Gyvūnų globos namai „Šiaulių letenėlė“ pristato projektą „Draugas senjorui“, kuriuo tikisi nudžiuginti ir sušildyti garbaus amžiaus žmones, norinčius vienatvę iškeisti į jaukius vakarus namuose ar pasivaikščiojimus parke su ištikimu draugu. Pagrindinis šio projekto tikslas yra kiekvienam senjorui suteikti galimybę priglausti garbaus amžiaus gyvūną nepatiriant jokių išlaidų, nes augintiniui skirtu maistu ir gydymu pasirūpins „Šiaulių letenėlė“. Nors šis projektas dar negali pasididžiuoti sėkmingomis istorijomis, tačiau gyvūnų globos namų „Šiaulių letenėlė“ komanda nenusimena, o ragina pasidalyti šia žinia su pažįstamais senjorais ir padovanoti jiems didžiausią dovaną – ištikimą ir tikrą draugą. Išsamiau apie tai papasakojo gyvūnų globos namų „Šiaulių letenėlė“ vadovė Ingrida Butkutė bei savanorė Evelina Kart.

Kaip atsirado projektas „Draugas senjorui“?
E. Kart: Ši idėja man kilo jau seniai. Turėjau tokią seną kaimynę, kuri žinojo, kad tai vieną, tai kitą gyvūną pagloboju, jam namus surandu. Ji visada man sakydavo: vaikeli, kaip aš irgi norėčiau turėti augintinį, bet iš pensijos man pinigų neužteks jo išlaikyti, o jei numirsiu, kas atsitiks su tuo gyvūnu, ir kas juo pasirūpins. Jai vis bandydavau įsiūlyti kokį nors garbaus amžiaus katinėlį, bet ji labai jaudindavosi dėl savo lėšų ir kas bus su gyvūnu po jos mirties.

Pagrindinė problema ir yra išlaidos, nes veterinarinės paslaugos ypač Lietuvoje  labai brangios. Ką reikia daryti pensininkei, kuri labai nori globoti auginti, tačiau negali to padaryti finansiškai? Tada kažkaip pagalvojau, kad būtų gera mintis padaryti tokį dalyką, jog galėtume mes pasirūpinti maistu ir pačiu augintiniu po šeimininko mirties.

Šis projektas orientuotas tik į senjorus ir garbaus amžiaus gyvūnus?
I. Butkutė: Taip, nes žmogus išėjęs į pensiją gali gyventi 10 ar 20 metų. O katinas ar šuo, kuriam jau yra 10 ar daugiau metų, tiek nebegyvens. Yra tokia tikimybė, kad gyvūnas gali mirti anksčiau nei žmogus, tačiau lenktynėse su laiku jie turėtų būti beveik lygūs. Visada norisi, kad pirmiau numirtų gyvūnas, nes jaudinamės dėl jų.

Ar yra skiriami reikalavimai senjorams?
I. Butkutė: Tai turėtų būti pakankamai vyresnio amžiaus žmonės, tačiau turėtų turėti ir suvokimą apie gyvūnų auginimą. Naujasis šeimininkas turėtų žinoti, ką parinkti gyvūnui, į ką kreiptis, jei kažkas atsitiktų. Pavyzdžiui, jei priglaus katiną, jog žinotų, kuo galima jį šerti, kaip su juo elgtis, jog nemaudytų šaltame vandenyje lauke, nes augintinį susargdinti labai lengva.

Ar skirsite bandomąjį laikotarpį gyvūnui ir jo naujajam šeimininkui?
I. Butkutė: Nemanau, kad turėtų būti kažkoks bandomasis laikotarpis, tačiau labai reikėtų žiūrėti, ar tas žmogus yra adekvatus ar ne. Jei su žmogumi neįmanoma susišnekėti, tai tikriausiai vargu ar galima jam patikėti augintinio gyvybę.

