Šiaulių pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas, ansamblio „Ars Vivo“ vadovas Sigitas Vaičiulionis šeštadienį „Saulės“ koncertų salėje įspūdingu koncertu šventė savo kūrybos 50-metį. Maestro Šiauliuose jau 45 metai – visiems gerai žinomas muzikos pedagogas, docentas ruošė muzikos mokytojus, dėstė choro dirigavimą ir solinį dainavimą, dirba koncertmeisteriu Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje. O lapkričio 14 dieną jaunųjų talentų puoselėtojui sukako 70.
„Myliu tave“
„Muzika yra jausmų kalba. Kai skamba sieloj muzika, nesi vienišas, – pradėdama koncertą, skirtą dirigento Sigito Vaičiulionio kūrybinės veiklos penkiasdešimtmečio progai paminėti, kalbėjo vakaro vedėja Raimonda Sližienė. – Myliu tave, muzika, myliu tave, klausytojau.“
„Geriau 10 paprastų koncertų, negu vienas toks – jubiliejinis. Nelinkiu niekam tokio jubiliejaus, nes daug žodžių tenka išklausyti, – kaip visada atvira šypsena nušviesdamas susirinkusius sakė maestro S. Vaičiulionis. – Džiugu, kad tiek gerumo gaunu iš jūsų. Jaučiu linkėjimus ir tų, kurie tyli salėje. Jums to paties linkiu – sveikatos, meilės, šilumos.“
Koncerte muzikos šedevrus drauge su maestro dovanojo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė profesorė Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Juozas Janužas (tenoras), Lietuvos nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė Liepa Jurgutavičiūtė (smuikas), Rimantas Vingras (fortepijonas, Anglija), Gediminas Brūzga (saksofonas), Kristina Valčiukienė (sopranas), Pijus Kondrotas (baritonas), Šiaulių pučiamųjų orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sigitas Vaičiulionis, dirigentas Gediminas Brūzga). Kiekvienam atlikėjui S. Vaičiulionis rado nuoširdžių žodžių pagirti ir padėkoti už susitikimų džiaugsmą.
,,Man pasisekė, – S. Vaičiulionį savo mokytoju pavadino operos dainininkė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Asta Kriščiūnaitė. – 1985 m. buvo pirmas mūsų koncertas. Nežinia, kiek kūrinių padainuota, kiek tikėjimo, kiek pasitikėjimo gauta.“
„Meilė, pirmoj eilėj meilė. Jeigu jos nėra, negera gyventi. Nesvarbu tie metai. Jie bėga taip greitai. Svarbiau, kuo juos papuoši. Metai neturi įtakos gyvenimui. Laimingas esi, kai savo darbą dirbi su meile, – „Šiaulių naujienoms“ savo požiūrį į gyvenimą dėstė S. Vaičiulionis. – Laimingos aplinkybės man susiklostė: puikų instrumentą turiu – dirigentas be tokio instrumento beginklis, apie savo orkestrą kalbu – puikūs žmonės, puikūs muzikantai. Kas du ar net kas mėnesį naują programą sukuriame. Miegoti orkestrui nėra kada. Sirgti taip pat. Mums labai rūpi, kad šiauliečiai turėtų galimybę pažinti muziką, susigyventi su ja, kad muzikos šviesa lydėtų gyvenimo kely.“
Paklaustas, ar kartais supyksta, maestro buvo atviras: „Visa, kas žmogiška, man nesvetima. Kartais pavydžiu, kartais supykstu. Vienpusės tiesos nebūna: apsvarstai, supranti. Jei gyvensime vakarykšte diena, šios dienos nepajusime. Neteko išeiti į sceną susiraukusiam. Čia kitas pasaulis. Kitaip scenoje bėga laikas. Tai iliustruoja anekdotas: kartą Paganinis išėjo į sceną, pastovėjo, nusilenkė ir išėjo. Pasirodo, jis mintyse per kelias sekundes visą kūrinį sugrojo.“
Pusė amžiaus kūryboje – tai ištisas gyvenimas su muzika. Pasak S. Vaičiulionio, meilės užtaisą kiekvienas gauname šeimoje. Tai šaknys, kurias vėliau saugoti, brandinti reikia.
