Senoje Šiaulių priemiesčio sodyboje su jos šeimininke Vida stebime gandrų šeimyną. Kasmet įveikę daugiau nei 8 tūkstančius kilometrų grįžta namo. Kas juos veda gimtinėn? Vidos vaikus iš klajonių po Europą, jai rodos, parviliojo savos žemės kvapas.

Bet šį kartą pasakosim nelabai romantiškas kitų šiauliečių istorijas. Kas juos sieja? Jie praleido Jungtinėje Karalystėje penkerius ar daugiau metų, pajuto emigranto duonos skonį, bet įrodė esą puikūs, konkurencingi darbuotojai ir savo patirtį pritaiko Lietuvoje. Kas paskatino grįžti? Priežastys panašios.

Savo sugebėjimus gali pažinti tik juos išbandęs (Seneka)
„Iš esmės man užsienyje buvo visai gerai, patiko kultūra, žmonės gerokai laisvesni, – sakė telefonu Monika Zavackienė. – Dažnai su ilgesiu prisimenu: puiki kalnuota gamta, įspūdingi kriokliai, paslaptingos pilys, malonūs vakarėliai su draugais...“

Dar besimokydama Šiaulių Didždvario gimnazijoje, ji per vasaros atostogas uždarbiavo Airijoje, tobulino anglų kalbos įgūdžius. Į Jungtinę Karalystę Monika su vyru išvyko 2009-ųjų pabaigoje. Jauna šeima siekė ne tik užsidirbti: rūpėjo įgyti naujų patirčių, išbandyti save. Įsikūrė Velso sostinėje Kardife.

Gana greitai moteris suprato, kad Mykolo Romerio universitete įgytas teisininkės diplomas svetimoje šalyje nedaug tereiškia. Iš mažens nelepinta, Monika darbo nebijojo, teko pasidarbuoti fabrike, vėliau – optikoje, bet rankų nenuleido, domėjosi, kaip veikia įdarbinimo sistema, ieškojo tinkamų nemokamų kursų.

Kol laukėsi pirmagimio, viename koledže baigė kursus, kurie suteikė galimybę įsidarbinti banke. Žinoma, neužteko parašyti tobulą CV. Motyvacija, laikysena, gebėjimas bendrauti darbo pokalbiuose labai atidžiai vertinami. Teko dirbti konsultante Barklay, Loid bankuose. Atlyginimas, be abejo, nemažas, bet konkurencija didžiulė. Nuolat esi stebima, tikrinama, pokalbiai su klientais įrašinėjami, pagal tai vertinami tavo darbo rezultatai. Pasitaikė pajusti iš kai kurių kolegų ir netolerancijos apraiškų, pašnairavimo, kad atvykėlė geresnę poziciją užima. Neleido sau nusiminti, atkakliai mokėsi, tobulinosi. Ryžosi surizikuoti – sudarė gerai apmokamą, bet laikiną kontraktą. Netrukus pajuto, kad laukiasi antrojo sūnelio. Tokiu atveju motinystės atostogos tik 10 mėnesių. Teko rinktis – ieškotis naujo darbo ar grįžti į namus.

Vilniuje jau turėjo įsigiję butą, todėl grįžimas didelių sunkumų nesukėlė. Vyras kitą dieną išėjo į darbą. Jos paieškos užtruko gal porą savaičių. Iš pradžių įsidarbino viename banke, vėliau perėjo į kitą. Paklausta, ar nesigaili sprendimo, Monika bando palyginti. Paskutinėje darbovietėje  Kardife atlyginimas buvo žymiai didesnis, tačiau pragyvenimas brangesnis: mokesčiai, buto nuoma, darželis. Už vieną vaiką iki trejų metų 800 svarų per mėnesį.

Artimųjų pagalbos bet kada neprisišauksi, tik retkarčiais atskrisdavo senelis arba močiutė, ypač vaikeliui susirgus.

