Narkotikų vartotojai turi daug psichologinių ir socialinių problemų, neretai sulaukia aplinkinių pasmerkimo ir priešiškumo, todėl net ir norėdami sunkiai gali keisti savo gyvenimą, gydytis. Ir čia į pagalbą ateina Narkomanų anonimų draugijos nariai.

Užpildė tuštumą viduje
Paulius nebevartoja 6 m. 11 mėn. Jis sako, kad tikroji bėda galvoje, o vartojimas – tik pasekmė. Nemoka savęs kontroliuoti, lengvai gali susukti galvą butelis alaus ar degtinės, nesustotų pradėjęs lošti. Vyras atvirai pripažįsta, kad gyvenime buvo visko: vagysčių, plėšimo, įkalinimo net kelis kartus. Narkotikai atvedė iki visiško dugno. Jis teigia išbandęs įvairiausius gydymo būdus, nepadėjo niekas.

„Tik narkomanai anonimai padėjo užpildyti mano gyvenimą. Vaikštau į susirinkimus, einu į įkalinimo įstaigas, kalbuosi su norinčiais nutraukti vartojimą. Turiu darbą, gyvenu visai savarankiškai ir sąžiningai. Tarnavimas, susitapatinimas su bėdoje esančiais, draugų pagalba užpildė tuštumą mano viduje“, – teigia Paulius.

Birutė narkotikus vartojo 10 metų. „Buvau tapusi visiška visuomenės atmata, nekenčiau savęs, –  sako moteris. – 43 administracinės bylos, 7 teistumai. Praradau dukrą, šeimą, namus.“ Buvo atėjusi į narkomanų anonimų grupę, bet neišvėrė naujokui privalomų 90 dienų lankytis kasdien. Plėšikavo, vartojo vėl. Kai uždarė Lukiškėse, po mėnesio abstinencijos ėmė ieškoti pagalbos. Deja, psichologė neturėjo patirties dirbti su narkomanais, trūko informacijos, kaip pradėti keisti savo gyvenimą.

Tad yra be galo dėkinga moteriai, kuri Panevėžio kalėjime ateidavo iš laisvės kalbėtis. Brigita sako, buvusi labai kompleksuota, vieniša, nesugebėjo savo jausmų atpažinti – „košė kažkokia“. Narkomanų anonimų grupė jai padėjo atsispirti nuo dugno, joje mokosi valdyti jausmus. „Laimė, kad patekau į grupę, formuoju save iš naujo, – sako Birutė. – Nevartoju 7 m. 7 mėn. ir 11 dienų. Galiu bet kada paskambinti, paklausti, jei nežinau, ar gerai elgiuosi. Noriu gyventi sąžiningai.“

Gyventi tarnaujant
Lenai dar tik per trisdešimt. Augo vaikų namuose. Kai paauglė pradėjo rūkyti žolę, nelaikė to bėda. Kas nesilinksmina? Šlaistymasis gatvėmis, kitokios linksmybės, net pavagiliavimai atrodė kaip žaidimas. Pakliuvo į reabilitaciją, išmoko nevartoti, bet kai išėjo gyventi savarankiškai – jokios patirties, jokio ramsčio.

Pagalbą rado Narkomanų anonimų grupėje. Pasirinko ne tamsųjį kelią – stoties rajone, o universitetą. Baigė mokslus, turi darbą, kuriame jaučiasi gerbiama, o mylimą šeimą, kurios taip trūko, atstoja draugo šeima. Lenos gyvenime dar labai svarbi grupės parama, nes su emocijomis tvarkytis sunkoka, pasak jos, „tokie kaip mes viską išgyvena žymiai „tirščiau“. Padėti jauniems atrasti blaivų gyvenimo būdą merginai atrodo ypač svarbu. Ji mielai vyksta į mokyklas pasikalbėti su jaunimu. Pati jau „švari“ 6 m. ir 7 mėn. Deja, brolis, kuriam dabar 19 metų, kenčia priklausomybę nuo 14 metų.

Andrius vartojo nuo 14 metų. Buvo nedrąsus, bendravimo baimę slopino narkotikais. Pradžioje žolė, paskui heroinas. 9 metus vartojo sunkiuosius narkotikus. Atsidūrė visiškame dugne, norėjo nusižudyti, bet nepajėgė.