E. Kart: Vyresniam žmogui nereikia jauno gyvūno, nes jis vargina. Jaunas šuniukas ar katinėlis reikalauja labai daug dėmesio. Jie daug žaidžia, siunta, dūksta, nes reikia fiziškai išsikrauti, o seni žmonės dažniau nori ramybės. Todėl ir negali jiems duoti jauno gyvūno, nes paprasčiausiai nesusitvarkys su juo ir pervargs.

Kokia šio projekto nauda senjorams?
E. Kart: Senjoras, jei pasiims, pavyzdžiui, šuniuką, jam bus stimulas išeiti į parką pasivaikščioti. Kai kurie senjorai yra labai vieniši žmonės. Mano kaimynė, apie kurią pasakojau, manęs net prašydavo, kad ją visada pakalbinčiau, kai tik pamatydavau, jai tada būdavo gera. Ji prašydavo manęs nupirkti maisto ir su ja pasikalbėti. Tokie žmonės, jei turėtų augintinį, iš karto tarp jų užsimegztų bendravimas. Moksliškai net įrodyta, kad paglosčius katiną ar šunį yra gaunamos geros emocijos, sumažėja stresas. Seniems žmonėms augintiniai net padeda pasveikti. Kai namuose atsiranda augintinis, tas žmogus nebėra vienas namuose. Nors mano pačios šuniukas  mažas, bet man  jaukiau, kai jis yra namie.

I. Butkutė: Katinai labiau tinkami kačių mylėtojams, kurie juos labiau supranta. Taip pat toks augintinis puikiai tiks tam senjorui, kuris sunkiai vaikšto. Tokiems žmonėms labiau tiktų namuose sėdintis katinas, kurio nereikia vedžioti. O tie, kurie yra pajudinantys ir energingi, jiems tiktų šuo kaip pasivaikščiojimo draugas. Tada daugiau laiko ir gryname ore praleistų. Pati turiu kelis šunis, tačiau į mišką niekada nevažiuočiau pasivaikščioti pati viena. Šunis vežuosi išsilakstyti į mišką, tada ir pati jaučiuosi labai gerai. Kai vaikštau po miestą su savo šunimi, man yra gera, kad jis eina šalia. Tuo momentu užplūsta pilnatvė, nes ir man gera, ir jam gera.

Iš kur gausite finansavimą šiam projektui?
E. Kart: Dabar paprašėme žmonių, jog prisidėtų prie šio projekto. Socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbėme visą informaciją apie tai. Jei žmonės pritaria šiam mūsų projektui, jie gali paremti gyvūnus maistu. Tai gali padaryti palikdami aukojamą maistą tam skirtose „Šiaulių letenėlės“ dėžėse. Juk prieglaudose gyvūnas užima vietą, o jei jį pasiimtų kokia nors močiutė, tada ji sau suteiktų džiaugsmo bei judesio  gyvenime.

I. Butkutė: Nors dar neturime sėkmingų istorijų pavyzdžių, tačiau kai jas turėsime, būtų puiku, jei galėtume jomis pasidalyti ir paskatinti žmones aukoti. Žinoma, raginame įdėti maistą į tam skirtas dėžes. Mums trūksta geresnio maisto, kuriuo galėtume palepinti sergantį augintinį. Svarbiausia yra žengti žingsnį ir viskas bus gerai.

Kiek prieglaudoje turite garbaus amžiaus augintinių?
I. Butkutė: Kai persikėlėme į naujas patalpas, stengėmės surinkti visus senyvo amžiaus augintinius, jog jiems būtų kuo oresnė senatvė. O dabar dažnai tokiems gyvūnams tenka pasakyti ir – ne. Taip darome ne todėl, kad pas mus vietos nėra, bet stingame laiko. Pas mus iš viso yra apie 90 šunų ir apie 120 kačių, o prieglaudoje būna vienas ar du žmonės, savaitgaliais būna daugiau, tačiau nebespėjame visko aprėpti ir pasirūpinti tų gyvūnų sveikata. Mano manymu, neturėtų būti begalinis gyvūnų skaičius, kai neturime darbuotojų ir sistemos. Gal kažkada turėsime rėmėją, kuris kiekvieną mėnesį skirs pinigų darbuotojų atlyginimams. Todėl dabar  labai sunku suktis, nes senukai pas mus užsibūna ir telaukia savo senatvės pabaigos. Su katinais tas pats, tačiau senesnį katiną padovanoti  lengviau. Vyresni katinai dažniausiai būna gyvenę namie, jie būna meilūs. Daugiau vyresnio amžiaus katinų padovanojame nei šunų. Graudu yra prieglaudoje žiūrėti į tuos senukus, kai negali jiems skirti pakankamai laiko.

