Rinkiminės kampanijos, politinės rietenos, visuomenės nepasitenkinimas politikais, Vyriausybe, maži atlyginimai, didelės kainos, socialinė atskirtis – visa tai skaldo mus kaip visuomenę. Gyventojai perspėjami, jeigu taip gyvensime ir toliau – okupantui užimti Lietuvą bus vieni niekai.

Nori mus supriešinti
Paprastai, kai pradedama kalbėti apie iš valstybės biudžeto skiriamas lėšas Lietuvos kariuomenei, atsiranda daug nepatenkintų žmonių. „Kam mums ta kariuomenė, kas mus puls?“ „Geriau ligoninę statykim, pensijas didinkim, o ne šarvuočius pirkim.“ Tokie ir panašūs komentarai pasigirsta iš lietuvių lūpų.

Buvusi šiaulietė, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM Pilietinio pasipriešinimo skyriaus specialistė Luka Sinevičienė Šiaulių valstybinėje kolegijoje vykusioje viešoje paskaitoje „Valia priešintis. Ką privalo žinoti kiekvienas pilietis?“ sakė nesistebinti, kodėl žmonės taip kalba. Vieni taip elgiasi dėl pinigų, nes už bandymus suskaldyti visuomenę iš vidaus neblogai moka. Kiti – galbūt iš tiesų taip mano, nes šiuo metu vos suduria galą su galu.
Nepaisant to, L. Sinevičienė patikino, kad krašto gynybai lėšos skiriamos tikrai ne be pagrindo. Paskaičiuota, kad Lietuva per metus patiria daugiau nei 50 tūkst. kibernetinių atakų. Mūsų šalyje, kaip ir kitose valstybėse, aktyviai veikia žvalgyba. Šiuo metu Lietuvoje yra užfiksuota ir identifikuota 500 priešiškų žvalgybų šnipų. Neretai po priedanga veikia studentai, mokslininkai, žurnalistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

„Rusijos Federacija vykdo į Lietuvą nukreiptą strateginę komunikaciją. Jos tikslas – sukurti naratyvą, esą Lietuva yra visiškai nepasisekusi valstybė, jog per nepriklausomybės metus mes nieko nepasiekėme ir reikalai mūsų šalyje tik blogėja bei taip mus skaldyti, priešinti tarpusavyje“, – kalbėjo L. Sinevičienė.

Bando „išplauti smegenis“
Anot jos, šiandien mes visi esame informacinio karo dalyviai, nes visi naudojamės telefonais, internetu, skaitome laikraščius, žiūrime televizorių, vieni su kitais bendraujame. Per visas šias ir kitas priemones bandoma paveikti mūsų protus bei „išplauti smegenis“. Štai 2014 m. Ukraina pati atidavė Krymą, nes šalies piliečiai buvo iš anksto suklaidinti. Jie patys nežinojo, ar yra ukrainiečiai, ar Rusijos piliečiai, ar nori įstoti į ES, todėl pasidavė ir iki šiol leidžiasi manipuliuojami.

Panašus likimas gali laukti ir Lietuvos. Esama įrodymų, kad Rusijos Federacija visose savo karinėse doktrinose kalba apie galutinį tikslą – atkurti buvusią imperiją su visomis sienomis, į kurią įėjo Lietuva ir kitos Baltijos valstybės.

Rusai turi pasitvirtinę ir tėvynainių programą, kurioje aiškiai parašyta, kad visi gyvenę ir gimę Sovietų sąjungoje, įskaitant jų vaikus bei anūkus, yra Rusijos Federacijos globoje. Tai reiškia, kad jie gali bet kada pas mus ateiti ir mus nuo kažko apginti. Klausimas, tik ar mes iš tiesų norime būti jų ginami?

Taip pat dirbama su tautinėmis bendrijomis. Joms siūlomi pinigai, finansavimo programos, išvykos į kitas valstybes, kurių metu organizuojami susitikimai su prieštaringai vertinamais asmenimis.

Susimąstyti bei labiau rūpintis Lietuva ragina ir kai kurie radikalūs politikų, Dūmos narių pasisakymai.  Pavyzdžiui, kai kurie iš jų buvo pasisakę, kad Krymas yra Rusijos dalis ir ji turi atitekti Rusijai. Šios kalbos virto darbais, kai 2014 m. buvo atimtas Krymas. Negana to, karas Ukrainoje tebevyksta.

Panašiai kai kurie Dūmos nariai kalba ir apie Lietuvą. Esą Lietuva yra tik Šiauliai, Panevėžys ir Kaunas, nes Klaipėda priklauso Kaliningradui, o Vilnius su savo regionu turėtų būti prijungtas prie Baltarusijos. Anot jų, tokia yra istorinė tiesa ir tikrasis teisingumas.

„Viso to tikslas – palaužti mūsų valią priešintis. Sumenkinti tikėjimą Lietuvos valstybe ir jos žmonėmis bei tautos istorija. Noras palaužti, kad mes patys juos pas save įsileistumėme, sakydami, kad mums nereikia tokios Lietuvos“, – akcentavo L. Sinevičienė.

Svarbiausia – išvengti panikos
Rusijos Federacija kibernetinėms atakoms ir operacijoms skiria šimtus milijardų. Lietuva tokiais pinigais negali pasigirti, bet tai nereiškia, kad mes neturime jokių galimybių laimėti prieš įsibrovėlius. Mes galime ugdyti atsparumą. Per domėjimąsi, vertybes, žinias tapti atspariems melui.

