Šiauliuose yra nemažai sovietmečio palikimo, ypač urbanistinio ir architektūrinio. Visa tai mus veikia neigiamai, kai kas pasakytų – net žeminančiai. Kodėl taip yra ir kokią žinutę Šiauliai siunčia pasauliui?
Šiauliuose yra nemažai sovietmečio palikimo, ypač urbanistinio ir architektūrinio. Visa tai mus veikia neigiamai, kai kas pasakytų – net žeminančiai. Kodėl taip yra ir kokią žinutę Šiauliai siunčia pasauliui?
Viskas labai komplikuota
„Tikrai negalėčiau pasakyti, kad Šiauliai liko gūdžiuose sovietmečio rėmuose. Miestas absoliučiai keičiasi ir jaunėja.“ „Nepasakyčiau, kad miestas svetimas ar sovietinis.“ „Šiauliai ne sovietinis, bet pramonės miestas.“ Paprastai taip apie Šiaulius atsiliepia šiauliečiai.
Panašių atsiliepimų buvo galima išgirsti ir Šiauliuose vykusioje diskusijoje „Eikim prie reikalo“. Žmonės mato, kad miestas po truputį keičiasi ir dėl to džiaugiasi, bet kartu ir nuogąstauja, kad pokyčiai nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi.
Dailės teoretikas, kritikas ir diskusijos moderatorius Virginijus Kinčinaitis atkreipė dėmesį, kad viskas yra labai komplikuota. Būtent todėl žmonės ir pasiduoda pagundai viską supaprastinti. Bandydami supaprastinti, pradeda skųstis gyvenimu posovietiniame mieste arba „trimituoja“, kad čia viskas yra gerai, o pats miestas esąs veržlus ir progresyvus.
Iš tiesų viskas yra nei taip, nei anaip. Viskas yra taip, kaip mes patys kasdien jaučiamės darbe, vaikščiodami miesto gatvėmis, lipdami į savo laiptinę ar keliaudami į priemiestį.
„Kiekvienoje toje detalėje, šaligatvio plytoje, krūmokšnyje, nupjautame ar nenupjautame medyje atsispindi mūsų viltis, neviltis, beprasmybės ir kiti jausmai. Viskas yra kiekvieną dieną matoma ir mūsų išgyvenama. Tik tiek, kad galbūt kažkurį pojūtį išstumiame į pasąmonę, viską supaprastiname ir išjungiame mąstymą“, – kalbėjo V. Kinčinaitis.
Dominuoja kaimo kultūra
Į viską pažvelgus rimčiau, gali atsiskleisti visai kitoks vaizdas. Menotyrininko nuomone, Šiauliai iš tiesų yra pramoninis, sovietinis miestas. Šiaulių erdvės daugiausiai yra antihumaniškos, sugalvotos ne žmogaus, ne žmogui. O visas miesto centras su Prisikėlimo aikšte ir kitais architektūriniais perimetrais yra tam, kad simbolizuotų stalinistinę ideologiją.
Pietinis rajonas simbolizuoja ateities Saulės miestą, bet taip pat yra skirtas ne žmonėms. Nors ten kiekvieną pasiekia saulė, yra daug žalumos, iš tiesų, tai yra „getas“. Tokie „getai“ pasiturinčiose šalyse jau seniai panaikinti, nes jie psichologiškai ir emociškai žmones veikia labai blogai. Jie įsiskverbia kaip virusas, graužia vaizduotę, tapatumą, net atima žmogaus orumą.
Prie tų penkiaaukščių, dar iš Chruščiovo laikų likusių namų, galima rasti ir gėlynų, apdėliotų plytomis, padangomis ir kuo tik nori. Anot menotyrininko, tai ne miesto, bet kaimo kultūros ženklas: „Močiutės, kurios augina tas gėles, iš tiesų gyvena ne mieste, bet kažkur kitur, savo vaizduotėje, prarastam pasaulyje. O tų močiučių anūkai, kurie neturi darbo arba priversti išgyventi iš minimalaus atlyginimo, didžiausią pramogą turi susiburti kieme su stipraus alaus bambaliais ir taip save guosti.“
Vis aktyviau reiškiasi individualizmas
Ne ką geriau yra ir priemiesčiuose, kur žmonės statosi namus, juos aptveria didžiulėmis tvoromis, įsimontuoja stebėjimo kameras, kieme laiko šunis ir iškelia Lietuvos vėliavą. Taip jie skleidžia kitą dar liūdnesnę kultūrą, jau nebe kolektyvinę tarybinę, bet individualistinę, egoistinę kultūrą, kai kaimynai tampa nebe kaimynais, o konkuruojančiomis asmenybėmis. Tai mūsų naujos individualistinės kultūros ženklas.
„Užmiesčio gyventojai nėra tikrieji miesto kūrėjai, nes nėra įsipareigoję miestui. Miestą kuria tik nedidelė bendruomenė, kur žmonės vienas kitą mato, išgyvena dėl kiekvienos miesto dalies ir detalės, rišasi prie pjaunamų medžių ar kaip tik nori juos nupjauti ir ten pastatyti ką nors naujo. Tai gyvas, bendraujantis, komunikuojantis socialus organizmas, kurio pas mus tikrai yra ne daug“, – lygino V. Kinčinaitis.
