Baltoji lazdelė turi keletą funkcijų – ji yra neregių identifikavimo, orientavimosi erdvėje priemonė žmonėms, turintiems regėjimo negalią, bei įspėjamasis ženklas vairuotojams. Nuo senovės neregių orientavimosi priemonė buvo lazda, gaminama iš medžių, augusių tuose kraštuose, kur gyveno neregys.

Anksčiau kai kuriose šalyse kaip neregių skiriamąjį ženklą buvo bandoma naudoti virš alkūnės ant kairės rankos nešiojamą geltonos spalvos raištį su trimis juodais taškais. Mūsų paveikslų reprodukcijų kolekcijoje neregių tema yra retas paveikslas, kuriame neregys pavaizduotas su minėtu raiščiu ir su šunimi vedliu, ir tada dar juodos spalvos  lazdele.  
Beje, dailininkas raištį neregiui „užrišo“ ant dešinės rankos. Minėtas raištis kaip skiriamasis neregių ženklas pirmiausia netapo populiarus todėl, kad vairuotojui jis matomas tik neregiui praeinant vieną gatvės pusę.

Primenant baltosios lazdelės atsiradimo istoriją, reikia pažymėti, kad dar 1921 metais fotografas iš Bristolio netekęs regėjimo po avarijos Džeimsas Bigsas (James Biggs) dėl didelio transporto judėjimo prie savo namų, kad būtų geriau matomas nudažė savo lazdelę baltais dažais.

Dešimtmečiu vėliau 1930 m. jauna prancūzaitė Guilly d'Herbemont padėjo keliems neregiams pereiti Paryžiaus gatvę. Pasakodama apie tai savo motinai, ji ėmė samprotauti, jog neregiai susilauktų daugiau pagalbos, jeigu nešiotų kokį nors skiriamąjį ženklą, sakysime, baltą lazdą. Šiomis mintimis ji pasidalijo su vieno laikraščio redaktoriumi. Jam irgi ta idėja patiko ir apie šį pasiūlymą buvo pranešta Paryžiaus policijos šefui, kuris sukvietė aklųjų organizacijų vadovus ir panelė Guilly d'Herbemont pati išdėstė savo pasiūlymą. Idėja neregiams labai patiko. Panelė Guilly d'Herbemont dvi baltasias lazdeles neregiams įteikė pati 1931 m. vasario 7 dieną. Vėliau Paryžiaus karo veteranams, netekusiems regėjimo Pirmajame pasauliniame kare, ir kitiems neregiams buvo išdalyta per 5000 baltųjų lazdelių. Tai buvo  vos ne nacionalinė šventė – į ją Prancūzijos prezidentas atsiuntė savo atstovą.

Panašiu metu 1930 m. JAV Ilinojaus valstijos Peorijos miesto „Tarptautinio Liūtų klubo“ („Lions Clubs International“) pirmininkas Džordžas A. Bonhamas iškėlė mintį, kad balta lazdelė su raudona juosta galėtų būti naudojama kaip aklųjų mobilumo priemonė. Šio klubo nariai tradiciškai visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, remia neregius ir silpnaregius.
Peorijos „Liūtų“ klubas šiai idėjai pritarė ir labai greitai buvo pagaminta daug baltų lazdelių, kurios buvo išdalytos neregiams. Miesto taryba išleido potvarkį, kad einantys per gatvę asmenys, turintys baltą lazdelę, turi pirmenybę ir automobilių vairuotojai privalo juos praleisti.

1931 metais šis „Liūtų“ klubas surengė specialią kampaniją, skirtą platinti baltąsias lazdeles neregiams amerikiečiams. 1964 metų spalio 6 d. Kongresas priėmė rezoliuciją HR753, kuria remiantis JAV prezidentas Lindonas Džonsonas spalio penkioliktąją paskelbė Baltosios lazdelės saugumo diena.

1969 m. Tarptautinė aklųjų federacija spalio 15-ąją paskelbė Tarptautine baltosios lazdelės diena. Mūsų šalyje Baltosios lazdelės diena pradėta minėti nuo 1992 metų, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga tapo Pasaulio aklųjų sąjungos nare.

