Dar visai neseniai miestas skendėjo nuo Mokslo ir žinių dieną mokytojams nešamų kardelių, o jau šiandien jiems gėlės teikiamos Tarptautinės mokytojų dienos proga. Būti mokytoju – nelengva, todėl tam dažnai ieškoma atspirties taškų, iš kurių būtų galima semtis išminties. Šiaulių pedagogai ir sako, kad niekada neužmirš mokyklos laikų ir savo pirmųjų mokytojų bei auklėtojų, iš kurių daug ko išmoko ir vis dar mokosi. Vieniems šie žmonės įsiminė kaip draugai, o kitiems – kaip asmenys, tapę pavyzdžiu ir inspiravę gyvenimo kelio pasirinkimą.

Skatino net tada, kai niekas netikėjo
Lieporių gimnazijos fizikos mokytojas metodininkas Remigijus Pozniakovas sako, kad iš mokyklos laikų jam labiausiai įsiminė ne pirmoji mokytoja, kaip kad būna daugeliui, o klasės auklėtojas, tuo metu dirbęs istorijos mokytoju.

„Mokyklos laikais buvau labai guvus ir judrus vaikas. Su draugais prikrėsdavome įvairių eibių, todėl į direktoriaus kabinetą būdavome kviečiami gana dažnai. Dėl šios priežasties dauguma mokytojų matė mane kaip neklaužadą ir netikėjo, kad galiu ko nors pasiekti. Tik auklėtojas mane skatino eiti pirmyn ir jo dėka šiuo metu dirbu fizikos mokytoju“, – sako vyras.

Mokytojas sako, kad klasės vadovas vaikus visuomet stebindavo savo entuziazmu ir organizuotumu. R. Pozniakovo klasės auklėtojas, istorijos mokytojas tuo pat metu buvo ir turizmo būrelio vadovas, šia veikla užkrėtęs savo auklėtinius. Jo dėka R. Pozniakovas dabar vadovauja ir skautų būreliui. Mokytojas pripažįsta, kad buvęs auklėtojas – jam didžiausias pavyzdys ir asmenybė, į kurią iki šiol lygiuojuosi: „Duok Dieve, daugiau tokių atsidavusių, nuoširdžiai savo darbą mylinčių mokytojų kaip jis.“

R. Pozniakovas sako, kad jo klasė buvo paskutinė mokytojo auklėtinių laida. Ir juokauja, kad mokyklą jie baigė visi kartu, nes po to mokytojas pasirinko visiškai kitą gyvenimo kelią – tapo prokuroru.

Auklėtoja – žmogus, gyvenantis mokykla
Gytarių progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vitalija Stapulionienė teigia, kad puikiai prisimena tiek savo pirmąją mokytoją, tiek klasės auklėtoją. Pirmoji mokytoja pasižymėjo griežtumu bei reiklumu, tačiau savo klase labai rūpinosi ir mokiniams diegė tikrąsias vertybes.

„Būdami mokiniais griežtų mokytojų prisibijodavome, tačiau jų visada klausydavome ir juos gerbdavome. Tėvai man diegė suvokimą, kad geras mokytojas – tai ne tas, kuris yra tavo draugas, o tas, kuris gali tau kažką duoti. Dėl šios priežasties apie savo pirmąją mokytoją kalbu su didžiausia pagarba“, – sako V. Stapulionienė.

Vidurinėje mėgstamiausia mokytoja tapo kūno kultūros mokytoja, kuri buvo ir klasės auklėtoja. Moteris sako, kad kaip žmogus ji buvo labai teisinga, o kaip pedagogė – itin veikli ir kupina naujų idėjų.

„Tai žmogus, kuris gyveno mokykla. Ji mus visus užkrėtė noru keliauti, todėl mokyklos metais turėjome pačių įvairiausių išvykų, kurioms auklėtoja labai intensyviai ruošdavosi. Kadangi buvo kūno kultūros mokytoja, tai visų kelionių metu daug sportuodavome. Didžioji dalis mano klasės draugų, užkrėstų auklėtojos noru keliauti, daug keliauja lig šiolei“, – prisiminimais dalijasi pedagogė.

„Kartais pagalvoju, kaip dabar pasielgtų auklėtoja“
Didždvario gimnazijos Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja Daiva Trijonienė sako, kad iš mokyklos laikų jai labiausiai įsiminė ne pirmoji mokytoja, o klasės auklėtoja.

„Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje tuo metu dirbusią lietuvių kalbos mokytoją, turizmo būrelio vadovę ir klasės auklėtoją Aušrą Baublienę visi labai mylėjome ir gerbėme. Mūsų klasė jai buvo pirmoji auklėtinių laida, todėl ji, galima sakyti, mus užaugino“, – sako moteris.

Anot D. Trijonienės, klasės auklėtoja iš kitų išsiskyrė ir kaip pedagogė, ir kaip neeilinė asmenybė.

„Ji niekada nėra ant mūsų rėkusi ar pakėlusi balso – mums užtekdavo vien jos žvilgsnio ir ramaus tono. Ji buvo ne šiaip auklėtoja, bet ir tikra gyvenimo mokytoja“, – sako Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja.