Nuo Vilniaus iki Šiaulių lyg ir tolokai, bet Lietuvos atstumai palyginti su JK, juokingi, todėl senelius aplankyti, pasisvečiuoti pas gimines nėra sudėtinga.

Projektų vadovės darbas įdomus, kūrybingas, leidžia savo gebėjimus atskleisti. Labai vertinama tarptautiniuose bankuose įgytos žinios, patirtis, bendravimo įgūdžiai. Dažnos komandiruotės į Helsinkį, Stokholmą, kitus miestus, bendravimas su užsienio partneriais praturtina kasdienybę.

Didžiosios svajonės pildosi: patogus butas Vilniuje, mėgstamas darbas, auga du šaunūs sūnūs, artimiausi žmonės – beveik šalia.

Užsienyje įgyta patirtis, lojalumas savo kompanijai – konkurencinėje kovoje didelis privalumas. Tačiau norint išsilaikyti tinkamoje pozicijoje, tuo labiau siekti karjeros – negalima užmigti ant laurų: nuolat turi mokytis, tobulėti.  

Monikai patiko vaikų ugdymas Velso darželiuose: jis kūrybiškesnis, patyrimu paremtas. Darželiuose laikomi augintiniai, vaikai juos glosto, šeria. Daugiau dėmesio skiriama vaikų grūdinimui, bet kokiu oru vedami į lauką, voliojasi purve, rankomis tepa dažus. Lietuvoje per daug saugoma, kad nesusiteptų, neužsigautų. Bet jie čia mokosi, bendrauja, mąsto lietuviškai. Galbūt tai svarbiausia.

Jei žmogus nežino, į kurį uostą plaukti, joks vėjas jam nebus palankus (Seneka)
Tai mėgstamiausia šiauliečio Vitalijaus Pavliuščenko sentencija. Jis  vienos pažangios tarptautinės kompanijos darbuotojas, kokybės vadovas.

„Atradau save, geros pareigos, esu autorius kai kurių mūsų vykdomų projektų. Viena iš veiklos sričių – visą parą lauke veikiantys kavos automatai. Mūsų rūpestis – skani kava, moderni, išvaizdi įranga. Turiu daug darbuotojų, aptarnaujame Šiaulius ir Panevėžį. Esu patenkintas atlyginimu, darbo sąlygomis, bendravimu su klientais ir kolegomis Klaipėdoje bei visame Baltijos regione,– gurkšnodamas rytinį puodelį kavos mielai savo patirtimi dalijosi Vitalijus. – Nuo rinkos pokyčių neatsiliekame, deriname kavos skonį, naujienų įvedame, kad klientui nenusibostų. Mūsų uždavinys, kad pravažiuodami nuo vieno miestelio iki kito žmonės galėtų maloniai stabtelti, pailsėti, atsigaivinti mėgstama kava. Modernios sistemos padeda greitai reaguoti, pašalinti trūkumus. Inovatyvūs kavos automatai stovi ir įvairiose miesto vietose, kai kuriuose Šiaulių sporto klubuose.“

Vitalijus neslepia, kad yra reiklus vadovas, nes jo nuomone, ar žmogus motyvuotas dirbti gerai, galima suprasti per 1–2 mėnesius. Jo įmonėje už nepadarytą darbą atlyginimas nemokamas, o uždirbti galima nemažai.

Deja, keturiasdešimtmetis vyras pastebi, kad didelė dalis jaunų žmonių pirmiausia reikalauja didelio atlyginimo, visai nesusimąsto apie tai, kokią pridėtinę vertę jis gali duoti įmonei. Siekdami gyventi oriai, turėtume atsiminti, kad pagarba pelnoma nuoširdžiu darbu.

„Paskaičiuota, kiek galime mokėti. Mūsų kompanija minimumo nesiūlo. Po kelių mėnesių, kai atsiskleis, galės uždirbti dar daugiau. Parduodi savo jėgą, žinias, bet jei nesi profesionalas, į naują poziciją ateini, papildomai skiriamas žmogus, kuris tave moko, o jam reikia mokėti brangiai“, – svarsto pašnekovas.

