„Iš laiko upės įsismelkia pagarba ir meilė viskam, kas yra.“ Šią filosofo A. Šliogerio mintį patvirtina šimtametės Veronikos Malcevičiūtės apmąstymai, kai Šiaulių miesto valdžios atstovai atvyko jos pasveikinti ypatingo jubiliejaus proga: „Šiauliai man kartais mielas, kartais niūrokas miestas atrodo, nes tuštėja. Džiaugiuosi, kad didelę dalį gyvenimo su jaunais žmonėmis galėjau būti. Dėkoju tiems, kas nemažą rūpestį turėjote, kad šie namai atsistotų tokioje gražioje vietoje. Mūsų senelių namai prie ežero negadina Šiaulių vaizdo, o paskatina įsikurti arčiau Šiaulių, bent senatvėje gražiai pagyventi. Linkiu Šiauliams didėti, plėstis, kad atsirastų daugiau darbo vietų. Daugiau įmonių, daugiau jaunų žmonių, daugiau gyvybės.“
Gimtinės branginti neišmokėme
V. Malcevičiūtė gimė 1919 metų vasario 3 d. Čikagoje. Sunkus buvęs laikas, daug jaunų žmonių tada į užjūrius traukė laimingesnio gyvenimo, geresnio uždarbio ieškoti. Jos tėvai neketino svetimame krašte pasilikti, o kai tėvelio brolis į nelaisvę pakliuvo, sesuo nebepajėgė ūkelyje tvarkytis, tėvai ragino į gimtinę grįžti. Seniau žmonės, pasak Veronikos, gimtąją žemę labai brangino, tad jos tėvai sugrįžo namo, į Pabalius. Tėvas visą likusį gyvenimą geležinkelyje staliumi dirbęs.
,,Dabartiniams mokytojams darau priekaištą, kad atsparumo televizijoje rodomoms vilionėms, meilės savo gimtinei neišugdė, – svarsto buvusi pradinių klasių mokytoja V. Malcevičiūtė. – Iš tėvų taip pat nebuvo užkardos, negebėjo vaikų įtikinti, kad tik savo krašte gali laimę susikurti. Ir ištuštėjo mūsų kaimai... O tose anglijose reikalingi tik, kol jauni, kol stiprūs. Prabėgs keleri metai, sakys: važiuokit namo, per seni, nereikalingi. Jaunesnių atsikviesime.“
Džiugino darbas
Sako, kad mokytoja – ne profesija, o gyvenimo būdas. Mokytoja V. Malcevičiūtė išsaugojo stiprų balsą, aiškią nuovoką, gebėjimą rišliai pasakoti. Noriai kalba, pafilosofuoja.
„Man artimiausi mano mokiniai, – sako moteris, – prisiminimai apie juos liūdnas valandas skaidrina.“ Ji dirbo pradinių klasių mokytoja įvairiose mokyklose, sunku visas išvardyti. Minėjo Girionių, Lieporių, Aukštabalio mokyklas, 6-ojoje vidurinėje sakė baigusi pedagogės karjerą. Keitėsi ugdymo įstaigų pavadinimai, daug įvykių, permainų patirta.
Kol galėjo įžiūrėti, mėgo nerti vąšeliu. Jos nertos servetėlės iki šiol puošia ne vienos pažįstamos namus.
Jaučia vienatvę
Šiaulių miesto savivaldybės globos namuose V. Malcevičiūtė gyvena jau dvejus metus, atvyko čia iš geriatrijos centro. Ji pasakoja, kad anksčiau gyveno pas globėją, bet mirus globėjos sūnui, moteriai pasidarė per sunku.
Pasak globos namų darbuotojų, V. Malcevičiūtė mielai dalyvauja visose edukacinėse veiklose, labai gražiai moka nerti vąšeliu. Tik jai vis dar sunku suprasti, kad giminystės ryšiais nesusiję žmonės gali tapti artimais draugais, nuoširdžiai rūpintis.
Šventė suruošta neeilinė, su jubiliejiniu tortu ir arbata, gražiu „Godos“ dainininkų koncertu. Jubiliatės atvyko pagerbti ne tik Šiaulių miesto savivaldybės atstovai, Rėkyvos seniūnė, bet ir buvusi kaimynė, taip pat mokytoja, susirinko globos namų gyventojai. Saulės geltoniu švietė jubiliatei dovanojamos gėlės. O senolė vis tiek tvirtina, kad ir tokią džiugią dieną, jaunystę primenančioms dainoms skambant, liūdesys neapleidžia, vieniša jaučiasi.
Laimės formulė
Paklausta, ar jaučiasi laiminga, tokio amžiaus sulaukusi, V. Malcevičiūtė sako: „Kokia čia laimė, jei tiek metų gyvenu. Dievo nuskriausta, pamiršta. Visi artimieji jaunesni išmirė. Kas turi giminių, tiems gerai, pas juos atvažiuoja, aplanko. Vienišių niekam nereikia.“
Vis dėlto linksmesnę akimirką moteris šypteli, prasitaria, kad džiaugsmo ir viena diena gali suteikti. Sakė esanti laiminga, kad galėjo pabūti, padraugauti su jaunais žmonėmis, linkėjo, kad vilties nenustotume.
O paskui, galvelę pakreipusi, savo laimės formulę atskleidė: džiaugtis šia diena, vertinti patirtį ir laukti netikėtumų.
Šimtametės rankose – Savivaldybės dovanos
Ramūno SNARSKIO nuotr.
