Šiaulių dailės galerijoje atidaryta nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Šimtmečiui šimtas“ (portretai). Parodoje, skirtoje Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui, fotomenininkas pristato 100 Lietuvos teatro, muzikos, vaizduojamojo meno, literatūros, kino, šokio kūrėjų, mados, garsių dvasininkų portretų. Šia proga išleistas ir to paties pavadinimo fotografijų albumas, į kurį sudėti visi 100 parodos portretų.

A. Aleksandravičius turi išskirtinį fotomenininko žvilgsnį
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis teigė, jog ši paroda yra tinkamiausia užbaigti šimtmečio metus ir dar kartą pagalvoti ir prisiminti, kad vis dėlto Lietuva yra ne tik kraštovaizdis, ne tik dangus, ne tik paukščiai, bet ir asmenybės, kurios kuria Lietuvos vardą.

„Tai asmenybės, kurios tą vardą išrutulioja iki meninių vaizdinių, iki metaforų, iki tapybos kūrinių,  iki muzikos kūrinių, iki kino, teatro pastatymų. Tam, kad suprastume tų asmenybių veržlumą, vidinį gyvenimą, gelmę reikia įdėmaus žvilgsnio. Reikia žvilgsnio į veidą, į akis, į asmenybę. Priartėti prie tokios asmenybės nėra taip paprasta, bet A. Aleksandravičius yra vienintelis, kuris tai ne tik moka padaryti, bet ir sugeba padaryti kaip niekas kitas“, – sakė menotyrininkas.

Panevėžio fotografijos galerijos vedėjas Sigitas Laurinavičius teigė, jog parodos autorių A. Aleksandravičių sulygintų su kažkokiu šviesuliu, nes nesvarbu, iš kokio žemyno bežiūrėtum, jis visada gerai matosi.

„Tai yra paroda apie mūsų krašto kūrėjus, ryškiausias asmenybes ir apie monumentalias asmenybes, kurios vienaip ar kitaip vis dėlto privalo būti matomos. Turime nuostabią kolekciją, išraiškingus portretus, kurie daugeliu atveju pereina ne į žmogaus atvaizdavimą, bet į tiesiog naują įvaizdžio kūrybos momentą. Kai yra galimybė pamatyti asmenį visai kitokioje šviesioje, kitaip nei esame patys susidarę vaizdą“, – sakė S. Laurinavičius.

Pats parodos „Šimtmečiui šimtas“ autorius, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas A. Aleksandravičius pasakojo, jog šių metų balandžio mėnesį „A galerija“ surengė jo šią parodą Vilniaus Rotušėje, o dabar ji atkeliavo ir į Šiaulių dailės galeriją. Jam nesinorėjo grįžti prie peizažų ar prie Lietuvos kaimų ar miestelių, todėl nusprendė šį kartą savo žiūrovus nustebinti iškilių žmonių portretais.

Dienraščio „Šiaulių naujienos“ skaitytojams autorius sutiko papasakoti ne tik apie šią savo nepaprasto grožio parodą, bet ir kaip susidomėjo fotografija, ir kokių jo fotografijų ateityje dar išvysime.

– Kaip nusprendėte surengti šią parodą?
– Ši paroda jau buvo atidaryta balandžio mėnesį Vilniaus Rotušėje. Aš esu labai laimingas, kad prieš šv. Kalėdas Šiauliuose  surengta ši mano paroda. Tai padaryti pasiūlė Virginijus Kinčinaitis. Į šią parodą reikėtų žiūrėti ne vien meniniu, bet ir edukaciniu aspektu. Visi žinome „pupytes“, estradines žvaigždeles, bet kas yra matę, pavyzdžiui, Sigitą Gedą. Knygą gal ir esate skaitę, bet atėję į mano parodą galite pasižiūrėti, kaip jis atrodo. Taip pat mano parodoje galite pamatyti pačius žymiausius tapytojus, pačius žymiausius režisierius, aktorius.

