Rudens vėjas įnirtingai purto užsilikusius lapus, kol pagaliau nuplėštasis nusklendžia ant patižusio rudens kelio. Jau gilus ruduo.

Nublanko kalvos ir nuokalnės. Tik ganyklose ir pievose dar rungiasi žalios, pilkos ir rudos spalvos, kol jas uždengs sniegas. Iš nuobodžios pilkumos išsiskiria tik žiemkenčių plotai. Jų jauna, gležna žaluma žadina tolimą viltį.

Baigėsi žemės darbai. Pakilus nuo darbų, galima kiek atsikvėpti ir pažvelgti, kas aplink vyksta.

Visur – gyvybė grumiasi su mirtimi, šviesa su tamsa.

Liūdnas mintis žadina krintantis lapas, šalnos pakąstas žiedas, vietoje žydėjusių belikę stagarai, ištuštėję laukai.

Ir pajuntame, koks laikinas ir trapus mūsų gyvenimas. Rudens rimtis ir netekties jausmas verčia susimąstyti, pažvelgti į nueitą kelią ar net kitaip įkainoti įprastas gyvenimo vertybes.

Norim to ar nenorim, tenka prisiminti žodžius „Memento mori“ (Prisimink, kad mirsi).

Vis dažniau mintimis sugrįžtame prie savo mirusiųjų – senelių, tėvelių, brolių, seserų, kitų artimųjų šviesaus atminimo.

Sakoma, kad mirusiųjų vėlės (dvasia) visiškai nenutolsta nuo mūsų, aplanko gyventas vietas.

Dažniausiai lankosi rudenį, kada artimieji laisvesni nuo darbų.

Mirusiesiems galima padėti malda, aukomis ir gerais darbais.

Lietuvoje ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų nuo seno buvo labai artimas. Greta kaimo ant gražaus smėlėto kalnelio būdavo ir to kaimo kapinaitės. Kasdien galima nueiti pas artimą, motinėlę ar tėvelį, jų kapelį patvarkyti, gėlių pamerkti, pasiguosti, savo vargelius išsakyti.

Lapkričio 1–2 dienomis – Visų šventųjų ir Vėlinių šventės. Pagerbiami visi mirusieji.

Aplankome tuos, kurie mus ir kuriuos mes mylėjome. Atsiprašome už savo elgesį, kad liko nepakalbėta, neišsakyti švelnūs žodžiai, neištartas „ačiū“.

Pagerbiami žuvusieji už mūsų Tėvynės laisvę, Lietuvos žydų tragedijos aukos. Aplankomi ir tie, kurie mirė ne savo mirtimi, aplankomi svetimų šalių kariai, karo audros prieš savo valią atblokšti ir čia žuvę.

Uždekime žvakutes ir ant nebelankomų kapų kauburėlių, pasimelskime už jų klajojančias vėles:
„Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie...“

Vėlinių vakarą, kol dar gyvas atminimas, uždekime žvakutes prie kieme esančio kryžiaus, arimų gale, prie vieškelio, gūdaus miško pakrašty ir kitur, kur išdaviko ar okupanto kulkos pakirsti suklupo mūsų artimieji, atsisakę tarnauti svetimiesiems.

Kas uždegs žvakutę tiems, kurių kauleliai ilsisi tolimoje Šiaurėje, Laptevo jūron nuplauti ar po Sibiro platybes išbarstyti?

Kas uždegs žvakutes Lietuvoje tiems, kurių nei žuvimo, nei palaidojimo vieta nežinoma? Kurie sukišti į durpynus, šiukšlynus, šulinius, duobes ir žvyrduobes? Arba ant kurių palaikų pastatyti namai, garažai, asfaltuoti keliai, aikštės?
Mažose kaimo kapinaitėse žvakutės žybsi, o miestų ir miestelių kapinės Vėlinių vakarą liepsnoja, švyti tolimomis pašvaistėmis ir glumina mūsų svečius, kurių šalyse tokios tradicijos nėra.

Plazda vėjyje žvakių liepsnos, kvepia vašku, chrizantemų žiedais. Plaikstosi liepsnelių atšvaitai paminklų raidėse, kryžiuose ir susikaupusių žmonių veiduose.

