Simonai labai sunku mokykloje. Ji negali sulaukti skambučio, nes viskas nusibodo, todėl pradeda pusbalsiu dainuoti arba įkyriai girgždinti kėdę. Bene trečią kartą nukrito nuo stalo knyga, sąsiuvinis, rašiklis. Neatsinešė piešimo priemonių, nes neatsimena, kur vakar pasidėjo. Neišgirdo užduoties, nes kaip tik tuo metu užsisvajojo apie … Gali būti, kad mergaitę vargina dėmesio stokos sutrikimas (DDS). Tai vienas dažniausių vaikų ir paauglių psichikos sutrikimų, beje, 3–5 kartus dažniau patiriamas berniukų. Jeigu jūsų sūnus ar dukra iš mokyklos pareina kasdien su naujomis pastabomis, nebūtinai tai reiškia, kad vaikas – neklaužada.

Knyga, atskleidžianti išskirtinumo galias
Leidykla „Vaga“ rekomenduoja bestselerių autorės, psichiatrės Gail Saltz knygą „Skirtingųjų galia: ryšys tarp psichikos sutrikimų ir genialumo“, kurioje supažindinama, kas būdinga dėmesio stokos sutrikimo kamuojamiems vaikams ir kaip su šia problema susidraugauti.  

Remdamasi naujausiais mokslo tyrimais, genijų, kuriems diagnozuotos įvairios smegenų „bėdos“ bei eilinių žmonių istorijomis, autorė parodo, kaip būklė, dėl kurios žmonės vargsta mokykloje, socialinėse situacijose, namuose ir darbe, persipina su kūrybiniais, meniniais, empatiniais ir kognityviniais gebėjimais. Įdomus pasiskaitymas padės įsitikinti, jog apibūdinimas „ne kaip visi“ neretai reiškia, kad jūsų vaikas talentingas kurioje nors srityje, tik jam reikia daugiau dėmesio ir  paramos.

O „Šiaulių naujienos“ pateikia specialistų komentarą, kaip mes patys galėtume padėti dėmesio stokos sutrikimą turintiems vaikams.

Kas yra vaiko nedėmesingumas ir kaip jį atpažinti?
Inga Maslauskienė, Šiaulių miesto pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė, dienraščio skaitytojams  paaiškino, kad nedėmesingumą galima pastebėti gana anksti.

Vaikas dažnai  nepabaigia pradėto darbelio, nuolat pameta žaislus ar mokymosi priemones, „užsisvajoja“, užmiršta  jų ar auklėtojos prašymus arba jų neišgirsta.  

„Dėmesingumas ar susikaupimas  yra vaiko psichikos ypatybė, stipriai prisidedanti prie  jo ugdymosi, bendravimo sėkmės. Ikimokykliniame amžiuje vaikas jau turėtų gebėti išklausyti nesudėtingus auklėtojos ar tėvų nurodymus, pasakojamus naujus dalykus, atsakyti į klausimus. Taip pat šio amžiaus vaikui  jau pavyksta 10–20 min. užsiimti konkrečia veikla ar dalyvauti bendroje veikloje su draugais“, – teigė psichologė.

Vaikui augant jo užduotys sudėtingėja. Mokykliniame amžiuje dėmesingumas tampa ypač svarbus  – tai būtina sąlyga vaikui išgirsti, įsigilinti į naują informaciją, įsiminti ją. I. Maslauskienės teigimu, dėmesio stoka pasireiškia tuo, jog vaikui iš visų aplinkos dirgiklių yra sunku išskirti svarbiausius ir ilgiau susikaupti  ties vienu iš jų. Vaikas nenoriai įsitraukia į veiklas, kur reikia atidumo ir pastangų  –  pavyzdžiui, žaisti dėlionėmis, rasti skirtumus, mokytis rašyti ar skaityti.

Susirūpinti verta tada, kai matome, jog dėmesingumo stoka sukelia vaikui nuolatinių mokymosi, elgesio ar bendravimo sunkumų.

Kaip gali padėti tėveliai?
Rekomenduotina, pasak psichologės I. Maslauskienės, kuo daugiau žinoti, suprasti apie šį vaiko sunkumą ir žvelgti pozityviai. Siūloma nuolat sau priminti, jog minėtas vaiko elgesys nėra daromas tyčia, tiesiog jo gebėjimas išlikti susikaupus yra trumpalaikis.

Vaikui padėti galima labai paprastais būdais: atidumu, geranoriškumu, bendrais žaidimais, trumpais pasikalbėjimais.

„Nenustebkite, jei mestelėjus nurodymą „susitvarkyk knygutes“, jis nebus įvykdytas: kalbantis, aiškinant užduotis būtina palaikyti su vaiku akių kontaktą – įsitikinkime, kad jis tikrai girdi.

Prašymus, instrukcijas vaikui reikėtų pateikti trumpai – laikykitės vieno sakinio taisyklės“, – pataria psichologė.

Kai vaikas mokosi, ruošia pamokas, darbo vieta turėtų būti kuo mažiau blaškanti dėmesį, pavyzdžiui, ant stalo paliekamos tik užduočiai reikalingos priemonės, radijas ar televizorius išjungti, šalia nėra naminio gyvūno ir kt.

Specialistė siūlo susitarti su vaiku, kiek laiko skirsite veiklai ir  atliekant darbelį ar užduotį skirti  bent 5 min. pertraukėlės, atsakingai apgalvoti namų darbų ruošimo laiką: ar tuo metu vaikas jau nebus pavargęs po dienos veiklų. Vizualiai pateiktoje užduotyje siūloma paryškinti, pabraukti svarbiausius dalykus, o ilgesnes užduotis vaikui pateikti dalimis, pertraukėlių metu aptarti, rezultatus, paskatinti.

