Neabejoju, jog perskaitęs antraštę koks apsišvietęs skaitytojas arba skaitytoja autoritetingai pareikš: „Ką čia jis rašinėja? Kokie grybai po sniegu ir šaltyje? Štai mano amžiną atilsį senelio brolio dukters motinos pusseserės anyta buvo užkietėjusi grybautoja, tačiau grybus rinkdavo tik rudens pradžioje!“ Dažnas, išgirdęs, jog grybauju faktiškai kiaurus metus, susimąsto, o tada užduoda klastingą ir gudragalvišką klausimą: „O tie grybai turbūt sušalę ir apgedę?“ Tada vėl tenka pasakoti viską nuo pradžių.

„Magistrai“ ir „pradinukai“
Bet ką jau tie gyvo grybo nematę žinovai, jeigu neretai interneto svetainėse ir kitoje viešojoje erdvėje tokių vėjų apie grybus ir grybavimą randi, kad galėtumei lažintis, jog pats rašeiva niekad miške nėra buvęs, o „žinių“ prisirankiojo iš visur ir po truputį. Galimai net iš tokių pačių šaltinių: kažkas kažką matė, kažkas kažką sakė, kažkas kažką girdėjo...

Tipiškas šio laiko pavyzdys – žaliuokės arba žalsvieji baltikai (Tricholoma equestre). Puikūs vėlyvojo rudens grybai, kurie auga visoje Lietuvoje, tačiau bene masiškiausiai – Dzūkijos pušynuose. Randu jų ir gretimo rajono pušynuose, aišku, ne tiek daug. Tuo tarpu dzūkeliai juos renka, valgo, raugina statinėse, neša į supirkimo punktus. Tonomis.

Bet štai vienos ES šalies žiniasklaidoje sumirgėjo pranešimas, jog kažkas valgydamas žaliuokes ėmė ir apsinuodijo. Ohoho! Netrukus jau ir Lietuvos laikraščiai, žurnalai bei internetas sumirgėjo pranešimais apie klastingąsias žaliuokes. (Jeigu jau Europoje tokie dalykėliai dedasi, kuo mes prastesni?) Perskaičiau vieną tokią rašliavą, kitą... Jokių patikimų faktų, pavyzdžiui, kokios konkrečiai nuodingos medžiagos aptiktos žaliuokėse? Kas ir kokioje šalyje atliko tyrimus? Mokslinės įstaigos pavadinimas, tyrimo vadovų pavardės? Kur galima pamatyti to tyrimo rezultatų išvadas, ir t. t. Veltui klaustume.

Jeigu tai būtų tiesa, kasmet statinėmis žaliuokes kertantys dzūkai seniai būtų išmirę kaip etninis regionas, kaip ir šių eilučių autorius, per savo gyvenimą suvalgęs ne vieną jų kilogramą...

Vis dėlto kodėl į viešumą išlenda šitokios „antys“?

Atsakymų gali būti ne vienas, tačiau bene svarbiausias – žinių apie grybus skurdumas arba net visiškas jų neturėjimas. Sakoma, jog visa laukinių planetos tautelių aritmetika apsiriboja skaičiavimu: vienas, du, trys, daug. Taip ir dažno tautiečio grybų pažinimas apribotas: baravykas, raudonviršis, voveraitė, šungrybis. O juk valgomų grybų rūšių – daugybė!

Internetu palaikau ryšius su kitų kraštų grybų mėgėjais. Štai tie patys rusai: kokių tik nuotraukų, kokių tik grybų jų svetainėse nepamatysi! Kiti net į grybus nepanašūs: „skiauterės“, „siūlai“, „kempinės“... Domisi, džiaugiasi radę retesnį ar įdomesnį grybą, fotografuoja, konsultuojasi tarpusavyje apie jo savybes ir panaudojimo galimybes. Ir bendravimo kalba pilna mokslinių terminų bei apibrėžimų: micelis, biotopas, trama... Tikri grybavimo bakalaurai ir magistrai!

Lietuviškuose interneto forumuose šito beveik nerasime. Tai tik paruošiamoji pradžios mokyklos klasė: „Aš rugsėjį radau 300 baravykų“, „O mano pusbrolio žmonos sesuo per valandą nupjovė 600 baravykų!“ Ir nuotraukos: laimingasis grybautojas su grybų pintinėmis, kuriose kyšo ir pupelės dydžio „baravykai“…

Taigi grybautojų žinios ir erudicija labai įvairuoja. Visai galėjo būti, kad ten, Vakaruose, kur mažai kas renka miško grybus, bet tenkinasi krautuvėse parduodamais pievagrybiais, toks mažaraštis grybautojas mirtinai nuodingą žalsvąją musmirę palaikė žaliuoke. Į žaliuokes panašūs ir vieni nuosėdžių rūšies grybai.