Medžiai tarsi juodi sargybiniai stovi sustingę, dangun šakas lyg rankas maldai iškėlę. Po kojomis šnara nukritę lapai, o lūpose – malda.

Mirusiųjų miestas. Kiek čia atgulė amžinam poilsiui senų ir jaunų, dainininkų ir šokėjų, artojų ir baltų drobelių audėjų, darbininkų ir amatininkų, mokytojų ir gydytojų, galvotų ir mokytų, politikų ir partijų veikėjų?.. Vieni buvo turtingi, kiti – vargšai, bet mirtis visus suvienodino, sulygino. Žemiški turtai liko už kapinių vartų.

O mes, gyvieji, didžiai godumo apimti, draskomės, plėšomės, vieni kitus skriaudžiame lyg tūkstantį metų gyventi ruoštumėmės.

Prisiminimai apie 1949–1950 metų Vėlines Kaune
1949 metų ruduo. Buvome pirmakursiai studentai. Tęsdami krikščionišką tradiciją, Mirusiųjų pagerbimo dieną aš, bendrakursis Alfonsas Mickus, buvęs lietuviškos 16-osios divizijos karys, ir bendraklasis Benius Jokubonis susiorganizavome aplankyti Kauno centrines kapines ir taip pagerbti mirusiuosius ir žuvusiuosius už Lietuvos laisvę. Be to, knietėjo susipažinti ir su kauniečių Vėlinių tradicijomis.

Gyvenome senamiestyje. Iki centrinių kapinių gerokas kelio galas. Norinčiųjų važiuoti autobusu buvo tiek daug, kad įlipti neįmanoma. Tad patraukėme pėsti, kaip buvome įpratę.

Nežiūrint šaltoko oro, eidami Laisvės alėja, stebėjome vis gausėjantį žmonių srautą kapinių link. Nešėsi gėles, žvakutes. Pakelė ir kapinių patvorys – nusėta elgetų. Ištiestos rankos, skamba rožančiai, verksmingi išmaldos maldavimai. Visa tai susilieja su vis gausėjančios minios šurmuliu. Kapinės raudonavo nuo žvakių šviesos. Net dangus ir medžių šakos tarsi liepsnojo. Ant S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejaus degė žvakutės. Šalia dvi aukštų kryžių eilės. Tai buvusių Lietuvos lakūnų kapai. Liepsnoja žvakutė prie žvakutės, liepsnoja jos net šalia kapo.

Mums svarbiausia buvo surasti karių kapus. Kartą buvau lankęsis prie jų, bet tai buvo dienos metas. Pasitikėjome žmonių srautu ir slinkome kartu. Girdime – toli kažkas gieda. Panašu į bažnyčios chorą. Pagalvojau – gal čia kunigams leidžiama organizuotai lankyti kapines. Kaunas – tai ne Kelmė.

Žmonių srautas vis pasipildydamas judėjo į giesmės pusę. Pagaliau pamatėme aukštą kryžių, kurio pačioje viršūnėje, tai prigesdama, tai vėl stipriau nušvisdama, plazdėjo liepsnelė. Visa paminklo papėdė lipte aplipusi vaikais.

Šiaip taip prasibrovę arčiau, žiūrime, kad tai mūsų ieškomas išraiškingas Nepriklausomybės paminklas „Žuvusiems už Tėvynę“. Šalimais žvakučių jūroje paskendę karių kapai. Paminklas apsuptas minios žmonių. Daug jaunimo. Gal net vyrauja jie. Sužavėjo vaikai. Paminklas apsuptas vaikų. Žmonės jiems paduoda žvakutes, o šie užsidegę randa vietą, o jei reikia ir uždega. Minia, visi kaip vienas, gieda Lietuvos himną, po kurio laiko vėl ir vėl jį kartoja įterpdami „Leiskit į Tėvynę“, „Marija Marija“, „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“... Tikra antitarybinė demonstracija, patriotizmo mokykla vaikams ir jaunimui. Pajutę šaltį, pabaigos nelaukėme.