Vitalijus neginčija, kad Lietuvoje yra nemažai įmonių, kuriose menkai vertinamas dirbantis žmogus. Pasak jo, Jungtinės Karalystės įmonėse, kurioms vadovauja ne anglai, taip pat daug nepagarbos, vergystės. O anglai ne tik papildomai sumoka, bet ir nuperka kavos, sumuštinių, jei dirbi šeštadienį arba viršvalandžius.

„Mūsų įmonėje taip pat motyvuotas žmogus yra vertinamas. Pelną sukuria žmonės, kurie gerai atlieka savo darbą, kurie žino, ko siekia, kelia konkrečius savo gyvenimo tikslus“, – teigia V. Pavliuščenko.

Atpažinti perspektyvų darbuotoją Vitalijų išmokė patirtis užsienyje.

Į emigrantų rojų – su „tašele“ ir 110 svarų kišenėje
„Buvau vienas iš tų patriotų, kuris sakė: niekada niekada iš Lietuvos neišvažiuosiu, – kalba Vitalijus. – Bet atėjo tie kriziniai 2010-ieji, pakliuvau į spąstus: vieną dieną gavau laišką dėl būsto paskolos – mokėsi ne 800, o 1400 litų. Viskas pabrangę, draugai be pinigų, skolintis nėra iš ko…“ Teko ieškoti išeities. Sūnelis dar tik 2 mėnesių, tad nusprendė išvažiuoti, užsidirbti, kol mažas, nieko nesupranta, tėčio nepasiges.

Pasiskambino pažįstamiems Anglijoje. Darbo nepažadėjo, tik nakvynę. Šiaip taip sukrapštė pinigų šeimai gyvenimo pradžiai, sau išsikeitė 110 svarų. Tikėjosi per 2 savaites darbo susirasti. Susidėjo į „tašelę“ (už lagaminą papildomai mokėti reikėtų) būtiniausius rūbelius pasikeisti ir išvyko į „emigrantų rojų“, kur visi tik ir laukia rankas išskėtę. Ramino tik tai, kad anglų kalbą mokėjo visai neprastai, rusų – irgi. Taigi kelionėje nepražus, nors nė karto užsienyje nebuvusiam net lėktuvu skristi atrodė baisoka.

Atvyko į Birmingemą, vadinamą tautybių katilu. Ypač daug lenkų, turkų, nemažai ir lietuvių.

Pirmiausia reikia susitvarkyti dokumentus: be „Home office“ negali gauti socialinio draudimo  numerio, taigi įsidarbinti taip pat negali. Vieniems dokumentams sutvarkyti prireikė 3 savaičių, kitiems – dar tiek pat.

Įsidėtieji svarai ištirpo per pirmąsias savaites. Vitalijus sako nedrįsęs niekam pasakoti, kaip jautėsi, kai šaldytuve liko tik trys kiaušiniai, o kišenės tuščios. Darbo paieškos nevaisingos, baigdavosi tradiciniu posakiu: „Mes jums paskambinsim.“ Ne iš karto suprato, kad tai reiškia: „Ačiū, mums jūsų nereikia.“ Lietuvių aplinkui daug, bet pagalbos įsidarbinti nė vienas nesiūlė.

Kartą pakliuvo į vakarėlį, kur susipažino su turku įmonės vadovu, kuris su viena lietuve gyveno. Pabendravo, apie savo rūpestį išsikalbėjo. Paklausė žmogus, ar pajėgs atsikelti ketvirtą ryto, sutarė, kad nuveš, kur darbo gali gauti. Atskubėjo Vitalijus net anksčiau negu reikėjo, kokią valandą važiavo iki įmonės, paskui kelias valandas mindžiukavo, kol pakvietė į administraciją. Pagaliau užpildė visas anketas ir vėl išgirdo „Paskambinsim.“

Čia vyras nebeištvėrė. Pradėjo prašyti, kad jam būtinai reikia darbo, kad nebeturi ko valgyti. Pasirodo, anglai turi širdį. Pakvietė „supervaizerį“ (prižiūrėtoją), kuris davė gumines pirštines, guminius batus, lietpaltį ir nuvedė į svogūnų apdorojimo cechą.