„Choro dirigavimo mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, studijavau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje – lankiau solinio dainavimo klasę. Profesorių, dėstytojų asmenybės stiprų įspūdį padarė. Tokios kaip Saulius Sondeckis. Dėstytojų pagarba studentams buvo tokia, kad rektorius, profesorius nepraeis pro šalį su studentu nepasisveikinęs.
Matyti žmogų ir gerbti kiekvieną. Be šito muzikos mokyti neįmanoma. Ir gyvenime tai be galo svarbu, – meilės filosofiją dėstė maestro. – Kai atiduodi save, gauni grįžtamąjį ryšį. Kiekvienas koncertas papildo, sustiprina. Dalijiesi tuo, ką jauti – gauni dvigubai.“
Geriausia dovana
,,Viskas bus gerai: švęskim gyvenimą ir muzika laimės“, – ne kartą skambėjo salėje pagarbos ir optimizmo kupini žodžiai. ,,Polėkio ir atkaklumo“ savo ir ,,Trimito“ vardu linkėjo Jaroslavas Cechanovičius su žmona Alfreda: ,,Teko stebėti ,,Vario audrą“, džiaugėmės, kad garbingoje vietoje stovi Šiaulių pučiamųjų orkestras ir mūsų ,,čiurlioniukas.“ Ir padovanojo didžiulę nuotrauką, kurioje mažieji choristai prieš 54 metus.
Jubiliejiniame vakare nutįso ilga ilga sveikintojų eilė. Daug išsakyta nuoširdžių žodžių už sėkmingai veiklai suburtą „Jovaro“ ansamblį, už aukštus apdovanojimus pelniusį „Tauro“ vyrų chorą, už išugdytus iki profesionalaus kolektyvo lygio ,,Polifonijos“ dainininkus, už tarptautinius bažnytinės muzikos festivalius, už jaunųjų talentų skatinimą, už sielos džiaugsmu vadinamą ansamblį „Ars vivo“. O labiausiai dėkota už optimizmą, tikėjimą žmonėmis, bendravimo šilumą.
S. Vaičiulionio teigimu, geriausia klausytojų dovana – aplodismentai ir buvimas šalia, o muzikantų dovanos, be abejo – koncertai. Todėl žada naujas programas: gruodžio 31-ąją kviečia į koncertą Ch. Frenkelio viloje, Sausio 13-ąją minės „Saulės“ koncertų salėje. Kitais metais numatoma drauge su ,,Polifonija“ švęsti choro 45-metį. „Po tiek metų kolektyvas išaugo, pasikeitė, – sakė profesionalaus choro įkūrėjas. – Turbūt ir jiems, ir man bus smagu drauge ruoštis koncertams daugelyje Lietuvos vietų.“
Daryti gera
Kiekviename pokalbyje iš maestro išgirsti, kokie puikūs žmonės jį supa. Koncertuose negaili komplimentų savo jaunesniems kolegoms, muzikantams ir dainininkams.
„Gebėjimas pastebėti Dievo įdėtą talento kibirkštėlę ir nukreipti mokytis pas tinkamą mokytoją yra išskirtinis S. Vaičiulionio bruožas“, – koncerte kalbėjo Raimonda Sližienė.