Kodėl žmonės nepasiryžta įsigyti vyresnio amžiaus augintinio?
I. Butkutė: Gal bijo susiformavusio gyvūno charakterio, nes katės yra meilios arba ne, o šunų amplitudė platesnė. Nors senyvo amžiaus tiek katės, tiek šunys yra su savo patirtimi, tačiau šunims pritaikyti šeimininką  sunkiau. Turi išsiklausinėti, kur jį laikys, kuo maitins, kiek kartų vedžios, o garbaus amžiaus gyvūnams reikia didesnės priežiūros. Visi bijo veterinarinių išlaidų, tačiau ir jauni gyvūnai nėra apsaugoti, jog nesusirgs. Pasiturintys, kurie gali sau leisti daugiau, labai dažnai ima jauną gyvūną, nes yra visai kitoks poreikis. Būna, kad mums skambina ir sako, kad po šeimininko mirties liko šunys, kuriems apie 10 metų. Tokių niekas nenori paimti, nes yra jaunų. Labai retai atsitinka, kai į namus iškeliauja garbaus amžiaus augintinis. Dar labai dažnai žmonės sako, kad toks gyvūnas labai greitai numirs, prie jo prisirišime, bus gaila savęs. Tai labiau egoistinis žmonių požiūris. Norėtųsi tokiems žmonėms paaiškinti, kad suteikite tam gyvūnui jaukią senatvę, leiskite jam pasijauti mylimam.

Gal šis projektas pakeis tokį požiūrį?
I. Butkutė: Labai to tikimės, nes neužtenka tik paskelbti apie šį projektą, reikia įdėti labai daug darbo, jog žmonės visgi nebijotų priglausti vyresnį šuniuką ar kačiuką. Yra tokių puikių gyvūnų, kai  susiformavęs charakteris, žinai, ko iš jo gali tikėtis, ko nesitikėti, jis nebūna labai aktyvus ar agresyvus, protingas, daug patyręs. Man pati gražiausia draugystė ir yra tokia. Dabar pati niekada neimčiau jauno šuns, nes nepalyginsi su tuo, ką gauni iš vyresnio šuns. Reikia išmokti suprasti, kad gyvūnas vis tiek kažkada iškeliaus, tačiau žinant, kad jam suteikei tikrą meilę, tikrą draugystę, atperka bet kokį gailestį.

Ar žmonės šiais laikais pakankamai jautrūs gyvūnams?
I. Butkutė: Kad požiūris keičiasi, tai  faktas, bet kol radikaliai pasikeis, praeis nemažai laiko. Visada bus tokių, kurie nemyli gyvūnų, kuriems jų nereikia, ir tu jiems neįpirši jų. Tačiau yra tokių, kuriems toks požiūris keičiasi, ypač keičiasi vyresniame amžiuje. Kai buvai jaunas, turėjai šeimą, draugų, gal tada ir nereikėjo augintinio, tačiau vyresniame amžiuje, kai daugumos senjorų artimieji išvykę ar mirę, jiems reikalingas augintinis.

Kaip paskatintumėte priglausti garbaus amžiaus augintinius?
E. Kart: Pirmiausia pasidalykite šia informacija su senjorais, jog jie sužinotų, kad šis projektas iš tiesų egzistuoja. Gyvūnai – visų mūsų problema, o ne tik gyvūnų globos namų. Stenkitės nepraeiti pro šalį ir paklauskite savęs: ką galiu padaryti, jog sumažėtų beglobių gyvūnų. Kiekvienas privalome būti užjaučiantis, ne tik prieglaudos darbuotojai.