Kai aš išeisiu, paukščiu parskrisiu, / Kad Tau prie lango čiulbėt galėčiau.
Kai aš išeisiu, rasa iškrisiu, / Kad saulės šviesą Tau atspindėčiau. (R. Rimkus)

Visų šventųjų vakarą žvakelių liepsnos nušviečia mūsų artimųjų kapus, liudija, kad juos prisimename, mylime.

Išsiskyrimas su artimuoju – visada skausmingas. Kaip ištverti širdgėlą, kaip bendrauti su netekties skausmą patyrusiu žmogumi? Kaip patikėti, kad gyvenimo kelyje dar laukia gražių dalykų? Apie šiuos dalykus Bendruomeniniuose šeimos namuose vyko seminaras, kuriame su šiauliečiais kalbėjosi lektorė Elmyra Damonskienė.

Rėdos Ratas
Nuo seno baltiškoje kultūroje žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo gamtos. Žmogaus gyvenimą atspindėjo trys Rėdos Rato ciklai – tai Užgavėnės (gimimas), Rasa (vestuvės) ir Ilgės (mirtis). Tai trys virsmo taškai žmogaus gyvenime, apsprendžiantys visą jo žmogišką būtį. Senoji mūsų protėvių išmintis teigė, kad kiekvienas virsmas žmogaus gyvenime turėtų jį pakelti į aukštesnę kokybę.   „Seniau gimimas ir mirtis buvo suvokiami kaip vientisas procesas. Mirtina liga sirgusį žmogų slaugydavo visi šeimos nariai namuose, ne ligoninėse, praleisdavo daug laiko drauge. Mirusiojo kūnas būdavo prausiamas namuose, dvi naktis budėdavo namiškiai. Mirtis buvo artimesnė, suprantama kaip natūrali neišvengiamybė. Maži vaikai, matydami, kaip išlydi senelius anapilin,  mokėsi mirtį sutikti ramiai“, – kalbėjo lektorė E. Damonskienė.

Mirties baimė
„Šiuolaikinėje visuomenėje skubantis žmogus išgyvena mirties baimę, bando paneigti mirtį.

Suprantama, kad paspartėjęs gyvenimo tempas priverčia artimųjų slaugymą, globą, mirtį, laidotuves patikėti profesionalams, trumpinamas atsisveikinimo laikas, keičiasi gedėjimo papročiai, laidojimo tradicijos, – esminius skirtumus vardijo dėstytoja. – Šeimose vengiama kalbėti šia tema, taip nesąmoningai ugdoma mirties baimė, todėl, su ja susidūrę, nebūname pasiruošę, išsigąstame.“

Gedėjimui reikia laiko
„Gedėjimas – mylimo žmogaus netekties išgyvenimas. Barbaros Hansen Lemme knygoje „Suaugusiojo raida“ akcentuojama, kad žmogus labiau gailisi ne to, kuris išėjo, bet pats savęs, nes jam yra be galo skaudu, labai sunku. Ir tai yra visiškai normalu, sielvartas – žmogaus augimo procesas, – sakė lektorė. – Beje, artimojo slaugymas taip pat gali būti gedulo dalis: slaugantis žmogus jau tarsi yra praėjęs didžiąją dalį to sunkaus periodo, todėl po laidotuvių būna šiek tiek ramiau.“

Nors buvimas su ligoniu atima daug jėgų, bet, pasak vienos iš dalyvių, „sustiprina mūsų jausmus, tarpusavio ryšį. Gali būti, mirtis neišgąsdins, tik norėtųsi jos neskausmingos.“

Net gedėdamos moterys dažniausiai galvoja ir liūdi dėl to, kaip dabar sielosis artimieji, ieško būdų susitvarkyti su savo skausmu, padėti kitiems. Vyrai daugiau galbūt žiūri į tai pragmatiškiau, kaip išgyvens šeima, kaip išsilaikys – daugiau iš finansinės pusės, bet neretas į sielvartą nugrimzta giliau, nemoka savo jausmų suvaldyti“, – aiškino E. Damonskienė.

Sunkiausiai išgyvenama staigi šeimos nario mirtis, ypač jauno. Jeigu tai savižudybė, užgriūva baisus savęs kaltinimas.

Vieni gedi labai ilgai, o kitiems prireikia mažiau laiko, kad susitaikytų. Dažniausiai užtenka poros metų, kad skausmas atlėgtų. Pasak lektorės, išskiriamos keturios netekties išgyvenimo stadijos: šokas, pyktis, derybos, naujo santykio su savimi atradimas.

Šoko išraiška – neigimas
Dažniausiai nenorime priimti mirties fakto. Reakcija gali atrodyti neadekvati: neašaroja, net juokiasi. Filme ,,Tarp pilkų debesų“ yra scena, kai jauna mama traukinyje neleidžia išplėšti iš rankų mirusio kūdikio, nesuvokia, kad jis nebegyvas. Šiuo momentu būtinas aplinkinių palaikymas, išklausymas. Bet jei nenori kalbėti, reikia gerbti jo ramybę. Jokiu būdu negalima kaltinti, neatsargiais žodžiais įžeisti. Neturėtume stebėtis, jei šiomis akimirkomis žmogus pradeda, tarkim, plauti grindis. Reikia laiko suvokti, kas įvyko.