Dar yra liūdna tai, kad būdamas Vilniuje balandžio mėnesį suskaičiavau, kad 23 ar 27 jau yra išėję anapilin, o dabar mirusių yra dar daugiau. Juk mirė Eimuntas Nekrošius. Žmogaus nebėra, bet mano darbuose jį matai. Nekalbu apie savo darbą kaip apie meniškumą, kalbame apie žmogiškąją pusę. Būtų galima jau ir antrą parodą padaryti iš tų jau išėjusių žmonių. Mūsų visų laukia ta pati ateitis. Mirtis yra labai gražiai pasakiusi apie žmogų. Ji sako: žmonija, aš jus patikinu, kad nė vieno iš jūsų nepamiršiu. Neišsisuksime nei talentais, nei pinigais.

– Kaip atsirinkote, kuriuos darbus eksponuoti?
– Žiūrėjau ne tik į meniškumą, bet ir į tų žmonių svarbą. Galėjau nedėti Juozo Miltinio, kuris buvo vieno fundamentaliausių režisierių, nes prieš tai buvau padaręs parodą apie žymiausius jo aktorius. Kai atsirinkau, galvojau, kad 100 darbų dar nėra, bet kai suskaičiavau buvo 230, po to – 180. Labai gaila kažkuriuos „išdeletinti“. O sumanymas buvo, kad bus tik 100.

Buvo labai sunku atsirinkti. Žinojau, jog iš režisierių privalo būti E. Nekrošius, Rimas Tuminas ir Oskaras Koršunovas. Tai yra trejybė, be jų niekaip. Iš kino aktorių turėjo būti Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis, Algimantas Masiulis. Tas pats buvo ir su kunigais. Didžiausia legenda yra Tėvas Stanislovas, Algirdas Toliatas, Julius Sasnauskas, Kazimieras Vasiliauskas.

Labai įdomiai Šiaulių dailės galerijos darbuotojai išeksponavo prie kunigų Viktoriją Daujotytę, Tomą Venclovą, Bronių Savukyną, Leonidą Donskį. Jie kaip žyniai, kurie neša prasmę. Taip pat mano parodoje yra šokio žmonės. Pavyzdžiui, Eglė Špokaitė ir Nerijus Juška. Tai  populiariausi ir žymiausi šokio atstovai. Darbe, kuriame yra N. Juška, nėra visai jo veido, tik kojos, parodant, kad tai labai sunkus darbas. Taip pat yra aktorių, rašytojų, kunigų, nėra tik sportininkų. Ką dėti į parodą atsirenku pats, man pagalbos nereikia.

Spausti fotoaparato mygtuką gali visi, bet fotografijos esmė ir yra tai, ką tu atsirenki, ar tu sugebi tai padaryti. Mano didžiausia mūza ir didžiausia meilužė yra fotografija.

– Kodėl visi parodoje esantys jūsų darbai yra nespalvoti?
– Turiu ir spalvotų darbų, bet jie man viską sugriautų, noriu, jog dominuotų juoda-balta. Pavyzdžiui, jei šį mielą kunigą Luką Laniauską padaryčiau spalvotą, tada ne jį pirmą matytume, o tai, kas yra aplinkui. Juodą-baltą fotografiją yra sunkiau atspausti negu spalvotą. Aš dabar aparatą esu nusistatęs juodai-baltai, bet fotografuoju spalvoje. Viską pats darau nuo A iki Ž, man tai labai patinka. Prie vienos nuotraukos tenka pasėdėti po 3 val., kad sutvarkyčiau šviesas, dominantes. Nėra taip, kad tik nufotografavau ir atidaviau. Kitą kartą ir šviesą sukuriu, ir paryškinu. Montažo nėra, yra tik šviesa pablukinta ar paryškinta, kad žmogus labiau išryškėtų.

Ne visiems šių portretų atstovams gali patikti jų atvaizdas, bet visada juos darau su didžiule pagarba. Nedarau pasišaipydamas ar kažkaip negražiai. Labai sudėtinga yra su moterimis, todėl jų čia ir yra nedaug. Moteriai nereikia psichologinio portreto, nesvarbu, kiek jai metų, ji turi būti graži. Tai  labai gražu ir moteriška. Baisu padaryti tokį darbą, kokio nenorėjo moteris, nes tada atsiranda baimė ją sutikti gatvėje. Tai būtų lyg nepagarba jai, o aš gerbiu moteris. E. Špokaitei turbūt patiko, jei parašė man laišką ir nusprendė įsigyti mano darbą. Daugelis vyrų, kurie yra mažiau ar daugiau meniški ar bohemiški, dideles kalbas vesdavo ar mąstydavo prie alkoholio. Būna, jog vyrams ant nosies venos atsiranda, parausta žandai, nosis, paakiai kitokie pasidaro. Visas jo gyvenimas matosi ant veido. Juodoje-baltoje fotografijoje visa to nebėra ir vyras normaliai žiūrisi. O moteriai net viena raukšlė būtų didžiausias skausmas. Sakytų, kad kentėsiu kaip per gimdymą, tik ištempkite ją.