Narkomanų anonimų susirinkimuose iš pradžių buvo nejauku. Tik klausėsi. Patiko, kad po susirinkimų išeina kartu pasivaikščioti, arbatos atsigerti, žaidžia futbolą. Ne iš karto pasisekė keistis. Buvo atkryčių. Pamažu atsirado viltis. Teko visko mokytis iš naujo, ypač bendravimo. Rado darbo statybose. Švarus jau 10 metų.

„12 žingsnių programa mane pripildė iš vidaus. Gera, kad galiu būti naudingas kitiems, – sako Andrius. – Dabar mūsų sveikimo programą pristatome reabilitacijos centruose, kalėjimuose. Turime stiprius visuomenės informavimo komitetus. Tarpusavyje bendradarbiaujame. Mes labai stipriai stengiamės. Tie žmonės, kurie darė nusikaltimus, sėdėjo kalėjime, plėšė, dabar turi galimybę elgtis ir gyventi kitaip. Reikia tik labai stipriai norėti.“

Į šviesą – po ketvirčio amžiaus
Rimas nevartoja narkotikų jau 8 metus. Šiandien jis turi draugę, mėgstamą darbą, o svarbiausia – ramybę, gyvenimo tikslą: „Jaučiuosi saugus, norisi ir kitiems padėti susitvarkyti, – kalba vyras. – Žinau, kad liga nepagydoma, bet ją galima suvaldyti.“ Jis mielai sutiko telefonu atsakyti į klausimus, atvirai pasakojo apie savo patirtį.

– Kas atsitiko, kad įklimpote į narkotikų liūną?
– Daugelis galvoja, kad priklausomi tampa tik asocialių šeimų vaikai. Augau puikioje šeimoje, nieko netrūko. Tik nuo pat vaikystės buvau kitoks – nelabai pritapdavau prie draugų, giminių. Liga padarė savo ir pradėjau vartoti.

– Apie kokią ligą užsiminėte?
– Vartojimas dažniausiai prasideda dėl asmenybės sutrikimo. Nemoki tvarkytis su savo emocijomis, jausmais. Narkotikai tiko mano problemų sprendimui. Pradžioje smalsu išbandyti, paskui atrodė gražu, romantiška. Jaučiausi euforijoje. Atrodė, kad esu tarp draugų, kurie mane supranta, vertina, su kuriais man įdomu, gera.

– Kaip reagavo tėvai?
– Tėvai mylėjo ir stengėsi, kad aš susitvarkyčiau. Kaip dažnai būna, iš pradžių nė neįtarė, paskui bandė slėpti bėdą, dangstyti, ištraukdavo iš sunkių situacijų.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Laikui bėgant vieni draugai nustojo vartoti, kiti pakliuvo į įkalinimo įstaigas, treti mirė. Supratau, kad nustoti vartojęs nebegaliu. Bandžiau gydytis psichiatrinėse ligoninėse, detoksikacijos skyriuose.  Išėjus vėl prasidėdavo baliukai, naujų draugų paieškos .

Aš buvau atitrūkęs nuo pasaulio, nebesuprasdavau tikro gyvenimo. Pavyzdžiui, giminių susitikime pusbroliai kalbasi apie mašinas, aš nieko neišmanau ir jaučiuosi svetimas. Ėjau vėl ten, kur mane supranta, kur jaučiausi visavertis. Ratas užsidarė. Kartkartėmis bandydavau susirasti darbą, bet iš esmės sėdėjau ant tėvų sprando. Kartais pagalvodavau, kas bus, kai tėvai numirs, kai niekas manimi nepasirūpins.

– Kiek laiko murkdėtės tame rate?
– Apie 25 metus vartojau narkotikus, išskyrus gydymo laikotarpius, įkalinimą. Narkotikai anksčiau ar vėliau atveda į įkalinimo įstaigą. Ne tik dėl to, kad nepajėgi užsidirbti, pats vartojimo faktas yra nelegalus, esi užribyje, anksčiau ar vėliau įkliūsi… Įkalinimo įstaigoje beveik nevartojau. Buvo pavieniai atvejai. Išėjęs 2 savaites vartojau alkoholį, o paskui vėl grįžau prie narkotikų.