Psichologė rekomenduoja kartu su vaiku lavinti jo dėmesingumą atliekant žaismingas užduotis, žaidžiant stalo žaidimus ir būtinai bendradarbiauti su ugdymo įstaigos pedagogais, aptarti, kas vaikui gerai sekasi, kokiais būdais sėkmingiau užduotis įveikia.

Kaip pajusti mokymosi džiaugsmą
Tatjana Borisevičienė, Kužių gimnazijos specialioji pedagogė logopedė ekspertė, pasidalijo patirtimi, kaip specialiosiose pratybose vaikas mokomas kontroliuoti savo dėmesį ir elgesį, kaip  sudominamas veikla.

Ekspertė įsitikinusi, kad vaikui išmokti kontroliuoti savo dėmesį ir elgesį padeda struktūruota pamoka: „Aiški pamokos pradžia-pasisveikinimas vyksta ne šiaip sau, į žinomą sentenciją įterpiami papildomi trikdžiai – suplojimai, patrepsėjimai ar kitokie judesiai.“ Ekspertė yra sukūrusi įvairių pasisveikinimų, kuriuose žodžiai užkoduoti skaičiais: skaičius mato lentoje, o taria žodžius. Vaikai žino, kad taip jie mokosi ne tik dalyko, bet ir kontroliuoti savo dėmesį.

Jei mokytojas pasako viską, ko mokysis pamokoje, vaikams pasidaro nebeįdomu, galima žvalgytis pro langą. O jeigu pamokos uždavinys išsirutulioja bendrame pokalbyje, vaikai nusiteikia atlikti įdomias veiklas. Jų turi būti daugiau nei viena. Sutrikimų turintiems vaikams reikia greito rezultato, viena veikla juos vargina, darosi atgrasi. Sulaukę greito rezultato patiria sėkmę, mielai imasi kitos užduoties, jei vyresni – trečios. Tik būtina nepamiršti paskatinti, sėkme pasidžiaugti. Pamokos pabaigoje apmąstoma, kaip sekėsi, kas tobulintina.

Sėkmingos praktikos pavyzdys, ekspertės T. Borisevičienės teigimu, galėtų būti matematikos pamoka, kurioje vyko imitacinis žaidimas „Parduotuvė“. Tema – skaičių apvalinimas. Daugeliui tai nesiseka. Paprastai raštu atliekant užduotis veikla nekelia susidomėjimo.

Šioje pamokoje skiriamos dvi veiklos. Pirmoji – vaikas turi paruošti prekystalį. Mokinys pats išdėliojo produktus – tikras daržoves, svarstykles, surašė prekių kainas. Tai pirmasis rezultatas. Antroji veikla – tapti pardavėju, prekiauti. Jis svėrė daržoves, pagal svarstyklių rodmenis pasakė pirkėjui kainą.

Pamokoje mokinys išmoko apvalinti skaičius, atliko su gyvenimu susietas dvi praktines veiklas ir liko patenkintas savo veiklos rezultatais. Žvalgytis, blaškytis nebuvo reikalo.

„Geriausias sėkmės įrodymas, kad kitą dieną atėję jo broliukai teiravosi, kada parduotuvę žaisime su jais. Pasirodo, šeimoje ši veikla buvo tęsiama, – apibendrino T. Borisevičienė. – Taigi mokymosi džiaugsmą vaikas pajunta, kada veikla jam įdomi, užduotis įveikiama, matomas greitas rezultatas. Praktinės veiklos yra pačios naudingiausios, nes liesdamas vaikas geriau sukaupia dėmesį.“

Trūkumą paverskime nuostabiu dalyku
Gail Saltz knygoje „Skirtingųjų galia: ryšys tarp psichikos sutrikimų ir genialumo“ taip pat yra panašių patarimų. Joje akcentuojami kai kurie klaidingi įsitikinimai apie dėmesio stokos sutrikimo kamuojamus vaikus. Labai dažnai vaikai apiberiami įspėjimais, pastabomis, nekantriais priekaištais dėl nedrausmingumo, o tai sukelia vaiko žemą savivertę ir didesnes problemas.

Daugeliui dar sunku patikėti, kad DSS simptomus lemia neurologiniai skirtumai, o ne tyčinis blogas elgesys.

Kita klaida, kai vaikas verčiamas gilintis į jam neįdomius dalykus. Net suaugusysis, turintis DSS, fiziologiškai nesugeba įtempti dėmesio taip, kaip tai daro visi kiti žmonės. Jie objektyviai yra impulsyvesni ir greičiau išblaškomi. Nuobodžius dalykus skatinkime mokytis įdomiais būdais, pasitelkime fantaziją, kaip pritaikyti ne tik technologijas, bet ir piešinius, brėžinius, buities daiktus mokymuisi. Nevaisingi bus ilgalaikiai paskatinimai, pavyzdžiui, naujas daiktas po mėnesio. Juos keiskime trumpalaikiais. Supraskime, kad vaikui sunku tiek ilgai kontroliuoti savo impulsus. Susikoncentruokime ne į silpnybę, o į gabumus, lavinkime juos.

Psichiatrė Gail Saltz knygoje teigia, kad tikroji dėmesio stokos sutrikimo sukeliama problema yra gėda, baimė, įsitikinimas, kad turi negalią. Būtent tai pakerta žmogų. Tačiau esama daugybės pavyzdžių, kai žmonės šį trūkumą paverčia nuostabiais dalykais. Taigi, mes, tėvai galime padėti vaikams, turintiems dėmesio stokos sutrikimą, jaustis visaverčiams ir pasitikintiems savimi.

Godos MALINAUSKAITĖS nuotr.