Stebėdamas šį vaizdą, svarsčiau: „Ar nebus tik paskutiniai metai tokiai Vėlinių demokratijai, kai rytojaus dieną bus gauta slaptų KGB agentų ataskaita apie šį mirusiųjų paminėjimą? Bolševikinė valdžia kitais metais tikriausiai imsis drastiškų priemonių, kad panašios iškilmės nepasikartotų. Okupacinė valdžia išvis yra nusistačiusi prieš Vėlines, laiko jas buržuazijos ir klerikalizmo palikimu.“

Atėjo ir 1950 metų Vėlinės. Kauniečiai būreliais vėl žingsniavo centrinių kapinių link. Su jais – ir mes. Kapines pasiekėme jau prietemoje. Čia pastebėjome milicininkus ir jų mašinas.

Prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynę“ ir karių kapų jau buvo susirinkęs nemažas kauniečių būrys, jų vis daugėjo. Paminklą ir karių kapus šį kartą saugojo milicija ir saugumiečiai. Arti prieiti ir padėti gėles ir žvakutes neleido. Suaugusieji bandė tai paduoti vaikams, bet ir tų neprileido.

Žmonės sovietinės tvarkos sargus visaip gėdijo, giedojo himną, „Leiskit į Tėvynę“, „Marija Marija“, „Lietuva brangi“. Pagaliau kauniečių prisirinko tiek, kad „drausmės prižiūrėtojus“ ėmė stumti nuo paminklo.

Atskubėjo pastiprinimas, prasidėjo grumtynės. Baudėjai griebėsi gąsdinimo – šaudyti į orą. Netrukus šoko suiminėti žmones. Vengdami arešto, kapų lankytojai ėmė atsitraukti. Atsitraukėme nuo paminklo ir mes. Atpažins arba suims, įkiš į „žaliąją giraitę“ (mašiną, skirtą kaliniams vežioti) – ir į saugumą. Ten tikrins, iš kur kilęs, kas tėvai ir... sudie, akademija.

Mano tėvas 1920 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kovojo su lenkais, buvo šaulys. Mama priklausė katalikiškai jaunimo organizacijai „Pavasaris“. Taigi, šeima atitinka visus reikalavimus kelionei į Sibirą.

Išėjome į gatvę. Joje gausu milicijos ir kariškų mašinų. Sujudimas didžiausias. Suimtieji stumiami, varomi ir sodinami, grūdami į mašinas...

1950-ųjų Vėlinių aidas ilgai netilo. Vyko kapinėse atpažintųjų areštai ir suimtųjų tardymai.

Tačiau patys didžiausi susirėmimai nutiko 1956 metais.

Po 1956-ųjų Vėlinių audringo minėjimo – Lietuvos nepriklausomybę menančių paminklų naikinimo vajus Kaune baigėsi šių centrinių miesto kapinių sunaikinimu, iškėlimu.

Tautai jos istorija, kalba, papročiai ir tradicijos yra tas pats, kaip paukščiams plunksnos. Atimk, nupešk – visi bus vienodai pliki, skirsis tik dydžiu.

Tą tautų „plikinimo“ būdą puikiai buvo įvaldę sovietiniai ideologai, kurdami vadinamąjį „sovietinį žmogų“ (sovetskij čelovek). O kaip dabar?

Dabar netrūksta pasišovėlių sukurti, žinoma, kiek kitokiais metodais „Europos žmogų“ ar net – „pasaulio žmogų“. Nei tautybės, nei Tėvynės – laisvas be jokių įsipareigojimų ir be prisiminimų.

Ir jokių Vėlinių žvakelių nebereiks! Kam čia kitus stebinti?

Vietoj jų jaunimas šoks Heloviną (Helloween)!

Sakoma: laisvas kaip paukštis. Mūsų paukščiai, kad ir toliausiai būtų išskridę, lizdelius sukti ir vaikučius auginti sugrįžta į tėvynę, į gimtinę. Gražiausios giesmės tik jai skirtos.

S. Dariaus ir S. Girėno paminklas-mauzoliejus Kaune 1936 m.
Asmeninio archyvo nuotr.