Miško draugai žino, jog labai dažnai geras, valgomas grybas turi savo antrininką – panašiai atrodantį, tačiau nuodingą grybą. Patyręs grybautojas tokį atskirs be didesnio vargo, tačiau turintis mažai šios srities žinių ir patyrimo gali padaryti lemtingą klaidą. Taip ir gimsta mitai apie kai kurių grybų nuodingumą.

Dar daug stereotipų formuoja mūsų požiūrį į grybus, į grybautojus ir į patį grybavimą. Vienas iš jų toks: jeigu turguje nėra grybų, vadinasi, jie dar miške neauga – nėra nė ko ten važiuoti.

Taip, jeigu kalbėsime apie konkrečią ir populiarią visuotinai žinomą grybų rūšį, tai gali būti tiesa, nors miškas miškui nelygu. Bet daugiau ar mažiau grybų miške galima rasti kiaurus metus. Kodėl tada jų nėra prekyvietėse? Sakykite, ar dažnas jose pirktų juodkotes ugniabudes, pilkąsias tauriabudes, lelijines stirnabudes arba, tarkime, puokštines kelmabudes? Turbūt tik labai retas. Dažnam save grybų ekspertu laikančiam tautiečiui tai – tik „šungrybiai“, o ne geri valgomi grybai. Todėl ir nėra jų grybų turguose, nes surinkti bei atvežti – tai tik pusė darbo. Kita pusė – parduoti. O kas gi pirktų grybus, kurių nepažįsta?

Deja, klaidų, visokių netikslumų galima rasti ir tituluotų autorių šita tema parašytose knygose... Gali būti ir todėl, kad jų autoriai knygas rašė jaukiuose, šiltuose kabinetuose, nė nesivargindami nuvažiuoti į mišką...

Trumpai apie grybus bei grybavimą žiemos metu
Jeigu žiemos nėra labai šaltos ir atodrėkiai trunka ilgesnį laiką, grybų galima rasti net žiemą. Gerų, valgomų, nesušalusių. Ir tai jokia mistika.

Bene žinomiausi žiemos grybai – juodkotės ugniabudės (Flammulina velutipes) – šalčių nebijo, o tik „užmiega“ jiems atėjus. Prasideda ilgesnis atodrėkis, kai temperatūra ilgėliau pakyla kelis laipsnius viršum nulinės termometro žymos (o tai mūsų žiemoms labai būdinga) ir „žieminiai kelmučiai“ arba „flamulinos“ (taip dar kartais vadinamos juodkotės ugniabudės) auga toliau kaip nieko nebuvę... Pernai jų pripjoviau sausio trečiąją ir tuo pačiu pradėjau šiųmetinį grybavimo sezoną.

Be abejo, grybus būtina pažinti. Tam yra įvairių šaltinių, pavyzdžiui, pilnas internetas grybų atvaizdų ir aprašymų. O musmirės žiemą neauga. Beje, šitie labai gražūs grybai (flammulina – lotyniškai „liepsnelė“) būna visokių spalvinių variacijų. Dažniausiai rausvos plytinės, oranžinės spalvos, kartais gelsvos ar gelsvai rudos ir primena kisliąsias kelmiukes (Kuehneromyces mutabilis). Rusijoje rasta net baltų flamulinų.

Koteliai tamsūs, lyg būtų aksominiai. Dažniausiai ugniabudės auga grupelėmis ant pažeistų arba išvirtusių medžių: ąžuolų, ievų, gluosnių, uosių. Kartais net ant naminių vaismedžių, pavyzdžiui, obelų. O štai spygliuočių miške rasti juodkočių ugniabudžių vargu ar pavyks. Ir beržus jos kažkaip nelabai temėgsta.

Štai šioje vietoje kitas paklaus: o kaip sniegas? Juk jis uždengia viską, taip pat ir grybus!