1998 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija patvirtino suaugusių aklųjų, o 2000 m. – moksleivių orientacijos ir mobilumo mokymo programas.

Yra bandymų įteisinti skiriamąjį ženklą ir silpnaregiams. Pavyzdžiui, 2002 m. Argentina tapo vienintele šalimi, įstatymiškai įteisinusi baltąją lazdelę kaip neregių, o  žaliąją lazdelę – kaip silpnaregių skiriamąjį ženklą.

Pagal dabartines rekomendacijas vaikai, turintys žymių regėjimo sutrikimų, turėtų pradėti naudoti baltąsias lazdeles nuo septynerių  metų, tačiau tyrimai parodė teigiamus rezultatus vaikams, kurie pradėjo vartoti šią orientavimosi priemonę daug anksčiau.

Kai kurie autoriai rekomenduoja mokyti neregį vaiką naudoti baltąją lazdelę nuo to laiko, kai jis mokosi vaikščioti. Šiuo atveju vaikas greitai išmoks vaikščioti savarankiškai ir galės lengviau įgyti reikiamų socialinių įgūdžių (Cutter, 2007).

Kai kurie neregiai savotiškai „patobulina“ savo baltąsias lazdeles. Pavyzdžiui, netenkanti regėjimo nuo pigmentinio retinito japonė Juki Kobajaši, norėdama atsidėkoti už aplinkinių pagalbą, ant baltosios lazdelės užklijavo žinutę: „Dėkoju už jūsų gerumą. Linkiu, kad jus aplankytų laimė“ (Kobajaši, 2018).

Ne paslaptis, kad pačių neregių tarpe buvo ir galbūt iki šiol yra baltosios lazdelės skeptikų. Tai dažniausiai nesusitaikę su savo negalia neregiai. Šie neregiai net slepia savo negalią, nors visiškai nemato, tačiau nešiodami akinius su skaidriomis, storomis linzėmis imituoja silpnaregius, dėl ko neretai patenka į komiškas ir net pavojingas jiems patiems situacijas – juos kliudo automobiliai, nes vairuotojas nemato apie aklumą bylojančių skiriamųjų ženklų.

Kaip mes regintieji reaguojame į žmogų su baltąja lazdele? Esame su studentais atlikę tokį eksperimentą. Paprašėme neregio su baltąja lazdele rankoje Šiaulių mieste ,Tilžės gatvės perėjoje, ties autobusų stotimi, imituoti, kad nori pereiti gatvę, tačiau nedrįsta net signalizuojant garsiniam signalui. Stovėdami kitoje gatvės pusėje stebėjome, kaip reaguoja praeiviai į neregį.

Užkalbinome tik tuos, kurie atkreipė dėmesį į neregį. Dažniausiai dialogas buvo toks: „Atsiprašau, sakykit, kas tas žmogus anoje gatvės pusėje su balta lazda?“ –  „Aklasis, – dažniausiai atsakydavo. – „O ką jis ten nori daryti?“ – „Na, turbūt nori gatvę pereiti.“ Ir trečias klausimas būdavo tiesiog į kaktą: „Tai kodėl jūs nepadėjote jam pereiti?..“

Taigi suskaičiavome, kad daugiau buvo nepadėjusių negu padėjusių. Nemanome, kad nepadėjusieji, kaip sako vaikai, yra „blogiečiai“. Veikiausiai dauguma jų nežino, kaip padėti neregiui.

O padėti yra paprasta. Pirmiausia derėtų paklausti, ar reikalinga pagalba. Po to savo alkūne paliesti neregio alkūnę, jis pats į ją pasikibs. Įsikibęs į alkūnę, jis atsiras pusė žingsnio atokiau mūsų, kas leis jam orientuotis nusileidžiant ar pakylant ant šaligatvio krašto, o mums nereikės apie tai jį informuoti žodžiu. Štai ir viskas, o jūs bijojote...