„Kuo tiki, jaunas žmogau, ką vertini, ką brangini?“ „Reikėjo mūsų seneliams aukotis ar ne?“ „Kokia tos aukos prasmė?“ „Kokia mano šiandiena, ar bent kartais už ją padėkoju?“

Daug klausimų sukasi šiuolaikinio jaunuolio galvoje. Roko opera „Priesaika“ – savitas  įtaigus sudėtingo laikmečio pjūvis, jautriai atveriantis partizaninės kovos dalyvių išgyvenimus.

„Saulėje“ – valstybės himnas ir partizanų atminimas
Simboliška, kad Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Šiaulių miesto koncertinė įstaiga „Saulė“ pakvietė į roko operą „Priesaika“, skirtą partizanų atminimui. Garsas apie šį kūrinį sklinda iš vieno miesto į kitą, todėl nenuostabu, kad kvietimai buvo bematant išgraibstyti.

Ką tik baigėsi Vasario 16-osios minėjimas, Trispalvė iškelta prie J. Janonio gimnazijos.  Sausakimšoje „Saulės“ koncertų salėje galingais Liudo Mikalausko (bosas) ir Egidijaus Bavikino (tenoras) balsais vedama „Tautiška giesmė“ jaudina iki širdies gelmių.

Kaip visada, jautri, taiklaus žodžio turtinga Raimonda Sližienė pristatė ypatingo šventinio renginio svečius – roko operos kūrėjus, muzikantus, solistus, glaustai apibūdina kūrinio turinį.

Opera prisiminimų pagrindu
Šiam kūriniui libretą parašė pirmasis LR Seimo gynėjų vadas, Lietuvos Šaulių savanorių rinktinės vadas Gediminas Jankus. Jis rėmėsi pokario laisvės kovų istorija, partizanų ir ryšininkų atsiminimais, dienoraščiais, tikromis asmenybėmis ir faktais. Atrinko svarbiausius, visai pasipriešinimo kovai būdingiausius epizodus, atskleidžiančius tragišką aukojimosi, tėvynės meilės ir pasišventimo motyvą. Muziką ir dainas sukomponavo patriotinės roko grupės „Thundertale“ vokalistai ir atlikėjai Laurynas Baškys ir Jonas Chockevičius, režisavo Nerijus Petrokas, dekoracijas sukūrė Sergejus Bocullo. Atlikėjai – solistai Liudas Mikalauskas (bosas), Egidijus Bavikinas (tenoras), Sandra Lebrikaitė (sopranas) ir roko grupė ,,Thundertale"(Perkūno sakmė) – Rokas Baškys, Laurynas Baškys, Jonas Chockevičius, Paulius Petrauskas.

Visa kūrybinė komanda yra susidūrusi su sovietmečio represijomis, gal todėl kūrinys ne atliekamas  – išgyvenamas scenoje. L. Mikalauskas prisipažino, kad kiekvienąsyk verkia kartu su žiūrovais.

Ši istorija apie jaunuolius, kurie pokario metais paliko savo gimtuosius namus ir pasitraukė į mišką, kovoti už tai, kas brangiausia. Pagrindiniai operos personažai – mokytojas, studentas poetas, kunigas, ryšininkė – svajojo, mylėjo, buvo jautrūs skausmui ir liūdesiui, bet nuo visų kitų skyrėsi tuo, kad turėjo ypač kilnų gyvenimo tikslą. Apie ką jie kalbėjosi? Ką mylėjo? Ar tikėjo savo pergale? Ar bijojo mirties? Ar duota priesaika jiems reiškė tai, dėl ko verta paaukoti gyvybę? Ar mes bent valandėlę galime įsivaizduoti, kokie būtume jų vietoje?

Priesaika – atsakymas
Roko opera skiriama jaunimui, siekia atsakyti į jiems kylančias abejones apie pokario kovų prasmę. Per jaunų herojų išgyvenimus, abejones, kylantį dramatizmą atsiskleidžia tvirtas tikėjimas Tėvynės laisve, karštas noras prisidėti aukščiausia – savo gyvybės kaina prie būsimos Nepriklausomybės. Operos kulminacija – priesaikos momentas. Autentiška partizanų priesaika atskleidžia ryžtą ir sąmoningą žengimą į kovą su daug gausesniu priešu, yra dvasinės tvirtybės ženklas. Ši priesaika skamba ir muzikoje, atsikartoja partizanų dainų interpretacijose. „Tai, ką pasižadu, tegu Dievas užlaikyti man padeda.“

Puikus pastatymas, nuoširdus ryšys su žiūrovais kvietė mąstyti, prisiminti, išjausti.

Himnas ir partizanų dainos suvienijo klausytojus ir atlikėjus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.