Elektros ir elektroninės įrangos atliekos kaupiasi kiekvieno žmogaus namuose. Nors šios atliekos turi būti rūšiuojamos, jos dažnai atsiduria komunalinių atliekų konteineryje. Šiandien Lietuvoje ir pasaulyje pirmą kartą minint Tarptautinę elektronikos atliekų dieną, verta prisiminti, ką daryti su atliekomis, kurias išmesti į konteinerius draudžiama.

Daugėja elektroninės įrangos atliekų
Skaičiuojama, kad vien per 2018 metus pasaulio šalių gyventojai sukurs 50 mln. tonų elektros ir elektroninės įrangos atliekų. Pusę visų susidariusių atliekų sudarys tokie asmeniniai įrenginiai, kaip nešiojamieji ir planšetiniai kompiuteriai, ekranai, televizoriai ir išmanieji telefonai. Likusią dalį atliekų sudarys stambesni buitiniai prietaisai, šildymo ir vėsinimo įrenginiai, skelbia pirmąkart organizuojamos Tarptautinės elektronikos atliekų dienos iniciatorė, tarptautinė asociacija „WEEE Forum“ (angl. European association of electrical and electronic waste take back systems).

Kasmet pasaulyje perdirbama tik penktadalis (20 proc.) elektros ir elektroninės įrangos atliekų, tai reiškia, kad 40 mln. tonų atliekų patenka į sąvartynus, sudeginamos arba neteisėtai parduodamos ir netinkamai apdorojamos, nors 66 proc. pasaulio gyventojų dėl šalyse galiojančių teisės aktų turi galimybių tinkamai sutvarkyti atliekas. Dėl tokio didelio kiekio nesutvarkytų atliekų prarandamos žaliavos, kurios galėtų būti panaudotos kitų gaminių gamyboje. Dėl neteisėtų atliekų vežimo į besivystančias šalis kyla rimtų sveikatos, aplinkosaugos ir socialinių problemų.

Net Europos Sąjungoje (ES), kuri pirmauja pasaulyje pagal elektros ir elektroninės įrangos atliekų perdirbimą, tik 35 proc. visų atliekų pašalinta per oficialias, tarptautinius reikalavimus atitinkančias atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemas. „WEEE Forum“ teigimu, visuomenei vis dar per mažai pateikiama informacijos apie atliekų tvarkymo svarbą ir tai yra viena iš priežasčių, stabdančių žiedinės ekonomikos kūrimą ES šalyse.

Atliekos metamos bet kur
Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis „Šiaulių naujienoms“ komentuoja, kad Lietuva taip pat dalyvauja žiedinės ekonomikos, kuria siekiama kuo taupiau naudoti turimus ir senkančius gamtos išteklius bei išmesti kuo mažiau atliekų, kūrime.

Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, buityje naudojamos elektros ir elektroninės įrangos atliekų sutvarkymą numato ES direktyva. Šiais metais mūsų šalyje privaloma surinkti ir perdirbti 55 proc. visos vidaus rinkai pateiktos buitinės elektros ir elektroninės įrangos. 2016 metais finansuojant gamintojams ir importuotojams Lietuvoje buvo tinkamai sutvarkyta apie 9,8 tūkst. tonų elektronikos atliekų – apie 3,6 tūkst. tonų mažiau nei nustatyta Vyriausybės užduotyse.

„Gamintojai ir importuotojai yra sukūrę atliekų priėmimo sistemą. Gyventojai turi kur atliekas priduoti, tačiau jie vis tiek smulkią elektroniką išmeta į buitinių atliekų konteinerius. Manau, tokią situaciją lėmė Aplinkos ministerijos nustatytų užduočių nevykdymas“, – sako A. Skinulis.

Situaciją apsunkina ir neteisėti atliekų surinkėjai. Instituto vadovas pasakoja, kad nelegalūs ardytojai surenka šaldytuvus, virykles, kitą buitinę techniką, ją išardę sau pasilieka brangiau kainuojančius spalvotus, juoduosius metalus, mikroschemas, o kas lieka, išmeta į aplinką.

Turbūt neretas gyventojas pastebi, kaip prie daugiabučio namo laiptinės privažiavę žmonės skelbiasi esą nemokamai išveš elektroninę įrangą. Pašnekovas perspėja, kad tokiu atveju būtina atkreipti dėmesį, ar tai tikrai yra oficialus tvarkytojas. Jeigu ne – savo, kad ir neveikiančių daiktų nereikėtų atiduoti, priešingu atveju, jie gali būti išmesti bet kur. Be to, verta įsidėmėti, kad aplinkoje besimėtančios bešeimininkės atliekos vis tiek turi būti surinktos, o tai yra daroma iš visų gyventojų išskaičiuojant rinkliavos mokestį.

Pataria mažinti vartojimą
Instituto vadovo nuomone, žmonės labiau padėtų gamtai, jeigu sumažintų savo vartojimą. Nesivaikytų mados tendencijų ir nepirktų naujos įrangos, prieš tai nepasvarstę, kur padės seną.

„Aplinkosauginiu prioritetu turėtų tapti atliekų vengimas, vartojimo mažinimas. Nereikėtų pirkti to, ko mums iš tiesų nereikia. Nors esame įpratę senesnio modelio telefoną pakeisti nauju ir senąjį išmesti, galbūt būtų naudingiau jį padovanoti mažesnes pajamas gaunančioms šeimoms. Tuomet gaminiai nevirstų atliekomis, būtų taupomi gamtos ištekliai ir apsaugota aplinka“, – pataria A. Skinulis.

Pašnekovas paaiškina, kad netinkamai tvarkomos ir netinkamoje vietoje atsidūrusios elektronikos atliekos į aplinką išskiria pavojingas medžiagas ir sunkiuosius metalus. Į aplinką patekusios elektronikos atliekos gali užteršti ją toksiškomis medžiagomis, tokiomis kaip gyvsidabris, švinas, kadmis, chromas, ir pridaryti daug žalos gamtai ir žmonių sveikatai.

„Turime suvokti, kad pavojingas aplinkai medžiagas reikia tinkamai nukenksminti, perdirbti. Pavyzdžiui, jeigu neperdirbsime plastiko, jis nepapuls į pakartotino naudojimo grandinę. Plastiko produktus vėl reikės gaminti iš naftos, naudoti gamtos išteklius ir taip toliau bus kenkiama aplinkai“, – perspėja A. Skinulis.

Gerai bent jau tai, kad Lietuvoje daugėja elektronikos atliekų perdirbimo įmonių. Aišku, neturime savo elektronikos atliekų perdirbimo gamyklų, bet surinktos atliekos pas mus yra surenkamos ir susmulkinamos, o paskui vežamos į kitas šalis, kur yra perdirbamos.

Specialisto teigimu, šiandien atliekų būtų perdirbama daugiau, jeigu gamintojai ir importuotojai geriau vykdytų savo pareigas, o žmonės pradėtų naudotis gamintojų ir importuotojų suteiktomis atliekų surinkimo priemonėmis.

Jis primena, kad Lietuvos gyventojai nenaudojamą smulkią buitinę elektros ir elektroninę įrangą gali priduoti visose didžiausių mažmeninės prekybos tinklų parduotuvėse, pardavėjų prekybos vietose, gamintojų ir importuotojų įrengtose specialiose atliekų surinkimo vietose, taip pat savivaldybių įsteigtose didelių gabaritų atliekų aikštelėse.

Stambesnei senai įrangai, pavyzdžiui, šaldytuvui, elektrinei viryklei ar skalbimo mašinai, į namus galima išsikviesti atliekų tvarkytoją.