Grupė Lietuvos patriotų – Romas Batūra, Birutė Salatkienė, Hubertas Smilgys ir Vilius Puronas – išleido nedidelę knygutę „Saulės (Šiaulių) mūšis Europos kontekste“, kurią išsiuntinėjo Seimo nariams, įvairioms institucijoms, kad primintų Saulės mūšio memorialo nesibaigiančių statybų epopėją. Kodėl? Nes šiomis dienomis Seime turėtų būti vėl svarstomas klausimas skirti ar ne lėšų 2020 metais Saulės mūšio memorialo Joniškio rajone, Jauniūnuose, statyboms užbaigti. Jei ne – nuostolis bus milžiniškas. Ne tik materialinis – jau daug kas memoriale padaryta ir tam išleisti mokesčių mokėtojų milijonai, bet ir dvasinis – nerealizuota architektų, skulptoriaus kūryba ir istorinė atmintis.
Memorialo koncepcija
Idėja memorialu įamžinti Saulės mūšį kilo dar 1991 metais, projektas pradėtas įgyvendinti Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui.
Šiaulietis architektas Algimantas Černiauskas 2010 metais, kai memorialo statybos jau buvo prasidėjusios, apibūdino jo koncepciją: „Dviejų kilometrų sektoriuje nuo kelio Šiauliai-Joniškis gerai apžvelgiama memorialo vieta, matosi beveik dvidešimt devynių metrų aukščio špilis, nors jis yra už kilometro nuo kelio.
Taigi privažiavus prie memorialo automobiliai paliekami stovėjimo aikštelėje ir einama prie vandens (kaip vieno iš Saulės mūšio dalyvių) telkinio, per kurį eina kūlgrinda (slaptas mūsų protėvių kelias), ją perėję (sakralinis apsivalymas) patenkama į tariamąjį mūšio lauką – aikštę su monumentu-špiliumi, tada – prie piliakalnio (ant tokių lietuviai degino laužus) su jame esančia ekspozicijų apie Lietuvoje vykusius mūšius erdve. Kitapus memorialinis parkas su senuoju paminkliniu akmeniu sudaro komplekso gyvastį.
Tai toks turėtų būti Saulės mūšio memorialo sakralinis laukas: vanduo, smailė-bokštas, kūlgrinda, piliakalnis, parkas.
Manau, kad šis memorialas bus ir praktiškai panaudojamas įvairiems renginiams, nes ir neužstatyta sakralinė erdvė traukia: čia vyksta parodomosios kautynės, Baltų vienybės dienos renginiai ir pan.“
Tačiau darbai sustojo – memorialo nėra ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.
Pasaulinio masto heroika
Vienas iš leidinio „Saulės (Šiaulių) mūšis Europos kontekste“ autorių istorikas docentas dr. Romas Batūra, savaitgalį atvykęs į Šiaulius, išsamiai atsakė į klausimus, kodėl būtina įamžinti
Saulės mūšį – baigti memorialo statybas:
– Saulės arba Šiaulių žemės mūšis yra pasaulinės reikšmės. Tai pripažįsta ir vokiečių istorikai. Kitos tautos – nei lenkai, nei rusai, nei prancūzai, nei anglai, nei švedai – neturi tokio gynybinio karo, kuris būtų pažangus tautų istorijoje, ginant tautos egzistenciją, atremiant agresyviąsias tos epochos jėgas kaip Lietuva, 250 metų vedusi gynybinį karą prieš kryžiuočių ordiną. Tai iš vienos pusės. O iš kitos pusės tuo pačiu metu gynėme netgi tautų laisvę prieš Rytų agresorius. Tokius kaip totorių Aukso Orda, kuri tuomet buvo pasaulinio masto jėga.
XIII–XIV a. Lietuva ir atsilaikė, ir atrėmė tuos puolimus, todėl mus gerbia, pavyzdžiui, ukrainiečiai. Ir vien už tai, kad Lietuva jungė pietų žemes kaip talkininkas, kovojo prieš totorius mongolus, engiančius, grobiančius žmones, plėšiančius. Ukraina yra ant pasaulio kelio – iš Rytų į Vakarus. Ordinas lobo iš tos prekybos per Kijevą ir vykdė karą prieš Lietuvą. Lietuva savo išėjimu iki Juodosios jūros perkirto tą kelią ir vokiečių ordino agresiją iš Vakarų silpnino. Lietuva atėjo į ukrainiečių žemes ir bendromis jėgomis įsijungė į tą kovą. Jos simbolis – Mėlynieji vandenys, Mėlynųjų Vandenų mūšis 1362 m. Tai yra mūsų indėlis į pasaulio istoriją, į tą teigiamą istoriją, kuri neužkariavo, o siekė bendros laisvės.
Tai yra sudėtinga ir garbinga Lietuvos istorija. Tad turime puoselėti Saulės mūšio memorialą, kaip ir kitas mūšių, kovų, žūčių vietas. Tik dabar atrodo, kad mes tai nelabai suvokiame, ypač nelabai suvokia mūsų žmonės, kurie atsitiktinai kartais patenka prie valdžios vairo.
– Jei nebūtų buvę Saulės mūšio ar jo nebūtų laimėję lietuviai, kas dabar būtų?
– Jei būtų triuškinančiai pralaimėję tą mūšį, sunku būtų pasakyti, ar Lietuva būtų išlaikiusi nepriklausomybę.
Toje knygutėje („Saulės (Šiaulių) mūšis Europos kontekste“) yra mano sudarytas žemėlapis, kaip ir kokios jėgos žygiavo prieš baltų žemes, į Lietuvą tuo metu. Iš vienos pusės ėjo Šventosios Romos imperijos du kariniai ordinai, kurie pasauliniu mastu didžiausios agresyviosios jėgos, didesnių nebuvo. Jų vienas Kalavijuočių ordinas, o kitas – Kryžiuočių.
Pastarasis prie Vyslos puolė prūsų žemes ir XIII a. vidury prūsų vadas, siekiant pakirsti vakarinių baltų ir mūsų Lietuvos jėgas, nukankintas žiauriausiu būdu. Tuo pačiu metu Kalavijuočių ordino pajėgos iš Gotlando į Rygą plaukė, rusų artėjo iš Novgorodo pusės. Taigi puolimas buvo iš visų pusių.
1236 metais kalavijuočiai iš Rygos smūgį nukreipė į Šiaulių žemę. Iš kitos pusės tuo pat metu veržėsi kryžiuočiai nuo Vyslos. Ir veržėsi, kartoju, didžiausios, agresyviausios tuometinės Europos karinės pajėgos – kariai profesionalai. Ir Lietuva atlaikė nuo Nemuno pusės, nuo Prūsijos, nuo Šiaulių žemės, tik ties Klaipėda ordinas sunkiai įsikūrė, bet buvo blokuojamas. Vilnius tuomet buvo Lietuvos gynybos šerdis, Kaunas – Lietuvos gynybos skydas, Šiaulių žemė taip pat buvo tokia oazė, kuri atlaikė tuos puolimus. Ta heroika tikrai yra pasaulinio masto ir ją turime gerbti.
To negalima pamiršti. Mes juk turime tautos stiprybės stiprinimo šimtmetine dvasia galimybę.
Iliustracija iš „Saulės (Šiaulių) mūšis Europos kontekste“.