„4 x 8 m chloruoto vandens pripildyta vonia burbuliuoja, iš jos reikia traukti nuplautus svogūnus, kurie toliau perplaunami kitu vandeniu, džiovinami, perrenkami, pakuojami. 12 val. pliuškenuosi šaltame vandeny. Batai pilni vandens, pro lietpaltį ir prakiurusias pirštines skverbiasi vanduo, – pasakoja Vitalijus. – Vakarais pirštai raudoni, kaista visi sąnariai, verkiu iš skausmo, bet jei reikia – net savaitgaliais dirbu. O ką daryti – šeima Lietuvoje pasilikus, norisi, kad kuo greičiau atsivežti galėčiau.“ Vis dėlto po kelių savaičių nebeištvėręs ėjo to darbo atsisakyti.

Bet darbdaviai jau buvo pastebėję jauno lietuvio uolumą, skyrė sausesnį darbą, paskyrė kokybės kontrolieriumi. Reikėjo tikrinti visą produkciją, kad būtų aiški galiojimo data, teisingos etiketės ir pan. Svarbu nesupainioti, kuriai prekybos linijai produktas skirtas: Tesco, ASDA ar Lidl.

Sekėsi puikiai. Išmoko lenkų kalbą, kad galėtų paaiškinti darbuotojams, kas negerai, nes dauguma buvo lenkai ir angliškai nesuprato. Po pusmečio jau galėjo atsivežti šeimą, apsigyveno atskirame kukliame butelyje. Džiugiausia, kad spėjo pamatyti ir nufotografuoti sūnaus pirmuosius žingsnelius. Jam tada buvo 8 mėnesiai.

Atsirado proga pereiti į pelningesnį darbą. Anglijoje puikiai išvystyta internetinė prekyba. Įsidarbino „Amazon“, anglų valdomoje kompanijoje. Socialinės garantijos, draudimas. Už gerą darbą Vitalijus gavo net pensinį draudimą, sako, kad jo sąskaita, nors nebedirba, jau padvigubėjo. (To nepasakytų apie Lietuvoje veikiančius fondus.)

Atranka buvusi didžiulė, testavo pats generalinis direktorius. Tikrino skaičiavimo, skaitymo įgūdžius, nuovokumą, pastabumą. Nors ilgus niekur nematytus angliškus žodžius teisingai perskaityti buvo sunkoka, jį priėmė. Darbo sistema tokia, kad nuolat darbuotojas, ypač naujas, yra tikrinamas. Pasak Vitalijaus, gauni užsakymų lapą ir turi sudėlioti prekes pagal lokacijas A B C D. Tiems, kas nepadarydavo klaidų, kiekvienos savaitės pradžioje visi 80 darbuotojų sustoję ratu plodavo. Pirmą savaitę Vitalijus buvo pakviestas į vidurį, pagerbtas plojimais, paskui antrą, trečią…kaip cirke.

Po penktojo plojimo ėjo pas direktorių prašyti, kad jam nebeplotų, nes kolegos ėmė šnairuoti, kai kas klausė: „Gal tu robotas, kad klaidų nedarai?“ Plojimai baigėsi, o Vitalijui skirdavo užduotis, kurias iki tol 3 darbuotojai atlikdavo. Žinoma, augo ir atlyginimas. Atlikdavo didžiulius užsakymus, plušėjo savaitgaliais, kartą net 21 val. iš eilės dirbo. Smagu per vieną dieną 300 svarų gauti, bet kaip grįžo namo, neprisimena, miegojo pusantros paros.