– Kai fotografuojate žymius žmones, ar jais visada pasidomite?
– Eidamas fotografuoti dailininkus pradėjau domėtis visais arsininkais, kurie XX a. pradžioje baigė mokslus Paryžiuje. Jei einu fotografuoti Petro Repšio, nueinu į jo parodas. Jei nepamatau E. Nekrošiaus spektaklio, tada skaitau recenzijas apie jį. Jei fotografuoju rašytoją, tada būtinai skaitau jo kūrinius. Kai dariau LDK piliečius iš naujo pradėjau skaityti Adomo Mickevičiaus tokius kūrinius kaip „Gražina“, „Konradas Valenrodas“, „Ponas Tadas“. Čia nėra kažkokių atsitiktinumų, jog jie būtų pagauti iš arti ar iš toli. Pavyzdžiui, bendrauji su jais jų namuose, jų erdvėje. Dažniausiai fotografijos mintį būnu sugalvojęs tada, kai pats juos kažkur pasikviečiu. Fotografavau daug ką naujame Bernardinų vienuolyne. Mano pats naujausias darbas yra dainininkės Monikos Marijos „kompaktas“. Jame yra 12 mano nuotraukų, kiekviena jos daina iliustruota. Man iššūkis yra kiekvienas fotografavimas, man  įdomu, kad nesikartočiau, todėl ir neturiu savo studijos. Esu nufotografavęs Kazachstano, Rusijos, Ukrainos iškiliausius žmones, tai irgi buvo įdomu, nelabai apie juos žinojau, tad teko domėtis, kad galėčiau juos provokuoti, jog jie arba verktų, arba juoktųsi.

– Kas jums yra svarbiau: procesas ar galutinis rezultatas?
– Man yra labai svarbu abu. Kai fotografuoju iš emocijos, mane net turi kažkas laikyti, nes esu kaip nutrūkęs nuo kažko. O kai padarau ir man tai patinka, tada būna didžiulis vidinis pasitenkinimas.

– Ką jums labiausiai patinka fotografuoti?
– Kai pavargstu nuo portretų, metuosi į gamtą. Yra įdomu ir pilis fotografuoti. Kai fotografuoju žmones, esu sielovagis. Man identifikuoti žmogaus nepavyksta, mano darbuose visur svarbiausia yra vidus.

– Kodėl pasirinkote fotografiją?
– Fotografija man yra gyvenimo būdas. Pradėjau užsiimti fotografija tik 28 metų. Prieš tai rašydavau tekstus apie sportą ir reikėdavo fotografo, o jį ne taip lengvai pavykdavo prisikviesti. Tada pagalvojau, kad nusipirksiu fotoaparatą ir pats galėsiu nusifotografuoti. Pradėjau nuo tokių ciklų kaip „Kultūrizmas“, „Beprotnamis“, „Kalėjimas“... Esu nufotografavęs iki Juodosios jūros visas Vytauto pilis. Jų yra apie 80. Esu padaręs ir paskutinius LDK piliečius, išleidęs apie 16 knygų, o dabar pradėjau rašyti esė ir fotografuoju pasakiškus Vilniaus vaizdus.

– Koks yra jūsų santykis su Šiauliais?
– Apie 30 metų gyvenau Panevėžyje, tai Šiauliai buvo giminingas miestas. Kažkada buvau kultūrizmo treneris, tai tekdavo važiuoti į Šiaulius teisėjauti. Kai vaikystėje gyvenau Klaipėdoje, buvau lengvaatletis, todėl važiuodavau į jūsų maniežą bėgioti. Toks vienintelis tada buvo pastatytas, nes Klaipėda tokio neturėjo. Toks ir santykis yra mano su Šiauliais. Taip pat palaikau bendravimą ir  su Virginijumi Kinčinaičiu.

„Šimtmečiui šimtas“ eksponuojami darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.