– Kas padėjo suvokti, kad laikas sustoti?
– Kai visi manimi nusivylė, paliko, nustojo rūpintis, supratau, kad tik pakenčia tokį ir laukia, kol mirsiu. Kai niekas nebesirūpino, supratau, kad su mano gyvenimu tai vyksta. Neturėjau jokios gyvenimo patirties. Mokėjau gauti narkotinių medžiagų, pasigaminti kvaišalą, žinojau, kaip išgyventi įkalinimo įstaigoje. Bet normalioje visuomenėje to nepritaikysi…

– Dažnai narkomanai atlaiko tik 10-15 metų. Jūsų gal sveikata geležinė?
– Sveikata sušlubavo smarkiai. Paskutinius keletą vartojimo metų visas žiemas praleisdavau ligoninėje. Ten mane pažįsta, anuomet juokaudavo, kad esu kaip ligoninės baldas, tik inventoriaus numerį reiktų užrašyti. Sveikina dabar, kad išsikapsčiau.

– Kas padėjo apsispręsti?
– Paskutiniai vartojimo metai buvo „žiauriai“ sunkūs. Yra tokia būsena: dugnas – neviltis – vienatvė. Visiška tuštuma. Pasirinkimas: arba numirti, arba kažką daryti.

Kelią į sveikimą parodė draugas, kuris sugebėjo nustoti vartojęs. Jis mane susirado, pradėjo sakyti, kad išeitis yra. Ilgai netikėjau. Mes, priklausomieji, paprastai ieškome pasiteisinimo, kodėl nesiimame keistis. Kai buvo visai blogai, draugas vėl mane susirado. Draugas, kuris pats praėjęs tą kelią, puikiai mane suprato.

– Šiaulietė gydytoja psichoterapeutė yra sakiusi, kad narkomanai jai atrodo kaip maži vaikai: visai neprisitaikę tvarkyti buitinius reikalus, nepasitiki žmonėmis, pilni baimių. Ar iš tikrųjų?
– Su priklausomybių gydymo įstaigomis mano ryšys nekoks. Detoksikuoja ir paleidžia. Kas padės gyventi? Kas patars, kaip elgtis toliau? Atkrisdavau vėl.

Nesu kreipęsis į psichologą, neturiu apie juos nuomonės. Jie nebuvo priklausomi, tik kažko išmokę teoriškai, kažin ar supras. Mes, priklausomi asmenys, iš esmės visi esame panašūs, mažai bendraujame su išoriniu pasauliu. Skirtingos asmenybės, bet panašūs savo baimėmis, nepatiklumu, nepasitikėjimu, negebėjimu tvarkyti savo gyvenimo. Mieliau pasitikime tokiais pat, kaip mes. Kai papuoliau į pirmą susitikimą, žiūrėjau į žmogų, kuris 12 metų nevartoja, baigė du aukštuosius. Netikėjau – negali būti. Dabar esame draugai, juokiamės iš to ankstesnio nepatiklumo.

– Kokią daro klaidą tėvai, pedagogai, kad neapsaugo vaikų nuo bėdos?
– Aš nežinau. Meilės pakankamai turėjau vaikystėje ir paauglystėje. Niekas nežinome, kas slypi galvoje, kodėl įsipainioji. Daugeliui atrodo, kad neturi valios, todėl vartoji. Yra ne taip. Mes nemokame jausmų išsakyti, nemokame su džiaugsmu ar liūdesiu susitvarkyti. Narkotikai tada pasirodo tarsi geras vaistas.

– Kaip vyksta tarpusavio pagalba grupėje, juk nesate nei medikai, nei psichologai?
– 12 žingsnių programa – dvasiniai principai, kuriuos taikydamas gali įeiti į normalios visuomenės gyvenimą. Pripažink savo bėdą – pirmas, svarbiausias žingsnis. Kiti padeda apsvarstyti, susivokti savo paties gyvenime: kaip aš jaučiuosi, svarbu susitaikyti su tuo, ką esi bloga padaręs, atlyginti žalą, jei įmanoma.