O Vygintas Ališauskas, Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius, dienraščiui teigė, kad tiek Sigitas, tiek Danutė Vaičiulioniai – svarbūs bendruomenės žmonės. Šviesios atminties Danutė mokė fortepijono, o maestro jau daugiau kaip 10 metų dirba koncertmeisteriu. Jis labai pareigingas ir nuolat turi idėjų, pasiūlymų. „Neįkainojama jo patirtis mums labai naudinga. Man, kaip vadovui, dažnai praverčia jo patarimai. Maestro akompanuoja pūtikams, padeda jiems įveikti stresą koncertuose, tarptautiniuose konkursuose. Jis talentingiems vaikams sudaro sąlygas koncertuoti su profesionaliais kolektyvais. Jaunuolius ugdyti padeda pavyzdys: žavi jo inteligencija, artistiškumas. Tai Dievo dovana mokyklai“, – apibendrino direktorius.
„Šv. Kazimiero ordino veiklos principas – gyventi darant gera – man artimas, – yra prisipažinęs S. Vaičiulionis. – Stengiamės dalyvauti šviečiamojoje, kultūrinėje, labdaringoje ir globėjiškoje veikloje, rodyti pavyzdį jauniems žmonėms, juos skatinti. Didikai mecenuodavo kultūrą – bibliotekas, mokslo įstaigas, jaunuosius talentus.“ Sekant šia tradicija, į S. Vaičiulionio rengiamų koncertų programą nuolat įtraukiami jauni talentingi atlikėjai, kurie jau garsina Šiaulius ir Lietuvą.
Ne dėl asmeninės garbės tai daroma: ,,Darbas su vaikais leidžia pamiršti apie metus. Kai dirbi su jaunais žmonėmis, prisipildai jų smalsumo ir gyvybės.“
Stebuklingos rankos
„Jautrus menininkas, puikus vadybininkas. Iš senosios muzikos ansamblio išaugino profesionalų chorą „Polifonija“. Jei ne S. Vaičiulionis, ,,Polifonijos“ nebūtų, – dienraščiui kalbėjo choro vadovė Nijolė Saimininkienė. – Kitamet švęsime 45-metį, o pamatas – jo.“ N. Saimininkienė džiaugiasi, kad maestro sutiko kurti bendrą programą. O galėjo nesutikti. Programa po visą Lietuvą keliaus: ir laiko, ir emocinės, ir intelektinės sąnaudos.
Paprašyta apibūdinti maestro asmenybę, šiek tiek sutriko: ,,Negaliu pasakyti, kad be trūkumų, nes tokių nebūna. Pastebėjau, kad moka atsisakyti neįskaudindamas. Jei kažko nenori, su šypsena pasako: ,,Brangioji, aš šito nedarysiu.“ – „Kodėl?“ – ,,Nenoriu.“ Šypsosi ir nieko neaiškina.“
Užtat gerosios maestro savybės liete liejosi: ,,S. Vaičiulionio didžiulis turtas yra rankos, dirigento mostas. Jis be galo plastiškai judina rankas. Rankomis kurti muziką, rankomis groti žmonių balsais – nepaprasta savybė.
S. Vaičiulionio nepriekaištingas muzikinis skonis. Jo nesugadina nei mados, nei laikmetis. Jis subtiliai atrenka tuos kūrinius, kurie nepriekaištingai skamba koncertuose, nuosekliai laikosi savo krypties.
O svarbiausia jo savybė – gebėjimas mylėti. Viso gyvenimo Sigito ir jo žmonos Danutės meilės istorija – stebuklingas dalykas.“
R. Sližienė baigė koncertą perfrazuodama Viktorijos Daujotytės žodžius, kuriuos skyrė Sigitui Vaičiulioniui kaip palinkėjimą: ,,Glostyk gyvenimą, nebijok jo opų, ir tavo paties žaizdos bus aprištos, kalbėk savo muzikos kalba ir būsi suprastas, neišeik iš savo žemės, nepalik savųjų, ir neliksi apleistas, semkis iš tradicijų ir tau atsivers modernieji klodai. Ir lik savimi, kad tavęs pasigestų pasaulis.“
J. Cechanovičius įteikia M. K. Čiurlionio meno mokyklos choro nuotrauką.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
S. Vaičiulionis – ,,čiurlioniukas“ prieš 54 metus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