Moteris teigia, kad jų klasės auklėtoja pasižymėjo aktyvumu ir kiekvieną savaitgalį auklėtiniams organizuodavo turistinius žygius bei išvykas: „Šiuo metu aš, ko gero, nerasčiau mokytojo, kuris tiek daug aukotųsi ir tiek daug laiko praleistų su savo auklėtiniais.“

Anot D. Trijonienės, mokyklos laikais su klasės auklėtoja jos tapo geromis draugėmis, o artimus ryšius palaiko iki dabar: susitinka, susirašo, viena kitai siunčia gimtadienio ar kitų švenčių sveikinimus.

„Tokie žmonės kaip ji širdyje lieka visam gyvenimui. Gyvenime tikrai turėjau į ką lygiuotis ir iš ko mokytis. Net dabar kilus sunkumams aš pagalvoju: o kaip šioje situacijoje pasielgtų mano buvusi klasės auklėtoja“, – gražių žodžių auklėtojai negaili D. Trijonienė.

Sekė auklėtojos pavyzdžiu
Šiaulių profesinio rengimo centre lietuvių kalbos mokytoja dirbanti Branguolė Šimkūnienė sako, kad pirmoji Panevėžio rajono buvusios Grąžčių pradinės mokyklos mokytoja jai buvo tarsi mama.

„Visus savo auklėtinius mylėjo ne tik pati mokytoja, bet ir jos šeima, nes kartu praleisdavome daug laiko. Labai gerai atsimenu rudeninį obuolių skynimą mokyklos sode kartu su mokytoja ir jos šeima. Ji man buvo daugiau kaip mama nei mokytoja“, – teigia lituanistė.

Vėliau ji pradėjo mokytis Šiaulių 43-iojoje profesinėje mokykloje, kur būsimą pedagogę labai palaikė jos auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja. B. Šimkūnienė sako lietuvių kalbos mokytoja tapusi būtent auklėtojos dėka.

„Auklėtoja greit pastebėjo mano potraukį literatūrai, todėl skatino skaityti knygas. Jos dėka nuėjau ir į pirmuosius literatų renginius, pavyzdžiui, į Šiaulių apskrities viešąją biblioteką, kurioje buvo pristatoma poetės Jadvygos Gabriūnaitės kūryba“, – teigia Šiaulių profesinio rengimo centro lietuvių kalbos mokytoja.

Griežtai mokė lietuvių kalbos
Juliaus Janonio gimnazijos Ugdymo skyriaus vedėja Milda Sinickienė teigia, kad jei mokytojas jaučia pašaukimą ir savo darbą supranta kaip tarnystę – tai gerai, bet jei į darbą ateina tiesiog atidirbti reikiamas valandas – tada su vaiku nebus jokio ryšio. Moteris džiaugiasi, kad jos pirmoji mokytoja savo darbą dirbo pagal pašaukimą.

„Ji buvo labai pareiginga ir atsakinga – mokytojos tikslas buvo mus išmokyti. Ji nesuprantančius vieno ar kito dalyko dažnai palikdavo po pamokų, tačiau tai buvo tik į naudą. Mokytojos dėka mūsų klasėje baigiant 4-ąją klasę nebuvo nė vieno, nemokančio taisyklingai skaityti ir rašyti be gramatinių klaidų. Dėl to aukštesnėse klasėse nesusidūrėme su jokiomis rašybos problemomis“, – sako ji.

Kalbėdama apie vidurinės laikus moteris mini turėjusi nemažai auklėtojų, iš kurių mokiniams labiausiai įsiminė tik viena.

„Vidurinėje turėjome 4 auklėtojas, tačiau artimai bendravome tik su paskutine – jauna, tik universitetą baigusia ir vos 4 metais už mus vyresne rusų kalbos mokytoja. Tuo metu mokyklose nebuvo jokių socialinių darbuotojų ar psichologų, todėl ji mums buvo kur kas daugiau nei tik auklėtoja. Su ja užmezgėme labai artimus ryšius – ji buvo mokytoja, auklėtoja ir draugė viename“, – sako M. Sinickienė.

Mokytoja, mama, močiutė
Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos akordeono mokytoja ekspertė Marytė Markevičienė įsitikinusi, kad mokytojas, kuris duoda vaikui visus pagrindus, yra pats svarbiausias jo gyvenime.

„Mano pirmoji mokytoja buvo pats nuostabiausias žmogus. Ji mus labai mylėjo ir mumis rūpinosi. Turbūt dėl jos ir pati pasirinkau mokytojos kelią“, – sako pedagogė.

Visgi mylimiausia mokytoja buvo tos paties specialybės, kaip ir M. Markevičienės, mokytoja, kurią ji sutiko Vilniaus muzikos akademijoje. „Mes ją vadindavome viso Šiaulių krašto akordeonistų mokytoja, mama ir močiute, nes ji išugdė visus Šiaulių krašto mokytojus akordeonistus. Ji buvo labai darbšti, rūpestinga ir neskaičiuodama valandų su mumis praleisdavo labai daug laiko“, – teigia M. Markevičienė.

Taigi Vilniaus muzikos akademijoje sutikta pedagogė buvo tarsi antra mama.

„Su mamomis mes susitikdavome tik savaitgaliais, kai grįždavome į gimtuosius namus, o ji su mumis būdavo visą likusį laiką Vilniuje“, – prisiminimais dalijasi akordeono mokytoja M. Markevičienė.