Pajuto, kad organizmas sako – stop. Darbe užspaudė krūtinės ląstą, nebegalėjo įkvėpti. Susipažino su Anglijos sveikatos sistema: priimamajame gavęs geltoną kortelę, lauksi, kiek reikės, gal net 2–3 val. Jei raudoną – būsi priimtas netrukus. Taigi jis buvo ištirtas visapusiškai: rentgenas, kardiograma, kraujo tyrimai ir pan. Išgulėjo tris valandas, kardiograma pakartota. Diagnozė – visiškai sveikas, o negalavimų priežastis – stresas, pervargimas.

Apie pervargimą jau pasakota, o stresą kėlė didžiulė konkurencija. Pavyzdžiui po Kalėdų atostogų grįžęs sužinojo , kad 7 darbuotojai atleisti. Keisčiausia – atleido anglus, o jis, atvykėlis, buvo paliktas. Negirdėtas dalykas.

Tačiau ne vien kūnas siuntė signalus, kad visų pinigų neuždirbsi. Ne jie gyvenime svarbiausia.

Žmogus – ne medis, judėti gali, keisti gyvenamą vietą, bet ...
Vitalijui teko susidurti su mišriomis šeimomis, kai moteris ištekėjusi už turko ar anglo, o vaikai nebekalba lietuviškai. Net lietuviškose šeimose augantys vaikai tarpusavyje mieliau bendrauja angliškai.

„Nemanau, kad tėvams tas pats. Jie ilgisi Lietuvos, ypač artimųjų. Atėjus į svečius prašydavo, kad vaikai pažaistų, pasišnekėtų lietuviškai, – svarsto pašnekovas. – Tik grįžti ne visi gali. Suriša darbo įsipareigojimai, šeimos ryšiai, varžo baimė, ar pritaps gimtinėje, kai svetur išgyventa 10 ir daugiau metų. Mane patį baugino per Lietuvos televiziją nuolat skleidžiama žinia, kad „rusai puola“.

Grįžęs atostogų įsitikino, kad ramu Lietuvoje, niekas nepuola, miestai gražėja, kuriasi naujos kompanijos. Paskutinis signalas buvo, kai pajuto, kad vaikas darželyje stresuoja, namuose painioja lietuviškus ir angliškus žodžius. Suprato: sūnus pirmiausia turi išmokti šnekėti lietuviškai.

Susikrovė savo turtelį ir nors teko jį ,,išmėtyti“ po draugų garažus, nes savo buto dar neturėjo, grįžo į Šiaulius. „Tik 200 litrų akvariumo nepavyko parsivežti“, – šypteli Vitalijus.

Pusmetį užtruko darbo paieškos. Pasak Vitalijaus, darbo birža žmogų stumia į vergovę, nepasiūlo darbo, kuriame save atrastum, oriai gyventum. Siūlomų darbų  atlyginimai tokie, kad šeimos neišmaitinsi, buto nuomos nesumokėsi. Laimingas atradęs kompaniją, kurioje jau kelerius metus sėkmingai darbuojasi.

Vitalijus patenkintas ne tik darbu. Labiausiai džiugina, kad suteikė sūnui galimybę mokytis gimtąja kalba, kurios jau niekada nepamirš. Be to, labai gera, saugu gyventi Šiauliuose.

„Čia ramybė, kvepia kaštonai, – nusišypso šiaulietis ir netrukus surimtėja. – Birmingeme naktį pakimba virš namo sraigtasparnis ir su termovizinėmis kameromis gaudo vagis. Ten niekas nekvepia – nebent kvepia juodaodžių rūkoma žolė. Keista, kai 14 metų vaikai prieina ir siūlo tau saują narkotikų. Nenoriu, kad mano vaikas tokioje aplinkoje gyventų.“

M. Zavackienė: „Man užsienyje patiko kultūra, laisvesni žmonės.“
Asmeninio archyvo nuotr.

V. Pavliuščenko: „Privalėjau sūnui gimtąją kalbą sugrąžinti.“
Asmeninio archyvo nuotr.