Pykti natūralu
Praėjus šokui, tarsi vulkanas išsiveržia pyktis. Tai natūralu – pyktis yra gilaus sielvarto dalis. Jis dažnai susipina su baime dėl ateities, kalte (kodėl nepadariau to ar ano), bejėgiškumu. Tuo momentu esant šalia gedinčio žmogaus, svarbu nepriimti visko, ką jis sako, asmeniškai, gali užsipulti, kaltinti dėl to, ko jūs tikrai nepadarėte. Vieni pyksta ant gydytojų, kiti ant draugų, treti ant savęs. Kad palengvėtų, žmogui reikia išsirėkti, išsiverkti ar kitu būdu išsikrauti. Moteris, kurios vyras nusišovė, purtė mirusį vyrą ir šaukė: „Bjaurybe, išėjai, o man su trim vaikais kaip gyventi?“

Jei šalia esantieji supranta, kad gedinčiojo pyktis neišvengiamas ir suranda asmeninį „skydą“, kad neįsižeistų patys, – žymiai pagerėja tarpusavio santykiai, palengvėja kenčiančiam“, – teigė psichologė.

Ši stadija – neišvengiama. Neprasiveržęs pyktis gali nusėsti sunkiomis ligomis. Dažniausiai – depresija.

Kelio ieškojimas
Vėliau prasideda derybos su aplinka, su savimi. Po netekties žmogus ieško galimybių eiti į priekį, išbristi iš sielvarto. Vieniems padeda fiziniai namų ruošos darbai, kitiems – sportas, tretiems –  pasivaikščiojimas gamtoje. Daliai prireikia psichologo ar net psichiatro patarimo, kartais medikamentų. Svarbu pačiam ieškoti veiklos, ryšio su kitais žmonėmis. Vien kapų lankymas nėra išeitis. Gera, jeigu šeimoje yra su kuo pasikalbėti, dalytis gražiais prisiminimais, vakarais užsiimti bendra veikla. Svarbu į ją įtraukti vaikus, kurie dažniausiai sunkiai prakalbinami. Tinka rašyti laiškus, sudarinėti žlugdančių minčių sąrašus, kurti norų, gerųjų minčių dienoraščius.

Pakilti virš kančios
Laikui bėgant atsiranda šviesių emocijų, daugėja linksmų prisiminimų apie kartu praleistą laiką. Jei žmogus kantriai pereina visus etapus, išsikelia sau konkretų tikslą, kuris padės jausti savo gyvenimo prasmę, sustiprėja tiek, kad gali net padėti kitam žmogui atstatyti pusiausvyrą savo pavyzdžiu. „Palengva pradeda vertinti tai, ko nevertino, atitrūksta nuo materialumo, laikinumo, atranda aukštesnes vertybes, taupo laiką. Žinojimas, kad mūsų laikas yra baigtinis, padeda efektyviau ir prasmingiau gyventi, – sakė lektorė. – Mūsų gyvenimas toks, kokios mūsų mintys.“

Antra vertus, gailestis ir kaltė gedintįjį gali pražudyti. Yra pavojus nuslysti į priklausomybių liūną.

Paslaptingi ženklai
Neretai būna, kai žmogus išgyvena dėl to, jog savo artimąjį išlydėjo ne taip, kaip pridera, ne taip gražiai, kaip norėjosi. E. Damonskienė priminė kultūrologų teiginius, kad dėl mirusiojo kūno nereikėtų pernelyg jaudintis: siela tikrai nepyksta ant mūsų, nes ji nuo kūno yra atsiskyrusi.

Jei žmogus labai stipriai gedi, jis gali ir regėti mirusįjį, ne tik sapnuoti, tai rodo, kad žmogui labai sunku atsisveikinti.
Kai kurie seminaro dalyviai prasitarė apie ženklus, kurių prasmę suvokia tik dabar: prieš išėjimą ištarti atsisveikinimo žodžiai, įskilęs telefonas ar puodelis, zylutė, kuri vis baksteli snapeliu į langą, keisti sapnai ar stiprios nuojautos, tarsi atsitiktiniai sutapimai. Daugelis pritarė, kad galbūt jautresni tokiems atsitiktinumams pasidarė, o gal senoviniai įspėjimai ne iš piršto laužti. Pavyzdžiui, tabu – netarti mirties vardo, besilaukiančiai neiti paskui karstą ir pan.

Ką ir kada kalbėti ar nekalbėti?
Viena iš seminaro dalyvių prisipažino, kad nelaimės dienomis labai pasigedo draugų, pažįstamų, kaimynų palaikymo: niekas net nepaskambino. „Gal mes bijome nuoširdžiai užjausti, nežinome ką pasakyti? Iš tikrųjų sunku nesuklysti.

Gedintysis vieną akimirką gali būti gana šnekus, o kitą – dirglus ir piktas, nes vėl nugrimzdo į prisiminimus ir bando kovoti su skausmu, – teigia E. Damonskienė.– Būnant šalia gedinčiojo, svarbu suvokti, ką ir kada sakyti, nes žodžiai gali žeisti, ypač tokiu skausmingu periodu. Patartina stengtis kuo mažiau vartoti tokių frazių, kaip: „Neverk, susiimk, Tu čia nuolat išgyveni, geriau kokią knygą paskaityk“, „Pats čia sau problemų prisigalvojai“, „Viskas gerai“, „Tuoj praeis“, „Pamiršk, gana liūdėti“, „Gerai, kad taip įvyko“, ,,Galėjai geriau...“, ,,Verčiau būtum...“

Labiausiai artimuosius praradusiems žmonėms reikalinga visapusiška parama, tad vertėtų išreikšti palaikymą tokiomis frazėmis: „Suprantu, kad tau sunku“, „Nuoširdžiai tave užjaučiu. Man labai gaila“, „Kaip tu jautiesi?“, „Aš esu šalia“.

„Gal galiu kuo padėti?“ – tai esminis klausimas, kurio nereikėtų bijoti užduoti, nes tik pats žmogus geriausiai žino, kokios pagalbos jam reikia. Daugeliu atveju net žodžių nereikia. Labai svarbu apkabinti ir drauge patylėti.