Ir taip, ir ne. Žinoma, galima palaukti atodrėkio. Tačiau juodkočių ugniabudžių galima rasti net ir tada, kai sniego yra iki kelių. Reikalas tas, kad šie grybai auga ne tik ant žemės, bet ir ant medžių kamienų ar jų šakų, drevėse, įtrūkusioje žievėje, kartais net 2-3 metrų aukštyje. Galima šių grybų nepamatyti dar ir todėl, kad galbūt jie auga kitoje medžio kamieno pusėje, t. y. ne toje, kuri atgręžta į grybautoją. Todėl būtina nepamiršti kartkartėmis atsigręžti arba pakelti galvą į viršų. Tokia žiemos grybavimo specifika.

Žieminiai kelmučiai taip pat mėgsta parkų medžius, apleistas sodybas, lapuočius ir jaunuolynus prie upelių. Vienas interneto forumo dalyvis nufotografavo flamulinas augančias ant ilgesnį laiką lauke paliktos malkų rietuvės.

Kaip ir dažnas grybas, juodkotės ugniabudės auga ne visur, kur, imant grynai teoriškai, jos turėtų augti. Galima visą dieną vaikščioti miške ir nieko nerasti. Juk ir baravykai, ir raudonviršiai, ir voveraitės taip pat ne kiekviename miške auga. Turbūt nereikia nė sakyti, kad žiemą neverta į mišką vežtis pilnos bagažinės krepšių ir kibirų. Jeigu rasite 2-3 litrus šių grybų, laikykite, kad pasisekė.

Pagaliau žieminis grybavimas – ne verslas, gal labiau sportas, malonus laisvalaikio užsiėmimas, pareikalaujantis ir žinių, ir patirties, ir kūrybiškumo, ir paprasčiausios sėkmės. Bet kuri tokia veikla dažniausiai būna nuostolinga. Juk ir ant ledo sėdintys žvejai jeigu ir pagauna vieną kitą žuvelioką, daugiau išleidžia kelionei, nutrauktoms blizgutėms ar avižėlėms, valui, masalams, jaukui...

Taigi sunku būtų naudą sveikatai bei patiriamą malonumą išreikšti pinigais.

Kokių dar grybų esama žiemą?
Pirmiausia paminėčiau gluosninę ir pilkąją kreivabudes (Pleurotus ostreatus ir Pleurotus pulmonarius). Gerai žinomos, auginamos ir dirbtiniu būdu. Iš tikrųjų tai nėra žiemos grybai, tačiau jų galima rasti ant kelmų, ant negyvos lapuočių medienos iki pat pirmų didesnių šalčių. Skirtingai nei juodkotės ugniabudės, gavusios šalčio ir sulaukusios atlydžio jos greitai ištęžta ir maistui nebetinka.

Vis dar nepavyko rasti lapienio žiūryčio (Tremella foliacea), kuris irgi nebijo šalnų. Drebučių konsistencijos rusvas grybas tinka salotoms paįvairinti. Kadangi šie grybai neturi stipriai išreikšto savojo skonio ar kvapo, galima eksperimentuoti virtuvėje, juos saldinti, rūgštinti ir t. t.

Iki pat žiemos galima rasti šalninių guočių (Hygrophorus hypothejus). Malonaus kvapo, skanūs grybai.

Yra kas renka juodąjį beržo grybą (Inonotus obliquus), vadinamąją „čagą“, turintį veikliųjų medžiagų bei gydomųjų savybių. Radę jį smulkina, džiovina, po to verda imunitetą ir organizmą stiprinančias arbatas.

Anksti pavasarį, kai gamtoje dar nėra daug valgomų grybų, miškuose ir parkuose (niekur toli važiuoti nereikia) ant lapuočių kamienų, įvairiame aukštyje, galima pamatyti augančias valgomąsias geltonpintes (Laetiporus sulphureus). Kol jaunos, jos tinka maistui.

Balandžio mėnesį galima pasmaguriauti prieštaringai vertinamais bobausiais (Gyromitra esculenta), gegužės viduryje – gegužiukais, t. y. pavasarinėmis balteklėmis (Calocybe gombosa). O jau prieš Jonines miškuose pasirodo pirmosios voveraitės (Cantharellus cibarius), dar po kelių savaičių galvas ima kelti ir kiti mums žinomi ar nežinomi grybai...

Be abejo, paminėjau ne visus žiemą augančius grybus. Nederėtų manyti, esą žiemą miškas yra bedvasis, nykus ir tuščias. Miškas – tai gyvas organizmas, o norint geriau suvokti čia vykstančius procesus, vieno ar dviejų vizitų per metus negana. Būtina nuolat plėsti savo, kaip grybautojo, akiratį: ir teoriškai, ir nepamirštant praktikos.