus į rankas nebeimu. Eilėraščius grįžęs iš tremties rašyti nustojau. Bet kaip sakiau, į vaikystę grįžtu, vaikystės eilėraščius į knygeles dėlioju…“

O šeima rimtai klausosi ir pasvarstymų, ir pasakojimų. Negali būti neįdomu, kai tokia patirtis, išmintis ir dar su lengvu humoru išsakyta.

Gal atsitiktinai, o gal ir ne šeimos paveikslą užbaigia ponia Česlava. Ji atsineša šviesaus atminimo bičiulės skulptorės Birutės Kasperavičienės dovaną – dvi iš odos padarytas įspūdingas skruzdėles.

,,Tai mes, – sako Č. Rimkienė, – didžioji Vytenis, kuris nuolat tarp savo knygų, dokumentų krūvų rausiasi, o mažesnioji – aš po namus sukuosi.“ Skruzdėlių gyvenimas, kaip S. Daukanto aprašytų bitelių – kiekviena žino savo vietą, pareigas, jų darbai ir gyvenimas klostosi tarsi savaime –  pagal amžinąją pasaulio tvarką.

V. Rimkus – nenuilstantis pasakotojas.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Mama mūsų geroji namų dvasia. Rasa, Česlava, Janina.
Ramūno SNARSKIO nuotr.