Grupelės dažnai steigiamos prie bažnyčių, nes ten mus geriausiai priima, nors mūsų programa dvasinė, ne religinė. Dievą kiekvienas gali suprasti savaip. Grupelės yra įvairiuose miestuose, palaikome ryšį, labai vertiname tuos žmones, kurie geba vienas kitam padėti. Jose randi tokius pat žmones, kaip tu. Lengva bendrauti. Pašaliečiui nesuprantami mūsų išgyvenimai. Mes patys esame galinga jėga. Keliaujame ne tik po Lietuvą, į tarptautinius susirinkimus-konventus važiuojame. Atsiranda daug draugų, kai bendraujame tiek gyvai, tiek internetu. Buvau į Birmingemą nuvažiavęs, kur susirinko daugiau kaip 2 tūkst. narkomanų anonimų.

– Kodėl svarbu padėti kitiems, kurie nori keistis?
– Vienas iš svarbiausių dalyvavimo grupėje principų – padėti išsigelbėti kitam. Jei pasiduosiu puikybei, greitai sugrįš atkrytis. Draugija nepadeda darbo susirasti. Tai dvasinė pagalba. Jei ateini, patiki, tada padeda. Kas sugrįžta, juo džiaugiamės, nepamokslaujame. Priimame žmogų su jo klaidomis. Dar vienas principas – meilė. Pats atsimenu, koks buvau, kai atėjau. Dabar matau, kaip atrodo ateinantys nauji 15–16 metų jaunuoliai, gražu žiūrėti, kaip jie šviesėja, tvarkosi. Jei neparodysi dėmesio, meilės, jie nesugrįš. Nemanau, kad vartojančių daugėja. O kas suskaičiavo? Nekalbėjo anksčiau apie šią problemą. Vartodavo žmonės ir mirdavo.

– Kaip klostosi gyvenimas dabar?
– Šeimos dar nesukūriau, bet turiu draugę, kuri manimi pasitiki. Ji ne iš to paties rato, bet nebijo, labai daug kalbamės. Turiu darbą, dabar man įveikiami normalūs veiksmai – vairuoti mašiną, įsipilti kuro, susimokėti mokesčius už butą. Yra visavertis gyvenimas. Aš sugebu savimi pasirūpinti pats.

Dar būna situacijų, kai sunku, bet mes mokomės išjausti, dalijamės patirtimi, kaip išgyventi. Vienas kito palaikymą turime. Dalyvavimas grupėje yra gyvenimo būdas. Sudėtinga dabar įsivaizduoti gyvenimą be draugijos. Čia artimiausi draugai – aš dabar taip gyvenu.

Pagalba Šiauliuose
Dalis visuomenės šią ligą linkusi laikyti tik palaido elgesio, lengvabūdiško gyvenimo problema, todėl tarp narkotikus vartojančių asmenų bei visuomenės dažnai susiklosto įtarumu ir nepasitikėjimu pagrįsti santykiai, apsunkinantys narkomanų kelią į sveikimą, izoliuojantys juos bei nustumiantys į gyvenimo užribį, socialinę atskirtį.

Narkomanai Anonimai – tai draugija žmonių, kurie reguliariai renkasi tam, kad padėtų vienas kitam išlikti švariems. Vienintelė sąlyga tapti draugijos nariu – noras nustoti vartoti. NA nepriklauso jokiai kitai organizacijai, nėra jokio stojamojo ar nuolatinio mokesčio, nereikia niekam įsipareigoti. NA nesusiję su jokia religine, politine ar teisėsaugos įstaiga ir nėra kontroliuojami. Dalyvavimas nemokamas – kiekvienas jau sumokėjo savo skausmu.

NA draugija pradėjo savo veiklą Amerikoje 1953 m. ir paplito po pasaulį. Tai yra sveikstančių priklausomų nuo narkotikų žmonių tarptautinė draugija, rengianti daugiau kaip 33,5 tūkst. susirinkimų per savaitę 116-oje pasaulio šalių. Lietuvoje šis judėjimas prasidėjo 1992 metais Vilniuje. Šiuo metu registruota 15 grupių įvairiuose miestuose.

Šiauliuose Narkomanų anonimų grupė renkasi Vilniaus g. 247 (Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia iš kiemo pusės) trečiadieniais 19 val. Skambinti tel. 8 647 56 606.

Informacijos galima rasti internete: lietuvos-na.lt