Taip mes ir gyvename hibridinėje kultūroje su miesto centre esančiu sovietiniu palikimu, pietiniu rajonu kaip ateities tarybiniu miestu ir iš konteksto iškritusiais priemiesčiais.
Tikroji kultūra traukiasi į periferiją
Tai dar ne viskas. Mus veikia ir kita – kapitalistinė, vartotojiška kultūra, dėl kurios muzika, dailė, teatras traukiasi į periferiją. Komercinė, vartotojiška kultūra yra labai galinga, turi didžiulį kapitalą, ten daug investicijų. Todėl tas žmogus iš priemiesčio, miesto centro ar pietinio rajono mieliau lankosi prekybos centruose nei kultūros įstaigose.
„Prekybos centruose žmonės patiria visą gamą emocijų, išgyvenimų. Pereina parduotuves, pabendrauja su pažįstamais, užlipa ant stogo pasiklausyti nemokamo popmuzikos koncerto, valgo, žvalgosi, atkreipia dėmesį, kokie žmonės vaikšto aplink, nes ten didžiausia jų koncentracija, ten galima gauti daug socialinių, emocinių, taktilinių įgūdžių. Tai kam po to eiti į dailės galeriją? Tikrai nereikia. Ką jau bekalbėti apie išmaniuosius telefonus, su kuriais galima fotografuoti, dėlioti įvairiausius efektus, susirašinėti su savo bendraamžiais, tai kam tada beskaityti knygą. Tai, ką dabar kultūros kūrėjams, menininkams daryti? Kaip su tokia aplinka lenktyniauti?“ – svarstė menotyrininkas.
Dėl visko kalta supanti aplinka
Kita problema yra ta, kad patys kūrėjai nebenori čia kurti. Jauni žmonės nebenori savo kūrybinio potencialo įgyvendinti Šiauliuose ir išvažiuoja.
„Savo ateitį planuoju sieti su muzika, o Šiauliuose pasilikti neketinu. Kituose miestuose vyksta gausybė muzikinių renginių, o Šiauliuose jų beveik nebūna. Pažįstu nemažai muzikantų, kurie gyvena Šiauliuose, bet važinėja į renginius iš vieno šalies galo į kitą ir taip persiplėšia, pervargsta. Aš taip nenoriu, todėl išsikraustysiu“, – priežastį, kodėl Šiauliai nėra tinkamiausia vieta menininkams, atskleidė diskusijoje dalyvavusi jauna mergina.
„Domiuosi mada, stiliumi. Tik bėda ta, kad Šiauliuose šiuo atžvilgiu iš žmonių nesulaukiu jokio atsako. Mieste nėra madingų, stilingų žmonių, kurie priimtų į savo ratą“, – išvykimo priežastį įvardijo ir kitas jaunas žmogus.
V. Kinčinaitis sutiko, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kosmopolitinėje, vartotojiškoje, hedonistiškoje kultūroje mada yra labai svarbi. Tai didžiulė galinga industrija ir, jeigu jos mieste nėra, tai greičiausiai tas miestas iš tiesų visai ne miestas: „Ar mūsų Vilniaus gatvėje matėte nors vieną parduotuvės vitriną, kuri atitiktų elementariausią miestietiškos parduotuvės lygį? Į kurią būtų investuota bent šiek tiek daugiau dėmesio? Greičiausiai – ne. Tai kaip jaustis tam jaunam žmogui, kuris vaikšto tokioje aplinkoje? Tokia aplinka jauno žmogaus stuburą, vaizduotę vis labiau lenkia prie žemės, trukdo jam išsitiesti ir išskleisti sparnus tame pačiame madų, muzikos, dailės pasaulyje.“
Turime teisę rinktis
„Iš mūsų per daug tikimasi. Mes neturime patirties ir patys nežinome, ko norime“, – į išsakytus menotyrininko žodžius sureagavo jaunimas.
„Nustokite mums liepti ką nors daryti. Kuo labiau verčiate, tuo labiau mes traukiamės. Mes nenorime kažko daryti vien dėl to, kad liepiate. Norime tai padaryti savo asmenine valia, kad tai taptų mūsų mintimi“, – kalbėjo jauni žmonės.
Nepaisant visko, mes vis tiek esame laimingi žmonės, nes galime rinktis, kur gyventi ir kaip jaustis. Galime depresuoti ir slėptis savo uždarame pasaulyje, bet galime burtis į bendruomenes ir aktyviai gyventi. Svarbiausia, kad tik būtumėme savimi, realizuotumėme savo talentus ir gyventumėme pagal pašaukimą.
„Svarbiausia prisiimti atsakomybę už savąjį aš, visiškai pilną jo realizavimą – tai aukščiausia žmogaus pareiga ir atsakomybė. Šiame pasaulyje svarbiausia save realizuoti, viską maksimaliai išgyventi ir patirti visas gyvenimo spalvas. Ir visai nesvarbu, kur tai daryti – Šiauliuose, Vilniuje, Niujorke ar Londone. Žinoma, Šiauliams labai pasisektų, jeigu daugiau tokių žmonių liktų čia, bet kol kas, deja, taip nėra“, – kalbėjo V. Kinčinaitis.