„Rusijos gyventojai neturi galimybės patikrinti kitų šaltinių. 99 proc. žiūri vieną ir tą pačią televiziją, kuri yra valdoma Kremliaus. Ten nėra laisvos, demokratinės žiniasklaidos. Žmonės  gyvena tam tikrame vakuume ir girdi tik vienos pusės versiją. Nors Lietuvos žiniasklaida nėra be trūkumų, bet mes bent jau turime žodžio laisvę, galime rinktis, išvykti ir pamatyti, kaip gyvena kiti“, – kalbėjo Pilietinio pasipriešinimo skyriaus specialistė.

Jos teigimu, atskirti tiesą nuo melo nėra labai sunku. Svarbiausiai nepasitikėti tik vienu informacijos šaltiniu, geriausia remtis bent keliais ir dar pasidomėti užsienio spauda. Atkreipti dėmesį, kas publikavo tam tikrą informaciją. Kada straipsnis buvo publikuotas, kas teksto autorius, ar tekste naudojamos nuorodos, šaltiniai ir t. t.

„Svarbu būti pilietiškiems. Domėtis, kas vyksta Lietuvoje. Dalyvauti rinkimuose. Mokėti mokesčius. Dalyvauti valstybinėse šventėse. Taip mes atgrasome potencialų priešą. Kas norės mus pulti, jeigu matys, kad mes stiprūs, motyvuoti ir vieningi“, – kalbėjo L. Sinevičienė.

Taip pat ji patarė tapti įvairių Lietuvos organizacijų, bendruomenių nariais, nes taip stipriname valstybę iš vidaus. Reikėtų nepabijoti bent kartą gyvenime išbandyti išgyvenimo, šaudymo, pirmos pagalbos ir kitus kursus. Jų metu galima ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir įgyti tam tikrų įgūdžių.

O kas, jeigu karas jau rytoj? Tokiu atveju, anot specialistės, reikėtų pasistengti kiek įmanoma labiau išlaikyti šaltą protą. Nebėgti į parduotuves pirkti maisto atsargų, nepulti slėptis ar bėgti, nes vis tiek keliai taps nepravažiuojami, bus paskelbtos neskraidymo zonos. Tokiu atveju būtų naudingiau, jei užuot pradėję panikuoti, pagalvotumėme, kuo galėtumėme būti naudingi.

Atsirastų, kam ginti Lietuvą
Vargu ar prasidėjus karui daug žmonių nuspręstu imti ginklą ir eiti kovoti. To iš visų Lietuvos piliečių ir nesitikima, daug svarbiau, kad atsirastų norinčių padėti fronte jau kovojantiems kariams. Paskaičiuota, kad Lietuvos mastu vienam kariui, su ginklu kovojančiam fronte, reikalinga bent dešimties civilių parama. Reikia, kad kariams kas nors suteiktų medicininę pagalbą, paremtų maistu, vandeniu, pateiktų reikalingą informaciją.

Taip pat svarbu kilus karui nebijoti viešai pasisakyti. Viską fiksuoti, fotografuoti, rodyti, kad tai, kas vyksta yra nelegalu, jog mes tam nepritariame. Mieste kabinti plakatus, su savimi nešiotis, kokį Lietuvos simbolį. Skelbti socialinius boikotus, streikus, su okupantais politiškai nebendradarbiauti, maištauti.

Pranešėja sakė turinti ir gerų žinių. Ji pasidžiaugė, kad remiantis įvairiomis apklausomis, atsirastų žmonių, norinčių apginti Lietuvą. 2017 m. atlikto tyrimo duomenimis, daugiau nei 88 proc. gyventojų mano, kad ginti tėvynę yra kiekvieno piliečio pareiga. Absoliuti dauguma (78 proc.) apklausos metu išsakiusių nuomonę taip pat yra įsitikinę, kad jei Lietuva būtų užpulta kokios nors šalies, turėtume priešintis ginklu.

Lietuvos pasirengimu savarankiškai apsiginti, kol sulauktų pagalbos iš sąjungininkų, teigia tikintys 35 proc., tačiau net 71 proc. apklaustųjų neabejoja, kad NATO tikrai gintų Baltijos šalis, jei jos būtų užpultos. 63 proc. apklausos dalyvių yra įsitikinę, kad karo atveju Lietuvos visuomenė sugebėtų susiorganizuoti visuotinį pasipriešinimą (ginklu arba taikiomis priemonėmis), dauguma apklaustųjų mano, kad ne mažiau kaip pusė suaugusių Lietuvos gyventojų aktyviai prisidėtų prie pasipriešinimo. Iš visų apklaustųjų 42 proc. neabejoja, kad asmeniškai prisidėtų prie šalies gynybos.

Apklausa taip pat parodė, kad gyventojai nestokoja palaikymo šauktinių kariuomenei: net 87 proc. apklaustųjų mano, kad jauni vyrai privalo atlikti karinę tarnybą, 25 proc. pritaria, kad privalomą karinę tarnybą turėtų atlikti ir moterys. Didžioji dauguma gyventojų (72 proc.) taip pat mano, kad privalomo karinio rengimo pamokų reikėtų ir mokyklose.
„Neatvykau jūsų gąsdinti, verbuoti, tiesiog pasidalijau tuo, kas vyksta. Nereikia dabar pulti ištuštinti parduotuvių. Svarbiausia, kad pradžiai mes bent jau apie tai nebijotumėme kalbėtis“, –  sakė L. Sinevičienė.